„The New York Times“ tyrimas: Benjaminas Netanyahu ištęsė karą Gazoje, kad išlaikytų valdžią

Tyrimo autoriai kalbėjosi su daugiau nei 110 pareigūnų Izraelyje, JAV ir arabų šalyse bei peržiūrėjo daugybę dokumentų, įskaitant susitikimų protokolus, karo planus ir teismo dokumentus. Jie pripažįsta, kad kaltinimas ištęsus karą dėl asmeninių politinių išskaičiavimų yra vienas jautriausių, kokius galima adresuoti Izraelio pirmininkui dėl šalies kariuomenės veiksmų Gazos Ruože, tačiau taip pat pažymi, kad visi kalbintieji sutiko, jog jam šis karas neabejotinai atnešė naudos.

Po 2023 m. spalio 7-osios „Hamas“ išpuolio galėjo atrodyti, kad B. Netanyahu politinei karjerai atėjo galas, rašoma „The New York Times“ tyrime. Tokį įspūdį stiprino ir Izraelyje kelti klausimai, ar šalies valdžia padarė viską, kad šimtų taikių civilių gyvybių pareikalavusiai teroristinei atakai būtų užkirstas kelias. Tų metų vasarą kas savaitę vyko protestai prieš jo vyriausybės mėginimus užsitikrinti daugiau galios skiriant Aukščiausiojo teismo teisėjus, sutraukdavę šimtai tūkstančių izraeliečių. Taip pat vyko (iki šiol besitęsiantis) teismo procesas, kuriame Izraelio ministrui pirmininkui buvo pateikti sunkūs kaltinimai korupcija. O dabar, ypač po 12 dienų karo su Iranu, Izraelyje nedelsiant pateikto kaip pergalė, už kurią B. Netanyahu susilaukė pagyrų net iš aršiausių savo kritikų šalies viduje, jis, anot tyrimo autorių, turi geras galimybes išlikti poste iki pat rinkimų 2026 m. spalį ir net šiuos laimėti. 

B. Netanyahu sprendimų pasekmės

Tyrime pažymima, kad per Izraelio karinius veiksmus Gazos Ruože, kurio didžioji dalis sulyginta su žeme, jau žuvo mažiausiai 55 tūkst. žmonių – ne tik „Hamas“ kovotojų, bet ir civilių, iš kurių beveik 10 tūkst. buvo vienuolikos metų nesulaukę vaikai. Karui užsitęsus, anot tyrimo autorių, pasaulio atjauta kruviniausią išpuolį prieš žydus nuo Holokausto laikų išgyvenusiam Izraeliu peraugo į vis stiprėjančią panieką. Tarptautinis Teisingumo Teismas šiuo metu vertina, ar pagrįsti kaltinimai, kad Izraelio kariuomenė Gazos Ruože vykdė genocidą. 

Tyrimo autorių teigimu, prezidento J. Bideno nepavykę mėginimai užbaigti karą suskaldė Demokratų partiją ir padėjo į valdžią grįžti D. Trumpui. O Izraelyje, anot jų, dar labiau pagilėjo nesutarimai dėl šalies prioritetų, demokratinių vertybių ir B. Netanyahu tinkamumo valdyti.

„Daugelis izraeliečių dėl karo užsitęsimo daugiausia kaltina „Hamas“ organizaciją, atsisakiusią pasiduoti nepaisant protu nesuvokiamo palestiniečių žūčių masto. Dauguma izraeliečių taip pat mano, kad karo išplėtimas į Libaną ir Iraną buvo būtinas savigynos veiksmas prieš „Hamas“ sąjungininkus, taip pat siekiančius Izraelio sunaikinimo. Tačiau atsiranda vis daugiau manančiųjų, kad Izraelis galėjo anksčiau pasiekti susitarimą dėl karo pabaigos, ir kaltina Netanyahu, kuris turi didžiausią valdžią Izraelio karinės strategijos klausimais, sutrukdžius tokį susitarimą sudaryti“, – pažymi tyrimo autoriai.

„The New York Times“ tyrime išsamiai aprašomas ne vienas atvejis, kai B. Netanyahu turėjo realias galimybes karą užbaigti, tačiau, autorių teigimu, dėl politinių išskaičiavimų pasirinko to nedaryti.

„Dėl politinio spaudimo iš koalicijos sąjungininkų pusės Netanyahu svarbiausiais momentais sulėtino ugnies nutraukimo derybas ir praleido progas, kai „Hamas“ mažiau priešinosi susitarimui. Jis vengė planuoti valdžios perdavimą po karo, todėl buvo sunkiau nukreipti karą pabaigos link. Jis tęsė karą 2024 m. balandžio ir liepos mėnesiais, netgi kai aukščiausi generolai jam sakė, kad tolesnis karo tęsimas neduosiąs jokios karinės naudos. Kai atrodė, kad paliaubos įgauna pagreitį, Netanyahu staiga ėmė teikti didelę reikšmę kariniams tikslams, kurie anksčiau jį lyg ir mažai domino, pavyzdžiui, pietinio miesto Rafos užėmimui, o vėliau – Gazos ir Egipto sienos okupacijai. Kai sausio mėn. pagaliau buvo pasiektos ilgalaikės paliaubos, jis jas pažeidė kovo mėn., iš dalies siekdamas išlaikyti koaliciją“, – rašo tyrimo autoriai.

Šie B. Netanyahu veiksmai, „The New York Times“ vertinimu, pražudė ne tik tūkstančius palestiniečių, bet ir mažiausiai aštuonis „Hamas“ Izraelyje pagrobtus įkaitus.

„Kiekviena praeinanti savaitė reiškė mirtį šimtams palestiniečių ir siaubą tūkstančiams kitų. Tai taip pat reiškė, kad nelaisvėje mirė dar mažiausiai aštuoni įkaitai“, – rašoma tyrime.

Kiti galimi B. Netanyahu motyvai ir autorių išvados

Tyrimo autoriai pripažįsta, kad B. Netanyahu veiksmus galėjo lemti ir daugiau motyvų.

„Jo asmeninis siekis įgauti valdžią dažnai yra neatsiejamas nuo nuoširdaus patriotizmo ir įsitikinimo, atsispindinčio jo viešuose pareiškimuose, kad tik jis vienas žino, kaip geriausiai ginti Izraelį. Nepaisant jo motyvų, karas yra sudėtingas, chaotiškas procesas, kuriame kasdien atsiranda daugybė kintamųjų, kurie nesukontroliuojami. Kaip ir visi Izraelio ministrai pirmininkai, Netanyahu neturi visiškos kontrolės didžiulei savo administracijai, kurioje gausu tarpusavyje konkuruojančių grupių ir interesų. Jo priešai Libane ir Irane kėlė realią grėsmę Izraeliui, o jų nugalėjimas sustiprino Izraelio saugumą. O jo priešininkas Gazoje, „Hamas“, blokavo arba vilkino derybas dėl paliaubų svarbiausiais karo etapais, įskaitant praėjusios vasaros pradžią, kai Netanyahu atrodė labiau linkęs jas sudaryti“, – rašo „The New York Times“.

Tačiau visa tai, anot autorių, jų tyrimo išvadų nekeičia.

„Nepaisant visų šių išlygų, iš mūsų tyrimo išplaukia trys neišvengiamos išvados. Per kelerius metus iki karo Netanyahu veiksmai „Hamas“ atžvilgiu padėjo sustiprinti šią grupuotę, suteikdami jai erdvės slapčia ruoštis karui. Per kelis mėnesius iki karo Netanyahu pastangos susilpninti Izraelio teismus pagilino jau ir taip gilias Izraelio visuomenės nesantaikas ir susilpnino jo kariuomenę, dėl to Izraelis atrodė pažeidžiamas ir paskatino „Hamas“ ruoštis puolimui. Karui prasidėjus, Netanyahu sprendimus neretai labiau lėmė politiniai ir asmeniniai interesai, o ne kariniai ar nacionaliniai poreikiai“, – rašo tyrimo autoriai.

Tyrime minimas vienas Baltųjų rūmų atstovų pokalbių su B. Netanyahu, kuriame, siekiant jį įtikinti derėtis dėl paliaubų ir įkaitų grąžinimo, jam buvo priminta apie Izraelyje neseniai atliktas gyventojų apklausas, parodžiusias, kad tuo metu daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų būtų pritarę deryboms dėl įkaitų grąžinimo užuot toliau tęsus karą.

„Ne tie 50 proc., kurie už mane balsavo“, – Izraelio ministrą pirmininką cituoja „The New York Times“.