Sienos filosofija, arba Dar kartą apie propagandą

Juk propaganda yra kiekvienos totalitarinės visuomenės varomoji jėga - tai puikiai įrodo Rusija.

Veikta iš vidaus?

Prieš trejus metus ir keturis mėnesius Kremlius grasino Ukrainai denacifikacija ir demilitarizacija. Šie žodžiai daugeliui nesuprantami. Bent jau apie denacifikaciją. Istorija žino vienintelę nacistinę šalį - XX a. Vokietiją, kur naciai valdžioje buvo 12 metų. Ką tai turi bendro su šiuolaikine Ukraina?

Iš tikrųjų vadinamąja Ukrainos denacifikacija siekiama atimti iš ukrainiečių istorinę sąmonę ir kalbą. Demilitarizacija taip pat nėra visiškai aiški. Tuo metu, kai Rusija aneksavo dalį Ukrainos, ji turėjo neprisijungusios šalies statusą, kuris tapatinamas su neutralumo statusu. Kalbant apie ginklus ir kariuomenę, intervencijos į Krymą išvakarėse Ukraina panaikino privalomą šaukimą, o karių skaičius buvo sumažintas geometrine progresija.

Prie to labai prisidėjo du buvę Ukrainos gynybos ministrai - Dmytro Salamatinas ir Pavlo Lebedevas. Pirmasis vėliau buvo įtariamas valstybės išdavyste dėl sąmoningo Ukrainos gynybinių pajėgumų silpninimo ir „ginkluotųjų pajėgų reformos", apėmusios karinių dalinių skaičiaus mažinimą bei išformavimą. Antrasis taip pat figūruoja baudžiamojoje byloje dėl valstybės išdavystės.

Prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus, P.Lebedevas irgi pabėgo iš Ukrainos. Pasak Krymo žiniasklaidos, 2015 m. jis pradėjo atstovauti „Sevastopolio ir Krymo interesams" Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungoje. Žiniasklaida juos sieja su Rusijos Federaliniu saugumo biuru bei primena, kad abu yra Rusijos piliečiai.

Priklausomybė nuo narkotikų

Psichologinė priklausomybė nuo propagandos panaši į priklausomybę nuo narkotikų - ją labai sunku gydyti arba ji nepagydoma. Rusijos propagandos mašina atkakliai kartoja tezę apie Ukrainos prezidento priklausomybę nuo narkotikų, tarsi tai būtų faktas. Visuomenės spaudžiamas Volodymyras Zelenskis per rinkimų kampaniją pasidarė narkotikų testą. Ukrainos opozicijos viltys dėl teigiamo rezultato nepasiteisino.

Taip pat įvykių kaleidoskope buvo pamiršta bjauri istorija apie Rusijos diplomatinės atstovybės teritorijoje Argentinoje rastus 389 kg kokaino. Argentinos valdžios institucijų duomenimis, šio narkotikų kiekio vertė siekia 50 mln. eurų. Rusijos užsienio reikalų ministerija paneigė bet kokią, net teorinę, galimybę eksportuoti narkotikus diplomatiniais kanalais.

Fašizmas kaip veiksmų vadovas

Tarp daugelio fašizmo bruožų yra įdomus ir labai svarbus akcentas - valdžios kaita. Kalbant apie Ukrainą, nuo nepriklausomybės paskelbimo tik vienas prezidentas yra išbuvęs dvi kadencijas, nors prezidentai buvo beveik šeši. „Beveik", nes vienas mirė, o V.Janukovičiui teismas atėmė prezidento titulą iki gyvos galvos bei už akių skyrė jam 15 metų kalėjimo. Nuo 2013 m. rudens, kai įvyko orumo revoliucija, V.Janukovičius laikomas Maskvos pakaliku.

Fašizmas, neonacizmas, ukrainietiškas nacionalizmas, arba visi trys kartu, yra įsitvirtinę Rusijos žiniasklaidos erdvėje. „Kijeve siautėja plėšikų, grobikų ir nacionalistų gaujos" - tai tipiškas oficialaus Rusijos gynybos ministerijos atstovo Igorio Konašenkovo pranešimas. Žmonės Rusijoje tiki televizija ir tuo, kad Rusijos kariuomenė Ukrainoje kovoja suneonaciais. Tokios naujienos išjungia kritinį mąstymą.

Apie Ukrainos visuomenę naujausiame rusų istorijos vadovėlyje 11 klasei rašoma: „Ukraina tapo Vakarų šalių ir Rusijos kovos elementu, nes būtent čia pradėjo vystytis savitas neonacizmas, pagrįstas siekiu sunaikinti viską, kas rusiška, nutraukti šimtmečius trukusius Ukrainos ir Rusijos ryšius."

Iš vadovėlio mokinys sužino apie „įžūlų nacionalinį kalbinį ir kultūrinį agresyvios mažumos smurtą prieš daugumą". Ir apie banderininkus bei vietinius miško brolius, kurie esą buvo vagys ir žudikai. Ukrainos Konstitucijos 10 str. skelbia: „Valstybė užtikrina visapusišką ukrainiečių kalbos plėtrą ir funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse visoje Ukrainoje. Ukrainoje užtikrinamas laisvas rusų ir kitų Ukrainos tautinių mažumų kalbų vystymasis, naudojimas ir apsauga".

Neseniai į Ukrainą buvo grąžintas žurnalistės Viktorijos Roščynos kūnas. Ji buvo pagrobta 2023 m. rugpjūčio 3 d. iš okupuotų Ukrainos teritorijų, kur buvo išvykusi į komandiruotę, ir laikoma Rusijos kalėjime be jokių kaltinimų. „Tėti, mama, aš jus myliu! Pasiruoškite susitikti su manimi. Man buvo pažadėta, kad rugsėjį grįšiu namo", - sakė V.Roščyna tėvams. Tai buvo vienintelis jų pokalbis telefonu per nelaisvės metus.

Viktorija buvo grąžinta negyva, su žiaurių kankinimų pėdsakais. Jos kūne buvo daugybė durtinių žaizdų, o prie ausų spenelių prijungus elektros laidus ji buvo nutrenkta elektros srove. Jai buvo pašalinta gerklė, akių obuoliai, nes juose buvo kraujosruvų požymių, pašalintos smegenys ir sulaužytas šonkaulis.

Žurnalistai iš 12 žiniasklaidos priemonių iš šešių šalių suvienijo jėgas, kad išsiaiškintų, kaip mirė V.Roščyna. Tyrimo autoriai nustatė, kad Rusijoje ir jos okupuotose teritorijose yra mažiausiai 29 kalėjimai, kuriuose laikomi ir sistemingai kankinami tūkstančiai pagrobtų Ukrainos civilių ir karo belaisvių.

„Tragedija su ukrainiečių žurnaliste V.Roščyna, kurios išniekintą kūną grąžino Rusija, aiškiai parodo, kokią Ukrainą nori matyti Rusija - aklą, nebylią ir nemąstančią", - šiuos žodžius savo tinklaraštyje 2025 m. balandžio 30 d. parašė istorikas ir filosofas Kosta Krempovas. Tai taip pat savotiška žinutė žurnalistams: nežiūrėkite, negalvokite, nekalbėkite.

Naciai Ukrainoje, arba „vyšnia ant torto"

Nepaisant visų pastangų, Kremliaus propagandistų teiginiai yra lengvai prognozuojami. Čia ir „kur jūs buvote aštuonerius metus?", ką pirmą kartą 2022 m. vasario 24 d. rytą viešai pareiškė Kremliaus vadovas. Ir tai, kad ukrainiečiai bombarduoja savo pačių miestus, o Rusija su tuo nesusijusi.

Ir apie Rusijos tiksliai valdomas raketas, kurios „neturi analogų pasaulyje", ir apie didvyrišką rusų kariuomenę, kuri gina savo tėvynę svetimoje žemėje, suverenioje Europos valstybėje. Kaip ir apie tai, kad Ukrainos kaip tokios nėra, o gal ji niekada ir neegzistavo. Nebent ją sugalvojo Leninas, o nedėkingi ukrainiečiai griauna jo paminklus.

Propagandos mašina aiškina Rusijos agresiją taip, tarsi jie kovoja, kad sustabdytų karą. Iš patriarcho Kirilo (Kirilo Gundiajevo) negirdėti krikščioniškojo įsakymo „nežudyk". Kirilas kadaise melsdavosi už Rusijos ginkluotąsias pajėgas.

Šiandien jis įtrauktas į Kanados, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos sankcijų sąrašus, ir tik Vengrija neleido jam taikyti ES sankcijų. Šveicarijos laikraščiai „Tagesanzeiger" ir „Le Matin Dimanche" išspausdino straipsnį, kuriame teigiama, kad devintajame dešimtmetyje Kirilas buvo KGB narys. Tai reiškia, kad buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendradarbis.

O „vyšnia ant torto" ir „siaubo istorija" yra Stepano Banderos figūra. Nemaža dalis Rusijos televizijos žiūrovų apie šį žmogų nieko nežino, kiti yra įsitikinę, kad jis buvo nacis ir kolaboravo su hitlerine Vokietija. S.Banderos vardą iš istorinės užmaršties ištraukė Rusijos propaganda ir jos veiksminga bendrininkė - televizija. Jis buvo minimas oficialioje Ukrainos istoriografijoje. Sovietmečiu - kaip vagių vadas kažkur Vakarų Ukrainoje, naujaisiais laikais - kaip nacionalinio išsivadavimo kovos didvyris.

XX a. pradžios Europos politiniame žemėlapyje buvo keli totalitariniai režimai. Būsimą nepriklausomą Ukrainą S.Bandera matė kaip tik tokią - totalitarinę šalį, valdomą nacionalistinės partijos, kurioje visi Ukrainos piliečiai galėtų džiaugtis socialiniu vystymusi. Gerai žinoma, kad būtent Hitleris paskelbė Slovakijos nepriklausomybę. Kažko panašaus siekė ir S.Bandera, tačiau tai neišsipildė.

Už tai, kad atsisakė panaikinti ukrainiečių nacionalistų paskelbtą nepriklausomybę, S.Bandera buvo įkalintas nacių Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. spalio jis buvo laikomas už spygliuotos vielos. Per visą stovyklos gyvavimo laikotarpį joje žuvo iki 100 tūkst. kalinių. 1945 m. balandžio 22 d. stovyklą išvadavo Raudonoji armija, ir per trumpą laiką ji tapo SSRS NKVD „Specialiąja stovykla Nr. 7".

S.Banderą 1959 m. spalio 15 d. Miunchene, Kreitmairštrase 7 namo laiptinėje, nužudė sovietų KGB samdinys, kuris vėliau pasidavė Vokietijos teisėsaugai. Per teismą S.Banderos duktė sakė: „Mano tėvas žuvo už Dievą, už Ukrainą, už pavergtų žmonių išlaisvinimą."

Ukrainos nacionalistų armija buvo galingiausia kariuomenė nacių okupuotose teritorijose. Ji kovojo su sovietų Raudonąja armija, Lenkijos Armija Krajova ir nacistine Vokietija. Tad net galvoti negalima, kad S.Bandera buvo nacistas, ar kaltinti jį kolaboravimu su nacistine Vokietija.

Sovietų valdžia žiauriai atkeršijo S.Banderos šeimai. Jo tėvas buvo nužudytas 1941 m. liepos 10 d., ir nežinoma, kur jo kapas. S.Banderos sesuo Oksana 48 metus praleido sovietiniuose lageriuose. Banderų šeimoje buvo septyni vaikai - keturi broliai ir trys seserys. Visi jie buvo nacionalistinio judėjimo nariai.

Du berniukai žuvo Aušvico koncentracijos stovykloje, vieną brolį nušovė Sibiro divizijos kareiviai, dar vienas brolis mirė Lefortove, Maskvoje, o mergaitės buvo ištremtos į sovietinius lagerius. Į patį S.Banderą buvo kėsintasi septynis kartus. Istorija aiškiai rodo, kad Maskva siekė ir siekia atimti iš ukrainiečių jų istoriją, sąmonę, kalbą ir taip paversti juos biologinėmis atliekomis savo imperijos pakraštyje

Ketvirtasis karo pavasaris

2024 m. pasaulinės karinės išlaidos išaugo iki 2718 mlrd. JAV dolerių. Tai buvo dešimtasis iš eilės augimas. Pasaulinė karinė našta - pasaulio bendrojo vidaus produkto dalis, skiriama karinėms išlaidoms, - padidėjo iki 2,5 proc. Stokholmo taikos tyrimų instituto duomenimis, Rusijos kariuomenės išlaidos siekia 150 mlrd. JAV dolerių per metus, o tai sudaro 7 proc. Rusijos BVP.

Dabar planuojamas Rusijos biudžeto deficitas perskaičiuotas nuo 0,5 proc. iki 1,7 proc., arba realiai nuo 13 mlrd. iki 42 mlrd. JAV dolerių. Ukrainos išlaidos siekė 64,7 mlrd. JAV dolerių, o 2024 m. teko didžiausia karinė našta iš visų pasaulio šalių - 34 proc. BVP.

Šiaurės Korėja patvirtino savo dalyvavimą kare. Rusijos prezidentas jiems padėkojo. JAV valstybės departamentas išreiškė susirūpinimą. Žuvusių korėjiečių skaičius nėra žinomas, bet agentūros „Reuters" ir Pietų Korėjos naujienų agentūros „Yonhap" duomenimis, jis gali siekti apie 4 tūkst. žuvusiųjų ir 7 tūkst. sužeistųjų. Pateikiami ir kitokie skaičiai, bet šios informacijos neįmanoma patikrinti.

Rusų nuostoliai Kursko srityje nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų „specialiosios karinės operacijos" pradžios joje siekia 60 tūkst. Ukrainos generalinio štabo duomenimis, rusų koviniai nuostoliai iki šių metų birželio, skaičiuojant žuvusius ir sužeistuosius, viršijo milijoną karių.

„Karas - tai būdas sudaužyti į gabalus, išsklaidyti į stratosferą, paskandinti jūros gelmėse medžiagas, kurios galėtų pagerinti žmonių gyvenimą ir taip galiausiai padaryti juos protingesnius" - šie Džordžo Orvelo (1984 m., „Gyvulių ūkio" ir kt. autoriaus) žodžiai tarsi pasakyti apie totalitarinę Maskvą, V.Putino rasizmą ir apie visus planetos „didžiuosius brolius".

Europoje jau ketvirtą pavasarį iš eilės vyksta karas. Gyvenimas tęsiasi. Kaip ir karas.