2 nuotr.Beveik pusę metų fronte praleidęs karys, sanitaras-instruktorius Viktoras Trofimenka buvo sunkiai sužeistas per rusų artilerijos apšaudymą ir dabar gydomas Vilniuje, tačiau sutiko ateiti į susitikimą su patriotiniu Lietuvos jaunimu. Net priešai Donecko oro uosto gynėjus yra praminę kiborgais dėl jų beatodairiško ryžto ir drąsos. Skaitytojams pateikiame svarbiausias įvykusio pokalbio akimirkas.
- Kaip patekote į frontą? Kokia buvo jūsų motyvacija eiti į karą? Ar jums jau teko fronte ką nors nušauti?
- Esu gimęs ir augęs Odesoje. Galima sakyti, esu pusiau ukrainietis. Tačiau man nepriimtina, kai svetimšaliai ateina į mano šalį ir nurodinėja, kaip mes turime gyventi, su kuo galime draugauti, su kuo negalime... Man dar labiau nepriimtina, kai atplėšinėjamos mano valstybės teritorijos dalys ir šalyje kuriami neaiškūs iš Maskvos valdomi dariniai. Taip pat nepatinka, kai svetimos valstybės propaganda nuodija mano bendrapiliečių smegenis, žaidžia jų pačiais primityviausiais jausmais ir tiesiog prievarta tempia atgal į sovietinę imperiją, kurios seniausiai nėra netgi toje pačioje Rusijoje. Aš nejaučiu neapykantos eiliniams rusams, netgi tarp jų turiu draugų, kartu su jais mokiausi Maskvoje ir puikiai žinau jų mentalitetą. Tačiau daugelio jų smegenys sužaloti tomis masiškai pilamomis propagandinėmis pamazgomis - esą visi ukrainiečiai yra fašistai banderovininkai, prie kryžių kalantys vargšus rusų vaikus... Kai iš rusiškos televizijos sužinojau, kad ir aš esu toks pats kraujo ištroškęs fašistas, supratau, kad mano vieta yra būtent ten, fronte, tarp tokių kaip aš, „baudėjų“ ir Amerikos agentų... Man labai nepatinka žudyti, štai ir mano pagrindinė karinė profesija yra gelbėti sužeistuosius, tačiau fronte pasitaiko visko. Pavyzdžiui, į Donecko oro uostą kasdien pristatant jo gynėjams būtiniausius krovinius, kaskart tenka veržtis iki vietos su šarvuota technika, o mes, sėdėdami ant šarvuočių, visada atidengiame atsakomąją ugnį, stengdamiesi prispausti separatistus prie žemės ir neleisti jiems nusitaikyti, - toje vietoje tik taip galima pasiekti mūsų pozicijas. Gali būti, tokiais atvejais ir aš ką nors iš jų nušaudavau, nežinau...
- Ar išvis įmanoma kokiu nors rezultatu užbaigti šį karą? Kokios pagalbos reikėtų Ukrainai, kad įvyktų greičiau ir patiriant kuo mažesnių nuostolių?
- Aš neabejoju, kad savo priešus nugalėsime. Fronte ypač ryškiai matomi jų demoralizacijos požymiai. Pavyzdžiui, iš mūšio lauko jie niekada nesurenka savo žuvusiųjų - tik sužeistuosius, o ir tai ne visada. Mes jų kūnus užkasinėjame vietoje, sviedinių išmuštose duobėse, nes kitaip tiek mūsų, tiek jų pusėje prasidėtų epidemijos. Savo žuvusiuosius visada paimame iš mūšio lauko, kitaip nėra buvę. Kitas pavyzdys, kaip jie elgiasi su mūsų karo belaisviais. Man, kaip karo medikui, dažniausiai tenka matyti mūsų išvaduotų belaisvių žaizdas - ant kaktų išpjaustyti įvairūs ženklai, nuo rankų nudirta oda, iki kaulų specialiai išpjaustyta mėsa, kad negalėtų net batų apsiauti... Kai pamatai tokius vaizdus, tiesiog užverda kraujas - taip elgiasi žvėrys, o ne žmonės, tačiau kartu tai rodo jų moralinę būseną. Mums fronte labiausiai trūksta modernios, šiuolaikinės ginkluotės, ir separatistams nepadėtų jokie „humanitariniai konvojai“, kuriems atvykus paprastai porą parų neįmanoma net galvos pakelti dėl intensyvių apšaudymų... Kažkokie keisti tie iš Rusijos atgabenami „maisto produktai“ - juose net kruopos sproginėja... Fronte paplitęs toks anekdotas: „Šią parą fronte buvo ramu. Žuvo 12 separatistų, nes sprogo „humanitarinis konvojus“...
- Kokią ateitį Ukrainoje prognozuojate po karo?
- Mūsų kariuomenės užnugaryje vykstantys procesai kariams tikrai nėra svetimi ir mes dažnai kalbamės apie tai, kaip gyvensime po karo. Morališkai visi esame pasirengę galimiems sunkumams ar nepritekliams, fronte kiekvienam iš mūsų teko ir šalti, ir badauti, tad nieko tokia perspektyva neišgąsdins, net jeigu teks pasiveržti diržus. Tačiau sunkiausia bus šioje antiteroristinės operacijos zonoje, dalyje Donecko ir Luhansko sričių. Čia nebeliko jokios infrastruktūros, čia stūksto tik griuvėsiai ir kapinės. Blogiausia, kas gali nutikti po karo šioje teritorijoje, tai niekieno nekontroliuojamų gaujų siautėjimas, kuris išplis ir toliau, pasieks netgi jus. Kitaip sakant, blogiausias scenarijus - sugrįžimas į 1990-ųjų banditizmo siautėjimo laikus. Jeigu to pavyktų išvengti, laikyčiau tai didžiausiu mūsų naujosios valdžios nuopelnu. Bet kokiu atveju Ukrainoje nebus galima taip laisvai ir nebaudžiamai vogti, kaip V.Janukovyčiaus laikais. Tiesiog dabar to neleis buvę frontininkai. Kiekvienas iš svetimo vargo nutukęs valdininkas ar kokia parsidavusi užnugario žiurkė turi žinoti, kad jam skirta kulka jau skrieja, ir nors galima išvengti atsakomybės korumpuotuose teismuose, iš fronto sugrįžus kariams tokia praktika baigsis.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
