Turkai jau taikosi su kurdais?

„Aš sakiau - pasirašykite susitarimą su kurdais, sudarykite taiką. R.T.Erdoganas nenorėjo to daryti. Kurdai irgi nenorėjo. Ir galiausiai jie sudarė vadinamąją saugumo zoną, tai buvo neseniai - prieš kelis mėnesius“, - netikėtai pareiškė D.Trampas interviu televizijos kanalui „Fox News“.

„Ir štai jie pradėjo kariauti, situacija tapo labai nemaloni ir kitos šalys įsikišo. Dabar aš sakau - pasirašykite susitarimą. O jie atsako - gerai, mes pasirašysime“, - tvirtino Baltųjų rūmų šeimininkas.

2019 metų spalio 9 d. Ankara paskelbė Sirijos šiaurėje pradedanti naują karinę operaciją „Taikos šaltinis“. Išilgai Turkijos sienai buvo sudaryta 30 kilometrų pločio buferinė zona. Ankaros sumanymu, į šį rajoną galėtų grįžti iš Turkijos pabėgėliai sirai.

Damaskas pavadino operaciją agresija, pasaulio bendrija pasmerkė Ankaros veiksmus. Kurdai išvedė savo būrius iš šio rajono, bet kartkartėmis rengia ginkluotus išpuolius prieš Turkijos kariuomenę ir jos sąjungininkus.

Komentuoja islamo tyrinėtojas prof. dr. Egdūnas RAČIUS:

Ar galime kurdus ir turkus pavadinti tautomis? Ko gero, reikėtų įvardinti taip: turkai yra tauta, nes jie turi valstybę, o kurdai yra etninė grupė, susidedanti iš gana skirtingų subetninių grupių, kalbančių skirtingais dialektais, kurios turėjo lūkesčių sukurti savo nacionalinę valstybę ir taip tapti tauta. Čia slypi ir daugybę metų vykstančio susipriešinimo šaknys.

Kurdų aspiracijos turėti savo valstybę po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo išformuota Otomanų imperija, o 1923 m. jos vietoje gimė Turkijos Respublika, iš pradžių buvo palaikomos europiečių. Iki Turkijos Respublikos paskelbimo britai ir prancūzai labai aiškiai buvo paskelbę, kad bus leista įsikurti nepriklausomai kurdų valstybei buvusios Otomanų imperijos vietoje - toks pažadas buvo duotas vienoje iš pokarinių tarptautinių konferencijų. Tačiau Turkijos vadovas Mustafa Kemalis ten „įrodė“, jog kurdai tarsi ir neegzistuoja kaip atskira etninė grupė, todėl tos teritorijos, kurios buvo įsivaizduojamas kaip kurdų valstybė, buvo padalintos tarp kitų besiformuojančių valstybių. Taigi, maždaug ketvirtadalis šiandieninės Turkijos teritorijos būtų atiduota kurdų valstybei. Beje, toje konferencijoje turkams pritarė ir Persija, t.y. šiuolaikinis Iranas, kuriame taip pat gyveno kurdai. Tuo metu vėlesnis Sirijos ir Irako valstybių susikūrimas atitiko britų ir prancūzų pasidalintos įtakos zonos teritorijas, kurias jie valdė imperialistiniu-kolonialistiniu principu. O kai susikūrė Sirijos ir Irako valstybės, valdantieji režimai kurdams taip pat nesuteikė jokių autonominių teisių, tuomet kurdų valstybingumo lūkestis pavirto grynai separatistiniu judėjimu Turkijoje, Irake, Sirijoje ir Irane, nukreiptu prieš šių valstybių režimus.

Beje, Antrojo pasaulinio karo metu Tarybų Sąjunga buvo sukūrusi vadinamąją Kurdistano Liaudies Respubliką, dar vadintą Mahabado Respublika (pagal sostinės pavadinimą), kuri turėjo tapti marionetine komunistų kontroliuojama valstybe, kaip ir daugelis kitų, tačiau galiausiai Irano vyriausybė sugebėjo tą teritoriją prisijungti atgal.

Taigi, kurdų problemą galima trumpai įvardinti dviem punktais. Punktas „A“ - britai ir prancūzai, kurie pažadėjo kurdams valstybę, tačiau „patiešijo“, pareikšdami kurdams, jog „Mustafa Kemalis mums įrodė, jog jūs neegzistuojate“... Ir punktas „B“ - Turkija apskritai neigė kurdų tapatybę, sakydami, kad jie tiesiog yra tie patys kalnų turkai, laikinai nemokantys kalbėti normalia valstybine kalba, tačiau netrukus bus išmokyti...