Ukraina turi dėkoti Vakarams, o ne kažką prikišinėti

Rusija daugybę metų kuria istorinį pasakojimą, kuriame ji visada laimi. Objektyvūs faktai rodo ką kita. 1905 m. ši šalis pralaimėjo vos ką tik Vakarus vytis pradėjusiai Japonijai, prarasdama Ramiojo vandenyno ir Baltijos laivynus. 1918 m. Rusija prakišo Vokietijai, priversta atsisakyti vakarinių valdų ir mokėti reparacijas. 1920 m. Rusijos kariuomenę sutriuškino Lenkija. 1939-1940 m. Rusija neįkando daug mažesnės Suomijos, 1989 m. pralaimėjo Afganistano rezistentams, o 1994-1996 m. - Čečėnijai.

Laimėti karai taip pat skatina abejones moraline rusų kariuomenės galia. Antrąjį pasaulinį karą sovietai laimėjo tik Vakarų sąjungininkų pagalba, pastariesiems tiekiant maisto produktus ir techniką, o Antrasis Čečėnijos karas laimėtas tik papirkus dalį vietinio elito, savo ruožtu išsigandusio salafitų radikalų įtakos. Sovietų Sąjungos subyrėjimą taip pat tenka priskirti prie Rusijos didžiavalstybinio projekto pralaimėjimų.

Apie Rusijos invaziją į Ukrainą, Vakarų reakcijas ir tikėtinas perspektyvas kalbiname politikos apžvalgininką, buvusį Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministrą, visuomenės veikėją Kęstutį Skrebį.

- Kaip vertinate Rusijos eksprezidento Dmitrijaus Medvedevo teiginį, kad taika Ukrainoje bus, bet tik Rusijos sąlygomis?

- Tai gali būti spaudimas Ukrainai ir jos sąjungininkams, norimo pateikimas kaip įmanomo. Kariniai konfliktai baigiasi arba derybomis, arba vienos šalies kapituliacija, nemanau, kad Ukraina, gaudama Vakarų ginkluotę ir paramą, kapituliuotų, taika Rusijos sąlygomis ir būtų kapituliacija.

- Ar dabartiniame pasaulyje dar galioja tautų apsisprendimo teisė? Vienoms šalims diktuoja Rusija, kitoms - Europos Sąjunga, dar kitoms - Kinija ar kita pasaulio galybė. Nurodoma, kam su kuo draugauti ir kaip tvarkytis savo šalyje. Štai ir Ukraina „baudžiama" už tai, kad rinkosi jungtis į euroatlantines struktūras.

- Privalome atskirti Rusiją, kuri ėmėsi brutalių karo veiksmų, nuo demokratinių valstybių. Kinija - atskiras klausimas, nors nepamenu, kad Kinija būtų pirma pradėjusi karo veiksmus, išskyrus karo su Vietnamu atvejį, bet ir ten buvo daug povandeninių akmenų. Europos Sąjungos veiksmus ar jos spaudimą savo narėms galime vertinti įvairiai, bet tai yra santykiai tarp draugiškų šalių.

- Kaip vertinti Vakarų šalių reakciją į Rusijos ir Ukrainos karą? Ar šios šalys nuosekliai įgyvendina sankcijų politiką, kokie atskirų galingųjų šalių skirtumai?

- Vakarų reakcija yra nuosekli, tačiau turime suvokti, kaip veikia Vakarai. Vakarai įsitikinę, jog jie daug stipresni, nei Rusija. Tam yra pagrindas, štai faktai, žaibiškas Irako armijos, kuri faktiškai buvo Rusijos armijos filialas, sutriuškinimas, žaibiškas Vagnerio grupuotės Sirijoje sunaikinimas, Rusijos išgirtųjų priešlėktuvinės gynybos sistemų S-400 impotencija prieš Izraelio lėktuvų smūgius, na, ir pagaliau „Himars" bei kitos Vakarų ginkluotės rezultatai Ukrainoje.

O jei palyginsime JAV, britų ir prancūzų laivynus su Rusijos laivynu, suprasime, kad lyginame nesulyginamus dalykus. Tą pripažįsta ir pati Rusija, kuri pristato save kaip „antrąją armiją pasaulyje". Kas pirmoji, klausimų nekyla. Lieka tik branduolinis ginklas, konvenciniame kare Rusija neturi jokių šansų.

NATO šalys jaučiasi saugios ir nemano, jog dabar Ukraina gina jas tiesiogine prasme, kaip pateikiama mūsų „ura patriotų". Kokia yra Vakarų pozicija? Ukraina gina savo suverenitetą - Rusija yra agresorius. Ukraina - demokratinė šalis, Rusija - diktatūra. Rusija kariauja purviną, žiaurų karą, pažeisdama visas tarptautines konvencijas. Rusija vykdo terorą okupuotose teritorijose. Ukraina gina Vakarų vertybes, ir jai reikia padėti visomis išgalėmis. Tiek, kiek tai neprieštarauja Vakarų ir Europos interesams. Vakarų politikai priversti atsižvelgti į rinkėjų nuomonę, o energijos išteklių kainų augimas, artėjanti žiema darys savo. Tai, ką daro Vakarai, tiekdami ginklus, materialinę pagalbą, priimdami pabėgėlius, yra geros valios ženklas. Už tai jiems reikia dėkoti, o ne prikišinėti, jog daroma per mažai.

- Ar Lietuva nuosekli savo sankcijų politikoje? Ta pati Vyriausybė imasi griežtesnių sankcijų Rusijai, nei numatyta Europos Sąjungos darbotvarkėje, ta pati Vyriausybė priima Europos Komisijos korekcijas. Kad ir tranzito į Karaliaučių atveju.

- Pirmiausia nuosekliai: vasario mėnesį priimtame sankcijų pakete draudimo sankcionuotų prekių tranzitui į Kaliningradą nebuvo. Po birželio 17-osios, kai Lietuva vienašališkai uždraudė sankcionuotų prekių tranzitą į Kaliningradą, kilo skandalas, kurį „Politico" pavadino bomba, Briuselis dirbo naktimis, kad ją nukenksmintų. Mantas Adomėnas pasakė, jog vadovaujamasi „kažkokiu EK balandžio mėn. išaiškinimu", kurio iki šiol nesugebėjo pateikti. Iki šiol neatsakyta į Seimo narių ir ne tik esminius klausimus:

Kuris Sankcijų reglamento punktas draudžia sankcionuotų prekių tranzitą?

Kas Lietuvoje priėmė sprendimą stabdyti tranzitą?

Beveik mėnesį tvyrojo įtampa. Liepos 13-ąją pasirodęs EK išaiškinimas (gairės) turėjo tam padaryti galą ir deeskaluoti situaciją, bet grupei buvusių ir esamų politikų reikia konflikto.

Buvęs diplomatas Klaudijus Maniokas labai gerai sudėliojo taškus šioje istorijoje: „Taigi Europos Komisija išaiškino tranzito į Kaliningradą tvarką. Geras išaiškinimas, ir ne pirmas, ir nuosekliai apie tai, kad iš esmės tranzitas leidžiamas, ir kad Lietuvos Vyriausybė neteisingai interpretavo reglamentą, ir pati sukūrė problemą bei sukėlė nereikalingą įtampą." Geriau pasakyti, vargu ar buvo galima.

- Kokia tikimybė, kad Vakarų remiama Ukraina laimės šį karą? Ir kas būtų laimėjimas - 2022 m. ribos iki karo su Rusija ar Donbaso ir Krymo susigrąžinimas?

- Be abejo, laimėjimas būtų visiškas teritorijų iki 2014 metų susigrąžinimas. Ar tai įvyks ir kada? Sunku pasakyti. Ar daug žmonių septyniasdešimtaisiais tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir NATO bei ES narė?

- Ar yra tikimybė, kad Rusijos agresija išsiplės į kitas Vidurio Rytų Europos šalis? Galbūt lietuviams jau krautis lagaminus kelionei į užsienį arba ieškoti senelio šautuvo?

- Kaip jau minėjau, tiesioginės grėsmės Vakarams nėra. Nebent Putinas ryžtųsi branduoliniam karui, bet tai jau būtų beprotybė.