Smūgis į paširdžius: Didžiajai Britanijai ar Europai?

- Svarbiausia savaitės žinia yra ta, kad britų premjerė Teresa Mei (Theresa May) perdavė skyrybų laišką Briuseliui. Galbūt jau galime prognozuoti, kaip vyks tas skyrybų procesas? Kokių pokyčių ar pasekmių čia gali sulaukti besiskiriančios pusės?

- Būtent pasekmės čia ir yra svarbiausios. Įdomiausia ne tai, kaip vyks britų skyrybos su ES, o kaip vyks britų skyrybos su Škotija. Kitaip sakant, ar anglai atiduos škotų karūnavimo akmenį, ar ne? Anglai jau užlipo ant grėblio ir reikia pripažinti, kad gavo kotu į kaktą. Tai jau įvykęs faktas, bet blogiausia, kad šis procesas nėra baigtinis, jis vyks ir toliau. Aš manau, kad pagaliau ir škotai, ir airiai išsiverš iš po Britanijos įtakų, o anglai gaus tai, ko nusipelnė su savo „Brexit“... Tai yra svarbiausias dalykas. O ką tai reiškia? Reiškia nei daug, nei mažai, o milžiniškų, grandiozinių Didžiosios Britanijos įtakų visam pasauliui pabaigą. Tas žaidimas su rusais baigėsi logiškai - jie davė velniui pirštą, o tas nukando ranką... Čia kitaip nepaaiškinsi. Nesuvokiamos tuometinio premjero Deivido Kamerono (Davis Cameron) iniciatyvos organizuoti referendumą, kuris neaišku, kuo baigsis... Nė vienas padorus teisininkas neužduos klausimo, iš anksto nežinodamas, koks bus atsakymas. Nė vienas save gerbiantis politikas neskelbs referendumo, vienareikšmiškai nesuvokdamas, kuo visa tai gali baigtis. O D.Kameronas tą padarė kartu su visais tais, kurie ir šiandien vadovauja Didžiajai Britanijai. Jie atakavo Europos Sąjungą kaip tokią pačiu reikalingiausiu jai išlikti momentu. Todėl niekas man netrukdo pasakyti, kad jie yra idėjos ginti Europą nuo visų mūsų nedraugų priešai. Dabar gi jie griauna ir ardo imperiją, kuri šimtmečius efektyviai ir puikiai priešinosi Rusijos įtakoms Europoje nuo pat Jekaterinos ir Petro I laikų...

- Tačiau, sprendžiant iš pačių škotų reakcijos, jų išėjimo iš britų imperijos klausimas dar toli gražu nėra toks aiškus. Štai patys škotai skelbia, kad per nemažai metų Britanijos valdžia į Škotiją jau perkėlė gyventi apie 250 tūkst. anglų, kurie, reikia manyti, nebalsuos už Škotijos Nepriklausomybę... Tokiu atveju galbūt Didžiosios Britanijos valdžia nedarė „Bre xit“ aklai, o sistemiškai ruošėsi galimai periferijų reakcijai, bandydama išsaugoti dabartinės būklės valstybę?

- Ar būtinai tie 250 tūkst. anglų bus tokie vienareikšmiški Škotijos Nepriklausomybės priešininkai? Britas ir anglas nėra tas pats. Kai klausiu savo draugų, gyvenančių toje teritorijoje, kuo jie jaučiasi esą, tai man atsako - mes esame britai. Beje, niekas nesako, kad „aš esu anglas“. Jie sako - „aš esu keltas“. Taigi čia ne viskas taip paprasta. Tie 250 tūkst. anglų, kurie atvyko gyventi į Škotijos teritoriją, nebūtinai turi būti siejami su Didžiosios Britanijos išsaugojimo idėja. Imkime ir padalinkime - netgi jeigu jų ketvirtadalis pasisakys už Škotijos Nepriklausomybę, o tai yra realu, tai mes turėsime situaciją, kuri yra sunkiai „išrišama“... Kitaip sakant, aš prognozuočiau, kad škotai turi labai didelę galimybę pagaliau išsiveržti iš Didžiosios Britanijos globos ir įtakų, tačiau šioje situacijoje manęs tai visai nedžiugina. Nes iš esmės mes esame karo su Rusija padėtyje ir Škotijai dabar nereikėtų išeiti. Atvirkščiai - mes turime suglausti gretas ir pakelti vėliavas aukštyn artimiausiems 20-30 metų. Europinė ir Lietuvos politika dabar turi būti tik tokia.

- Vis dėlto, kalbant apie skyrybas, yra dar vienas gana svarbus niuansas: Briuselis jau pareiškė išankstinį pageidavimą deryboms, t.y. kad britai artimiausius šešerius metus ir toliau mokėtų savo įnašus į bendrą ES biudžetą, o tai sudarytų mažiausiai 60 mlrd. eurų. Ar britai sutiks su tokiomis sąlygomis? Ar nesibaigs derybos nė neprasidėjusios vien dėl tokio reikalavimo?

- Visa tai yra tik startinės derybų pozicijos ir galutinio rezultato dar niekas nežino. Bet kokiu atveju britai išeis, sumokėdami gerokai mažiau, - dabar nesiimsiu prognozuoti galutinių sumų... Svarbiausias klausimas dabar yra ne skyrybų mokesčio dydis. Klausimas yra: ką gaus Europa saugumo ir gynybos politikos srityje? Iš esmės šios skyrybos „sukasi“ tik apie šitą pagrindinį klausimą - kiek britų pasitraukimas paveiks bendrąją saugumo situaciją žemyne? Visa kita yra mistifikacija ir žaidimai dydžiais, kurie paprastai yra suderinami po derybų stalu. Nes nei euras, nei doleris šiandien nieko kito nereiškia, kaip susitarimą. Ir tie 60 mlrd. eurų tėra sutarties klausimas. O štai gynybos ir saugumo klausimai šiandien yra realybė, kurioje gyvename. Lygiai taip pat kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą britai buvo visiškai nepasiruošę, taip ir šiandien Europa lieka nepasiruošusi spręsti savo saugumo ir gynybos klausimų.

- Bet juk šioje vietoje yra NATO. Ką aljansas reiškia šiame kontekste? Juk britai iš NA TO išstoti neketina...

- NATO savo organizacinių pajėgų neturi, tai nėra valstybė - tai yra organizacija, kuri tiesiog naudojasi savo narių pajėgomis. Šiuo momentu aljansas yra gana silpnas ir neorganizuotas tam, kad galėtų atremti iššūkius, kurie kyla. O iššūkiai yra rimti: tai ir Jungtinės Valstijos, atsisakančios vaidinti pasaulio hegemono vaidmenį, tai ir Rusija, atakuojanti pagrindines Europos pozicijas, tai ir Kinija, kuri tiesiai apie atakas nekalba, bet visada yra pasiruošusi paspausti silpnąsias vietas, tai netgi Kinijos vasalai iš Šiaurės Korėjos, kuri visada provokuos... O Kinija ir Rusija žaidžia lygiai tą patį žaidimą: vieni destrukcijai panaudoja Šiaurės Korėją, o kiti - savo „nevaldomas“ pajėgas Luganske ir Donecke. NATO yra visiškai nepasiruošusi su tuo dorotis.

- Šią savaitę Austrija netikėtai pareiškė, kad traukiasi iš „pabėgėlių“ kvotų skirstymo sistemos, nors dar visai neseniai visus mokė „solidarumo“, „atjautos“ ir aiškino apie „vieningų sprendimų būtinybę“. Kodėl austrai staiga tapo tokie netolerantiški?

- Nors kvotų sistema yra absurdiška, čia reikėtų kalbėti net ne apie tai, o apie lengviausiai nuperkamas valstybes Europoje. Austrija šiame sąraše būtų pirmoje vietoje. Netgi mūsų lietuviška patirtis tą įrodo, kai austrai akimirksniu pakeitė savo politiką ES partnerių atžvilgiu, vos tik jų teritorijoje buvo sulaikytas toks liūdnai pagarsėjęs nusikaltėlis Golovatovas, vykdęs karo nusikaltimus Lietuvoje. Ten valdžioje tiesiog sėdi lengvai perkamų žmonių komanda, kuri vaidina valstybę... Todėl apie juos daugiau diskutuoti neverta. Tokie sprendimai nėra politiniai, o grynai finansiniai merkantiliniai. Iš esmės tai yra smūgis imperinės Europos idėjai į paširdžius. Nepaisant viso to, kas čia vyksta, aš vis dar esu tos imperinės Europos idėjų šalininkas, nes artimiausius 25 metus tik tokia Europa turi prasmę. Jeigu ne - tuomet reikia pradėti visiškai kitą žaidimą. Arba Europa tampa imperija, arba mes visi išsivaikštome, nebendradarbiaujame su kitais europiečiais ir tampame visiškai savarankiški.

- Na, štai Vengrija žaidžia visiškai savarankišką žaidimą netgi tų pačių „pabėgėlių“ klausimu ir niekas negali pasakyti, kad dėl to gyvena blogiau ar turi daugiau grėsmių...

- Be abejo, jeigu mes turėtume tiek žmonių, kiek turi Vengrija ar Lenkija, tai mes taip pat galėtume žaisti savarankiškus žaidimus, pernelyg nesibaimindami savo priešų. O dabar mes tiesiog neturime pakankamai išteklių, kad galėtume tokius žaidimus žaisti, bet galimas daiktas, kad mes būsime priversti tai daryti. Šiuo momentu aš labiau pasisakyčiau už tai, kad mes vis dėlto turime eiti link imperinių Europos tendencijų, veikti visi kartu ir būti pačiais efektyviausiais, organizuočiausiais Jungtinės Europos kūrimo šalininkais. 25 metams, o paskui - pamatysime.

- Rusijoje nuvilnijo protestai ir vis garsiau kalbama apie neva iškilusį rimtą opozicionierių Aleksejų Navalną, kaip figūrą, kuri gali pakeisti dabartinę Rusiją. Ar tikrai A.Navalnas yra savarankiškas žaidėjas? Ar Rusijoje prasidėję procesai turi kokį nors potencialą?

- Pažvelkime tikrovei į akis: čia buvo organizuojama ataka Vladimirui Putinui labai priimtina kryptimi - esą prieš „korupciją“. Paprasčiau kalbant, buvo atakuotas „berniukas mušimui“, t.y. Dmitrijus Medvedevas. Senovėje juk taip ir buvo - kadangi negali mušti princo, tai būdavo prie dvaro paskiriamas „berniukas mušimui“, ant kurio visi ir išsiliedavo. Greičiausiai „berniukas mušimui“, t.y. D.Medvedevas, dabar bus nuimtas ir liks tik „švarus, teisingas bei visų mylimas“ kandidatas į prezidentus V. Putinas. Šitoje situacijoje A.Navalnas pasirodo kaip tam tikros proputiniškos istorijos kūrėjas, kuo man jis visą laiką ir atrodė.

Taigi neįsivaizduokime, kad Rusijoje vyksta labai rimti politiniai pokyčiai, o suvokime, kad tai gali būti vienas iš daugelio valdžios žaidimų. V.Putinas ir jo komanda tokius triukus yra puikiai įvaldę, jie daro milžinišką įtaką Rusijos visuomenei ir dėl to nereikėtų galvoti, kad tai yra rimtų pokyčių pradžia.

Bet pats žmonių dalyvavimas, jų pasiruošimas aukotis dėl to, kad būtų pokyčiai, yra šventa ir svarbu. Tai, kad ne visi rusai „pasirašo“ po amžinai imperine Rusijos politika pagal schemą „pravoslavija, caro valdžia ir liaudis“, suteikia vilties, kad galimybių yra. Žmonės, kurie atėjo į tuos mitingus tuose 80 miestų, yra mums pats brangiausias Rusijoje gyvenančių žmonių potencialas. Šitie jauni iki 30 metų žmonės yra mūsų šansas susidoroti su Rusijos imperinėmis ambicijomis, standartais ir mums kenksminga politika.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"