Rolandas Paulauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas:

Čia yra amžinas klausimas. Net tarptautinėje teisėje yra ta dilema: egzistuoja teisinė norma apie tautos apsisprendimo teisę ir yra teisinė norma apie sienų neliečiamumą. Taigi net tarptautinėje teisėje sugyvena dvi viena kitai prieštaraujančios nuostatos ir, priklausomai nuo politinių aplinkybių, vienos šalys ką nors remia arba neremia. Tiesos mes čia niekada nerasime. Juolab kad pati teisinė norma niekada savaime neveikia, o veikia tik politinė valia, kuri gali tų normų laikytis arba nesilaikyti, arba gali pasirinkti, kurios normos laikytis... Taigi ši problema yra neišsprendžiama. Viskas priklausys nuo aplinkybių, o ypač nuo pačių katalonų ryžto.

Bet čia yra dar vienas aspektas. Europos Sąjunga, norėdama išlikti kaip bendras projektas, daro tokį žingsnį kaip Europos regionalizacija. Jau net yra nubraižyti žemėlapiai. O kam šito reikia? Pastatykime save į Briuselio komisarų padėtį. Tos senos istorinės valstybės labai sunkiai pasiduoda Briuselio valiai, o suskaldžius jas į tokius regionus yra kur kas didesnė tikimybė išlaikyti šitą projektą, nes regionai kontaktuoja su Briuseliu tiesiogiai, apeidami savo šalių sostines. Toks yra planas. O štai Vilnius, Varšuva ar Madridas jau bus antrinis dalykas... Jeigu būčiau ES projekto šalininkas, aš daryčiau lygiai tą patį. Bet būdamas Ispanijos valstybės šalininkas, aš priešinčiausi. Taigi gyvenimas visada yra toks, jame niekada nebūna vienos tiesos.

Žmonės dažnai sako: „tiesos, duokit tiesos“. O kai paklausi, kokios tiesos jie nori, niekas nežino, ką atsakyti. Nes tų tiesų yra daugybė. Ar katalonai turi savo tiesą? Turi. Tai yra sena tauta, su sava istorija, kalba, kadaise viduramžiais prijungta prie Ispanijos... Bet Ispanijos valstybė turi savo tiesą. Ir toks tiesų susidūrimas yra kasdienis dalykas. Tas pats vyksta ir visos Europos Sąjungos mastu: yra tiesa tų, kurie nori išsaugoti šitą projektą ir kurie mums labai gražiai kalbės, kad jeigu mes visi gyvensime vienoje didelėje teritorijoje, be sienų ir tautinių skirtumų, tai niekada nekils karai... Čia juk yra tiesos. Bet tokiu atveju bus ignoruojama tokios valstybės kaip Lietuva tiesa arba lietuvių Tautos tiesa. Nes jeigu mes norime išlikti kaip Tauta, turinti savo valstybingumą, tai mūsų tiesa prieštarauja to projekto šalininkų tiesai. Ir visada reikės rinktis. Todėl dažnai klausiu: ar yra per didelė kaina už buvimą ES? Tada kai kurie man sako, kad aš dirbu Maskvai. Ir jie taip pat turi savo tiesą, nes jie taip primityviai konstruoja savo pasaulį. Tai yra amžina priešybių kova, nes toks ir yra gyvenimas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"