Švedijoje pasibaigusios politinės krizės pamokos Lietuvai

Po pralaimėto balsavimo dėl pasitikėjimo S.Liofvenas galėjo skelbti naujus Riksdago rinkimus, tačiau galėjo ir atsistatydinti. Jis pasirinko pastarąją alternatyvą - kaip mažesnę blogybę, nes eiliniai Riksdago rinkimai yra ir taip numatyti visiškai greitai - 2022 metų rugsėjį. Parlamento pirmininkas Andreasas Norlundas pasiūlė dešiniosioms partijoms suformuoti vyriausybę, tačiau Nuosaikiosios (Moderatų) partijos lyderis Ulfas Kristersonas nesulaukė reikiamos paramos naujos vyriausybės formavimui. Tokiu atveju S.Liofvenas vėl užsitikrino paramą, ir buvo patvirtintas premjeru.

Šį kartą politinė krizė Švedijoje kilo dėl būsto nuomos kainų ir jų reguliavimo. Iki dabar būsto nuomos kainų nustatymas veikė tarpinėje būklėje - tarp laisvai nustatomų ir griežtai kolektyviai reguliuojamų. Tai, kad būsto nuomos kainos Stokholme nebuvo pasiekusios tokių aukštumų kaip kitose sostinėse, buvo laisvos rinkos pragaištingumo ir kolektyvinio kainų reguliavimo pranašumo įrodymas. Tačiau dešiniosios partijos, ir būtent tos, kurios specialiu susitarimu buvo įsipareigojusios remti socialdemokratus, pareikalavo „atpalaiduoti būsto nuomos kainas". Tada jau Švedijos Kairioji partija (buvę eurokomunistai) pareiškė, kad jie neberemia Socialdemokratų darbo partijos, jeigu socialdemokratai sutinka su dešiniųjų reikalavimu, ir politinė krizė prasidėjo.

Šiai Švedijos politinei krizei buvo būdinga tai, kad anksčiau kaip homofobiška ir rasistinė vertinta kraštutinė dešinioji Demokratų partija tapo labiau sistemine partija. Jos radikalumas mažumų ir imigrantų klausimais sumažėjo, o kitų dešiniųjų partijų padidėjo - todėl tarp jų nebėra tokio aiškaus prieštaravimo. Tačiau Švedijos politinėje sistemoje išlieka aktualus senasis kairės-dešinės politinio spektro pasiskirstymas. Jeigu moraliniais-psichologiniais, vertybiniais klausimais kairės ir dešinės pozicijos Švedijoje dažniausiai sutampa, tai socialiniais-ekonominiais klausimais jos stovi skirtingose pozicijose. Dešiniosios - už laisvesnę rinką, socialdemokratai, žalieji ir kairieji - už labiau reguliuojamą socialinę rinką. Socialdemokratai, žalieji ir kairieji nenori visiškai demontuoti vadinamojo „švediško socialinio modelio". Švedijos politinės sistemos atveju mes matome, kad senasis, tradicinis politinių partijų spektras - tarp kairės ir dešinės - išlieka. Tuo Švedijos sistema aiškiai skiriasi nuo daugelio Centrinės ir Rytų Europos šalių, kur skirtumai tarp kairės ir dešinės yra „išsiplovę", o partijų pavadinimai nieko nebereiškia nei ideologiniu, nei praktiniu požiūriu.

Norėtųsi, kad naujoji Lietuvos socialdemokratų vadovybė, taip kaip Švedijos, skirtų didesnį dėmesį kairiųjų - socialinės rinkos ekonomikos - idėjų realizavimui, nes socialiniai-ekonominiai klausimai yra būtent tie politiniai klausimai, kurie formuoja partijų identitetą ir specifiką, jeigu nenorima atstovauti visiems pagal „catch all" („atstovauk visiems") metodą. Lietuvoje tik liberalų partijų priešrinkiminė ideologinė ir porinkiminė praktinė veikla sutapo. Šiuo metu tai aiškiausiai matyti Laisvės partijos veikloje. Kitos gi politinės partijos per atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį vykdė daugiau mažiau tą pačią neoliberalinę politiką, ką pripažįsta ir daugelis politologų. Lyginant Švedijos sistemą su Lietuvos, įdomu tai, kad Švedijos kairieji iš esmės atstovauja didelei viduriniajai klasei, nes marginalinių grupių šalyje yra mažai ir jos yra negausios. O Lietuva, kuri pasižymi kur kas didesne socialine atskirtimi ir turi apie 20 proc. gyventojų, gyvenančių skurde, bei ne tokią didelę viduriniąją klasę, faktiškai jų interesams atstovaujančios partijos neturi.