Vakarų pasaulis skyla į anglosaksus ir likusius

- Artėjant Rusijos parlamento rinkimams, tos šalies viešojoje erdvėje vis dažniau riejasi... opozicionieriai. Daugiausia ginčų sukelia kalėjime sėdinčio Aleksejaus Navalno propaguojama „protingo balsavimo" idėja, kai kviečiama balsuoti už kokį realų kandidatą - svarbu, kad jis nepriklausytų valdančiajai „Vieningosios Rusijos" partijai. Kitaip tariant, ar matote kokią logišką išeitį?

- Pirmiausia ši situacija Rusijoje nėra jokia naujiena. Dar tais laikais, kai Sovietų Sąjungoje kilo disidentų judėjimas, kai buvo platinamos pirmosios Solženicyno ir Sacharovo knygos, visas Rusijoje veikiantis opozicinis judėjimas buvo susiskaldęs, o to pagrindinė priežastis buvo efektyvi specialiųjų tarnybų veikla tiek tarp disidentų, tiek ir tarp pabėgėlių iš tuometinės TSRS. Šiandien viskas vyksta taip pat - Rusijos spec. tarnybos veikia efektyviai pirmiausia tarp rusų diasporos, kuri suvokiama kaip vienas iš potencialios opozicijos valdantiesiems galios svertų. Na, o jeigu pažvelgtume į šiandieninius Rusijos disidentus, vien ko vertas nuolatinis spjaudymasis tarp Šveco ir Ilarionovo, tarp Gudkovo ir Katasonovo... Taip nutinka tokiais atvejais, kai aplink juos atitinkamą situaciją sukuria efektyviai veikiančios spec. tarnybos. Taigi ši publika, vakarais sėdinti prie „Russkij Standart", užsikanda grybukais ir, trindama rankas, linksmai kikena... Kita vertus, A.Navalno organizuotas vadinamasis protingas balsavimas rėmėsi prielaida, kad visi turi būti suinteresuoti V.Putino partijos blokavimu. Kitaip šnekant, nesvarbu, kas ateis į valdžią, bet tai bus geriau, negu putinistai... Šioje vietoje netgi aš labai skeptiškai žiūriu į tokį teiginį. Pirmiausia, jeigu man reikėtų rinktis tarp V.Putino ir A.Navalno, žinoma, aš rinkčiausi V.Putiną - vien dėl to, kad pažįstamas velnias yra geriau, o ir dėl to, kad tas žmogelis gina savo žinomus aktyvus, ko aš nežinau ir negaliu pasakyti apie A.Navalno elgesį perspektyvoje. Juo labiau kad jis, kaip ir daugelis kitų vadinamųjų V.Putino oponentų, visiškai palaiko agresyvią imperinę Rusijos politiką, o į klausimą „kam priklauso Krymas?", visada atsako pagal V.Putino partijos nustatytus standartus. Taigi, jeigu žmogus pasisako prieš V.Putiną, dar nereiškia, jog tai atitinka Lietuvos interesus...

- Dalis opozicijos sako, kad pagal A.Navalno planą tenka balsuoti net už komunistus, kurių nuostatos dar baisesnės už valdančiųjų...

- Be abejo, pažiūrėjus, kokius jie eksploatuoja lozungus ir koks jų santykis su Stalino veikimo metodais, nesunku suprasti, kad V.Putino variantas geresnis, nes šiuo požiūriu situacija yra labiau kontroliuojama, negu ta, kurią mes gautume, jeigu staiga V.Putino pozicijose atsirastų komunistas Genadijus Ziuganovas ir jo aplinka... Neturiu iliuzijų dėl kitų Rusijos politinių jėgų, nes jokios aiškios programos, kaip jie elgtųsi pagrindiniais imperijos atkūrimo klausimais, kurie mums ir yra svarbiausi, aš neturiu. Neturiu ir atsakymo, kokia būtų jų politika ES, Amerikos ar Kinijos atžvilgiu. Per tuos 20 metų V.Putino aplinkai pavyko sukonstruoti tam tikrą pasaulio vaizdelį, kuris yra gana komfortabilus nemažam skaičiui Rusijos rinkėjų: Kinija - draugai, Amerika - priešai, Europa - „pederastai"... Šis pasaulio vaizdelis sėkmingai eksploatuojamas ir kitų Rusijos partijų, kurios skelbiasi V.Putino opozicija. Kokiu būdu tai gali būti naudinga Lietuvai - nežinia...

- Prancūzai šiomis dienomis aptiko Rusijos „Wagner" grupės samdinių net Malyje. Ką rusai veikia Afrikoje?

- Pirmiausia tai yra Rusijos, kaip pasaulinės galios, demonstracija. Suvokdami, jog JAV traukiasi, mėgindamos pasirengti didžiajam mūšiui prieš Kiniją, rusai užima tuščias vietas. Prancūzai aptiko „Wagner" grupės vyrukus todėl, kad Malis yra prancūzų interesų zona. Jeigu būtų gerai paieškoję, tai savo buvusiose kolonijose Afrikoje juos aptiktų ir vokiečiai. Bet šiandien Vokietijos „Putin ferštein" politika yra tokia, kad nei Angelos Merkel „krikdemai", nei socialdemokratai, nei V.Putino spenį žindanti „Alternatyva Vokietijai" nėra pasiruošę matyti tai, ko jiems matyti nepridera... Tuo metu „Miegančiu Džo" vadinamas žmogelis, metantis savo strateginį sąjungininką Afganistaną, kurio piliečiai krenta ant Kabulo stogų nuo amerikiečių lėktuvų ratų, apskritai nežino, kas tas Malis ir kur jo ieškoti. Taigi, kodėl neužimti teritorijos, jeigu ji yra tuščia. Tačiau kai žiūrime į Rusijos veiksmus tokiose valstybėlėse, reikia suprasti, kad tai yra ne tiek pačios Rusijos, kiek įtakingų oligarchinių grupuočių interesų gynimas. Nereikia suvokti „Wagner" grupės kaip valstybinio veikimo mechanizmo - rusai tiesiog kopijuoja „Ost Indijos" ir „West Indijos" kompanijų veiklą, kuomet valstybiniai ištekliai buvo naudojami stambių Britanijos feodalų interesams ginti. Tokia politika dabar kopijuojama kaip per kalkę. Bet štai 400 „vagnerininkų" amerikiečiai paguldė Sirijoje ir nė šuo nesulojo, nes tai buvo rusų oligarchų samdiniai...

- Europos Komisijos pirmininkė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) paskaitė itin miglotą metinį pranešimą, iš kurio aišku, kad viskas yra labai gerai, tik aplink vis atsiranda priešų, todėl kartu su Emanueliu Makronu (Emmanuel Macron) reikia pradėti kurti „Europos gynybos strategiją ir pajėgas"... Kaip suprantu, NATO Europai jau nereikalinga?

- Tai yra eilinis nuo Šarlio de Golio laikų tebesitęsiantis Prancūzijos rąžymasis, nes prancūzai NATO suvokia kaip anglosaksišką darinį. O šiandien jie dar gavo taktinę vokiečių paramą, todėl kontinentinė Europa galvoja, kad neturi tarnauti anglosaksų interesams, o savo interesams apginti galima pasigaminti štai tokį „instrumentėlį"... Be abejo, tai yra NATO silpninimo strategija vien todėl, kad lieka neaišku, koks bus šios struktūros santykis su aljansu ir juo labiau, koks bus šios struktūros santykis su mumis. Man tai primena kažkada gyvavusį „Western Union" darinį, kuris esą turėjo būti dar vienu gynybiniu stulpu, veikiant prieš įvairias Vakarų pasauliui kylančias grėsmes. Jau tada dalyvavimas kokiuose „Western Union" dariniuose ar net „pasiuostymas" su tokia kabinetine idėja buvo suvokiamas kaip NATO silpninimas. O tai, ką dabar daro Ursula su Makronu, prie kurių, matyt, jungsis ir naujasis Vokietijos sosto paveldėtojas, yra mūsų gynybos ir saugumo situacijos bloginimas. Tačiau kadangi europiečiai yra skūpūs, reikia manyti, kad viskas pasibaigs taip pat, kaip ir su „Western Union" - niekas pinigų neduos ir teks tartis su amerikiečiais...

- JAV, Didžioji Britanija ir Australija paskelbė apie „trišalės partnerystės" aljansą. Atgimsta anglosaksiškojo pasaulio galybė?

- Žinoma, prie jų jungsis ir Naujoji Zelandija, ir Kanada... Šios šalys seniai yra apjungtos bendra anglosaksiškojo pasaulio idėja, kurią beždžioniškai kopijuoja vadinamojo rusų pasaulio kūrėjai. Anglosaksai, suvokdami, kad su ištižusiais prancūzais, kurių laivus Antrojo pasaulinio karo metais teko skandinti, kad neatitektų priešui, ar su kitais gerokai „trinktelėtais" europiečiais, kurie juos okupavusiai šaliai gamino ginklus ir tiekė „patrankų mėsą" frontui, kurdami SS legionus, susikalbėti artėjančios krizės su Kinija atveju gali būti sunku, todėl jie panaudojo senąją strategiją - vėliavą aukštyn, suglauskime gretas... Tai, kas visada buvo aišku, dabar formalizuojasi. Šiame aljanse tuojau atsiras ir Kanada, ir Naujoji Zelandija, ir visokia smulkmė, pavyzdžiui, Lietuva...

- O tuo metu Borisas Džonsonas kaip tik paskelbė, kad pertvarko Ministrų kabinetą. Visa tai susiję su tuo, kad Afganistane patirta nesėkmė, todėl pirmiausia krito užsienio reikalų ministro galva. O kodėl nieko panašaus nesiima daryti „Miegantis Džo"? Nejaugi Amerikai viskas gerai?

- Ne tik Amerikai, bet ir mums „viskas gerai"... Jeigu britai patyrė pralaimėjimą, tai ir mes, kaip sąjungininkai, ten pralaimėjome, bet kažkodėl tie patys kaip sėdėjo, taip ir toliau tebesėdi valdžioje... Jie tikriausiai įsivaizduoja, kad „demokratizavo" Goro provinciją ir dabar jaučiasi nugalėtojais... Kaip žinoma, didelio pasitikėjimo „Miegančiu Džo" britų premjeras nejaučia bent todėl, kad B.Džonsonas Dž.Baideno aplinkoje dar neseniai buvo vadinamas tiek fizine, tiek ir psichologine Donaldo Trampo (Donald Trump) kopija. Nepaisant akivaizdžios būtinybės vienytis visiems anglosaksams, B.Džonsonas yra priverstas suvokti, jog daugiau tokio aklo plaukimo kvailių farvateryje Didžioji Britanija paprasčiausiai nepakels. Todėl sprendimas pašalinti akivaizdžiai susikompromitavusį URM ministrą, kuris nesugebėjo suvokti, kokius manevrus atliks pagrindinis sąjungininkas, „užmiršęs" informuoti visus kitus, yra logiškas.