Tarp Vakarų ir Rusijos - žodžių mūšiai

V.Putinas savo ruožtu pareikalavo, kad NATO nutrauktų savo plėtrą į Rytus. Rusijai iš Vakarų gynybinio aljanso esą reikia „stiprių, patikimų ir ilgalaikių saugumo garantijų", sakė jis užvakar Kremliuje susitikęs su užsienio šalių ambasadoriais.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis užvakar teigė, kad Krymas yra Ukrainos teritorija, o Kijevo tikslas yra ją „išlaisvinti". Tačiau jis daugiausiai kalbėjo apie diplomatinius sprendimus ir neminėjo galimybės pusiasalį atsikovoti jėga.

„Kalbėdamas parlamente, V.Zelenskis teigė, kad pagrindinis Ukrainos tikslas ir šalies filosofija turėtų būti Krymo susigrąžinimas, - aiškino Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas. - Vertiname tai kaip tiesioginę grėsmę Rusijai. Tokia formuluotė, be jokios abejonės, reiškia, kad Kijevo režimas ketina panaudoti visas turimas priemones, įskaitant jėgą, kad galėtų įsiveržti į Rusijai priklausantį regioną. Linkstame prie būtent tokios interpretacijos."

Kijevo Vakarų sąjungininkai pastarosiomis savaitėmis vis įspėja, kad Rusija gali netrukus užpulti Ukrainą, o kaip dingstį įvardyti kokią nors grėsmę jos saugumui.

„Karo veiksmų tikimybė Ukrainoje išlieka didelė, - ketvirtadienį teigė D.Peskovas. - Tai mums toliau kelia didelį susirūpinimą. Prie kontaktinės linijos stebime vis intensyvėjančius provokacinius veiksmus."

Tuo metu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, jog Aljansas laiko nepriimtina netgi mintį, kad Rusija gali turėti savo įtakos sferą, nes visos jos kaimynės - suverenios valstybės. „Pats klausimo kėlimas atspindi teiginį, dėl kurio turėtume nerimauti ir kuris yra nepriimtinas. Tai teiginys, kad Rusija turi interesų sferą", - sakė J.Stoltenbergas, paklaustas, ar galimas Ukrainos priėmimas į NATO taps Aljanso plėtra į istorinę Rusijos interesų sferą ir ar tai neduos pradžios naujam įtampos didėjimo Europoje etapui.

„Tai reiškia faktinį pripažinimą, kad Rusija gali kontroliuoti, ką daro ar ko nedaro jos kaimynės. Į tą pasaulį mes nenorime grįžti. Tame pasaulyje didelės šalys galėjo nustatyti ribas, ką suverenios nepriklausomos tautos galėjo daryti. Aš pats esu iš mažos šalies, besiribojančios su Rusija, ir aš labai džiaugiuosi, kad mūsų sąjungininkai iš NATO niekada nepaisė neva Rusijos turimos teisės nustatyti savo įtakos sferą šiaurėje ir nurodyti, ką Norvegija, kaip maža nepriklausoma šalis, turi ar neturi daryti", - pabrėžė jis.

„Tą patį galima pasakyti ir apie Ukrainą", - pareiškė J.Stoltenbergas. „Ukraina - nepriklausoma suvereni šalis su tarptautinės bendrijos pripažintomis sienomis, kurias garantuoja ir Rusijos Federacija. Šios sienos turi būti gerbiamos, įskaitant Donbasą ir Krymą kaip Ukrainos dalis. Todėl pati mintis, kad NATO parama nepriklausomai šaliai - tai provokacija prieš Rusiją, yra tiesiog neteisinga. NATO tik atsižvelgia į ukrainiečių tautos valią", - konstatavo Aljanso vadovas.

„NATO gerbė suverenių šalių, tokių kaip Lenkija ir Baltijos valstybės, nuomonę, kai jos nusprendė prisijungti prie Aljanso. Mes taip pat gerbiame Ukrainos, kuri tikisi narystės Aljanse, sprendimą, mes jau pareiškėme (2008 metais Bukarešte), kad ateityje ji galės tapti NATO nare, bet čia jau mes, NATO šalys, spręsime, kada ji bus pasirengusi narystei ir atitiks Aljanso standartus. Mes jai padedame šiame kelyje", - pridūrė J.Stoltenbergas. „Rusija neturi veto teisės ar balso teisės šiuo klausimu, ji taip pat negali mėginti nustatyti savo interesų sferą", - pabrėžė NATO vadovas.

Komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius BUTKEVIČIUS:

Ekspansija visada yra pagrindinė išlikimo sąlyga. Jeigu valstybė ar kokia nors sistema nesiplečia, tai ji pradeda degraduoti, pūti ir galiausiai - griūti. Tokioje vidinėje būsenoje, kai viskas tarsi užmarinuota ir nejuda nei pirmyn, nei atgal, sistema negali ilgesnį laiką išsilaikyti. Todėl NATO turi plėstis. Ar NATO šiuo metu apskritai gali plėstis? Taip, gali. Ir akivaizdu, kad tą reikia daryti, priimant Gruziją ir Ukrainą. Nes tiesiog nėra kitos išeities.

O J.Stoltenbergui tokia mintis apie Rusijos įtakos sferas, žinoma, galėjo pasirodyti nepriimtina, tačiau tikrovė, kaip visada, yra kitokia. Natūralu, kad lygiai taip pat, kaip pasaulyje egzistuoja Jungtinių Valstijų ir Kinijos įtakos sferos bei zonos, taip yra ir su Rusija. Klausimas čia kitas: jeigu tu nepripažįsti tokių sferų egzistavimo, tai tu ir negali joms priešintis. Todėl J.Stoltenbergas dabar turi labai aiškiai pasakyti ir pirmiausia atsakyti pats sau: kuo konkrečiai jis užsiima? Jis turėtų užsiimti pasipriešinimo organizavimu tokių Rusijos įtakos zonų kūrimui. Jeigu jis tą daro, vadinasi, savaime turi pripažinti ir tai, kad Rusija turi tam tikras pretenzijas bei interesus. Tokia yra formalioji logika.

Rusija šiandien žaidžia labai demonstratyvų žaidimą, kurio esmė - pademonstruoti tiek išoriniam pasauliui, tiek vidinei publikai, kad būtent Ukraina yra agresorius: esą ukrainiečiai ketina ginklu atsiimti Krymą, Donecko ir Luhansko teritorijas, ruošiasi net pulti ir pan. Žinoma, Kremliui šį pasakojimą pirmiausia rūpi suformuluoti savo pačių visuomenei, siekiant paaiškinti potencialios agresijos prieš Ukrainą galimybes, mechanizmus ir prasmę. Būtent šiuo aspektu ir reikia vertinti visus Rusijos pareiškimus. Padėtis yra pakankamai rimta, nes Rusija prievartauja Jungtines Valstijas sėsti prie derybų stalo, grasindama panaudoti karinę jėgą prieš Ukrainą. Įdomiausia, jog begrasindami, panašu, rusai ir patys patikėjo, kad tai yra realu. Tai rodo vien faktas, kad jie jau pradėjo kurti mechanizmus, kaip šią potencialią agresiją paaiškinti savo žmonėms. Ir visa ši retorika yra tik dėl to. Žinoma, Lietuvos saugumo ir gynybos politika, jeigu tokia egzistuoja, turi priimti tokias Kremliaus kalbas kaip labai rimtą pavojų, nes neegzistuoja potenciali ataka prieš Ukrainą, kuri nepaliestų Lietuvos.