- Briuselis šią savaitę nusprendė, kad reikia nubausti Lenkiją už jos teismų reformą, - dabar iš Lenkijos bus bandoma atimti balsavimo teisę, tačiau tam reikia, kad visos ES narės tam pritartų, o Vengrija jau pasakė, kad sprendimą vetuos. Panašu, kad atsiras ir kitų Rytų Europos šalių, kurios pasipriešins tokiam sprendimui. Ar tai nėra Europos Sąjungos pabaigos pradžia?

- Tai yra bandymas paversti Europos Sąjungą tuo, kaip ji buvo sumanyta ir projektuojama nuo pat pradžių. ES anais laikais suformavo Vakarų valstybės, susitarusios pirmiausia dėl naujų prekybinių galimybių. Tai buvo valstybės, turinčios jeigu ne vienodus ekonominius potencialus, tai bent jau panašias galimybes, senus tarpusavio ryšius ir santykius: pirmiausia tai Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Nyderlandai... O visos Rytų Europos valstybės, kurios atsirado vėliau, į ES buvo pritrauktos, turint labai aiškų tikslą - maksimaliai išplėsti rinką ir nugriebti visą grietinėlę nuo šitų valstybių galimybių. Štai kad ir mes, kurie jau daugiau negu 10 metų atidavinėjam savo geriausių darbininkų, išvažiuojančių į užsienį darbams, mažiausiai 40 proc. atlyginimų mokesčių pavidalu. Mes atiduodame ne tuos varganus pinigus, kuriuos mums numeta nuo savo stalo turtingieji ES „broliai“, - atiduodame realius pinigus žmonių, užaugintų ir išmokytų Lietuvoje, atiduodame mūsų pačių per dešimtmečius sukauptą potencialą. Šitų žmonių uždirbtus pinigus mes atidavėme ir tai buvo tarsi dovanoti pinigų gaminimo mašinėlę su rankenėle, kurią dar patys ir sukame... Taigi dabar, kai ta grietinėlė jau nugriebta ir kai šitie žmonės jau gali gauti tų šalių pilietybes, įvairias lengvatas bei kitus gerus dalykus, tai jokios problemos nėra ir atsikratyti visu balastu... Žinoma, čia jau kalbame ne apie mus, kurie yra labai mažiukai ir užima labai menką dalį darbo rinkos. Tačiau atsikratyti tų keliolikos milijonų lenkų senajai Europai yra šventas reikalas...

- Tai apie tai ir kalba: jeigu atsikratys lenkų, vengrų, čekų ar slovakų - kas liks iš šios „sąjungos“? Kuo ji pavirs?

- Nemanau, kad tai reikėtų traktuoti kaip ES byrėjimo pradžią. Tai yra tiesiog „grįžimas prie ištakų“, kaip dažnai sakoma. Kadangi jiems visiškai nebaisus kokių nors lenkų praradimas, tai dabar yra demonstruojamos galimybės juos spustelėti... Pagaliau ES neturi ir kitos išeities. Arba tai yra viena ideologija, federacija, arba nėra nieko. Martinas Šulcas (Martin Schulz), kalbėdamas apie Europos Valstijų sukūrimą, šiuo požiūriu yra kur kas sąžiningesnis negu pas mus taip mylima Angela Merkel, kuri vis dar vaidina, kad ji gali turėti čia kažką kito: tai dviejų greičių Europa, tai trijų greičių, tai visai ne Europa, konsoliduojama neaišku kokiais pagrindais. Norint išsaugoti Europą, turi gimti imperinio tipo darinys, labai primenantis Jungtines Amerikos Valstijas, kurios savo gyvybingumą įrodo jau daugiau negu 200 metų. Todėl, naujosios ES konstruktorių manymu, visi turi būti pastatyti į tokias pozicijas, iš kurių nebūtų girdėti jokio aikštijimosi ar nepasitenkinimo. Amerikiečiai tam, kad pasiektų savo tikslą, nuolat kaip burtažodį kartojo žodį „nacionalinis“, nors ten niekada nebuvo jokios nacijos, o tik visokiausių nacijų kratinys. Ir tada jie pradėjo ideologizuotas kalbas apie „amerikiečių naciją“, nacionalinį banką, nacionalinę biblioteką, nacionalinius geležinkelius... Europos Sąjunga taip pat neturi jokios vieningos nacijos, nors šitie ES ideologai ir svajoja apie tam tikrą lydinį - rusvos spalvos europietį. Arba bus einama link šito, arba bus susitarta dėl kažkokio tarpinio varianto, dėl kurio galės sugyventi visos ES tautos, arba visiems teks išsivaikščioti. Bet išsivaikščioti niekas nenori, todėl, manau, dabar bus ieškoma būdų, kaip gerokai prispausti lenkus...

- Šią savaitę prasidėjo rinkimai Katalonijoje ir jau skamba balsai, esą katalonai „pavargo“ nuo nepriklausomybės siekių. Tuomet ko verta jų idėja apie nepriklausomybę, jeigu jie „pavargo“ vos po kelių mitingėlių ir Karleso Pučdemono (Carles Puigdemont) pabėgimo į Belgiją?

- Aš manau, kad ten niekada labai rimto judėjimo, siekiančio nepriklausomybės, ir nebuvo. Tai buvo tik gražūs prisiminimai apie viduramžių laikais egzistavusią tam tikrą Katalonijos valstybingumo užuomazgą, apie kurią visi tyliai pasvajodavo... Tačiau niekas ten nenori suvokti, kad nepriklausomybė yra ir kančia, ir karas, ir milžiniška atsakomybė, ir savo rankomis uždirbami biudžetai, kurių patys katalonai neuždirbtų, nebūdami tame darinyje. Todėl manau, kad tai reikia traktuoti kaip nerimtus svajotojus, gerokai pakurstytus iš šalies... Kadangi mes galime sakyti, kad tikrai žinome, ką reiškia kurti nepriklausomybę ir veržtis iš totalitarinės valstybės gniaužtų, tai visi šitie niekai su Katalonijos „nepriklausomybe“ tiktai gadina tikrųjų nepriklausomybininkų įvaizdį.

- Donaldas Trampas (Donald Trump) šią savaitę sugebėjo pasiekti, kad tiek Senatas, tiek Kongresas patvirtintų jo sumanytą mokesčių reformą, ir dabar tai vadinama didžiausiu jo laimėjimu. Dabar gerokai bus sumažinti tiek individualūs, tiek įmonių mokesčiai, tačiau į Amerikos gatves plūstelėjo protestuotojai... Tai prieš ką jie protestuoja? Nejaugi jie nori mokėti didesnius mokesčius?

- Jungtinės Valstijos yra tipiška lobistinė valstybė. Jeigu mes darytume prielaidą, kad visi protestuotojai ten yra savaveiksmiai, tai nesuprastume, kas vyksta. O už šitų protestuotojų nugarų stovi tiek viešųjų ryšių kompanijos, tiek lobistinės grupuotės , tiek suinteresuotos politinės grupuotės. Pagaliau, įsivaizduokime, kad gerokai sumažėję mokesčiai reiškia, jog turės būti apkarpomos ir įvairios socialinės išmokos, apie kurių karpymą D.Trampas šneka nuo pat pirmos savo buvimo valdžioje dienos. Visa ta publika, daugybę metų gyvenusi tik iš socialinių pašalpų, apskritai niekada jokių mokesčių nemokėjo, bet dabar gali gauti mažesnes pašalpas, taigi jie staiga pajuto grėsmę. O greta yra daugybė žmonių, kurie ilgus metus šildėsi nuo šitos valstybės nešamos naštos. Taigi tie, kurie jau smarkiai pašildė, dabar organizuoja visas pašalpininkų minias protestams. O dabar visi tie pašalpininkai pradeda suprasti, kad gali tekti mokytis dirbti, nes didžioji jų dauguma apskritai niekada nieko nedirbo. Ir, o siaube, tuomet gali tekti ieškotis darbo... Šią situaciją pagimdė visi tie demokratų sėdėjimo valdžioje dešimtmečiai, kai daugybei žmonių buvo tiesiog sudarytos sąlygos nieko nedirbti ir kartu suformuotas kuo tikriausias socialinio sprogimo mechanizmas.

- Kartu D.Trampas pagrasino apkarpyti ir finansinę paramą toms valstybėms, kurios palaikys Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl Jeruzalės. Todėl labai įdomu, kaip šioje vietoje pasielgs mūsiškiai?

- Galima sakyti, kad tai yra puikus D.Trampo ėjimas. Nes rizikuoti Jungtinių Valstijų gynybinėmis galiomis Baltijos valstybėse dėl kokių nors arabiškų iliuzijų būtų labai sudėtinga. Pasižiūrėsime, gal mūsiškiams ką nors Maskva patars, kaip reikia balsuoti...

- O tuo metu poniai Angelai Merkel Vokietijoje ir toliau nesiseka suformuoti valdančiosios koalicijos, šią savaitę ji pareiškė, kad atideda šį darbą sausiui. Rinkimai baigėsi jau seniai, tačiau kodėl iki šiol taip ir nepavyksta susitarti dėl valdžios, nors į vyriausybės formavimą buvo įtraukti netgi senieji A.Merkel partneriai socialdemokratai?

- Nepavyksta susitarti dėl principinių klausimų. Jau kalbėjome apie M.Šulcą. Jeigu A.Merkel nori eiti su socialdemokratais į valdžios aljansą dar kartą, tai reikia susitarti dėl pagrindų. O svarbiausias pagrindas yra vienas - ES ateitis. O ES slypi pagrindinė M.Šulco korta, jis juk iš ten atėjęs. Jis dėl to išmetė kortas europiniuose žaidimuose tam, kad iš Vokietijos jis turėtų didesnes galias formuoti tam europiniam dariniui, apie kurį jau kalbėjome. Taigi, aš nemanau, kad M.Šulcas pasitrauks, juo labiau kad kitų koalicijos partnerių vargu ar A.Merkel gali rasti. Vadinasi, klausimas tik toks: pirmalaikiai rinkimai, kurie M.Šulcui yra visiškai patogūs, nes kiekviena nesusitarimo diena vokiečiams rodo, kaip stipriai pralošė A.Merkel su savo absurdiška imigracine politika. Tai, kad ji tarsi laimėjo rinkimus, tebuvo visos vokiškos nostalgijos senajai kanclerei, tačiau ji laimėjo tokiu masteliu, kuris neleidžia nieko toliau daryti. Todėl situacija balansuoja ties sprogimo riba: arba pirmalaikiai rinkimai, arba pradėk kalbėti apie Europos imperiją, apie kurią M.Šulcas pastaruoju metu tik ir šneka. Šitoje situacijoje M.Šulcas taps ta vedančiąja grandimi, o ne A.Merkel. Žinoma, tą supranta visi krikdemai ir todėl valdžios formavimas stringa. O M.Šulcas kietai laikysis savo pozicijos.

- Dėl eilinio sekso skandalo šią savaitę atsistatydino Didžiosios Britanijos vicepremjeras Damianas Grynas (Damian Green), kuris prisipažino senais laikais kabinėjęsis prie moteriškių. Ar kada nors visos tokios istorijos baigsis, ar ir toliau bus naudojamos politiniam šantažui?

- Galime tik pasidžiaugti, kad jis priekabiavo prie moteriškių ir tai daro garbę visai Britanijos politikų plejadai. Kalbant rimtai, dar kartą yra naudojamasi ne tik puikiai ištobulintu sekso skandalų mechanizmu, bet ir dabar sukurta atseit nepakančia seksualiniam priekabiavimui atmosfera. Bet iš tikrųjų tai rodo ne kokios nors naujos atmosferos atsiradimą, o tiesiog Didžiosios Britanijos politikos kvailumą, kai dėl jiems primestos dirbtinės situacijos atsistatydina tokio rango politikai. Jeigu tokie fokusai būtų taikomi bet kur kitur, pavyzdžiui, Prancūzijoje, tai ten turėtų atsistatydinti kokie 95 proc. visų šalies politikų. Apskritai bet kokiuose vyro ir moters santykiuose, kokie jie bebūtų, egzistuoja tam tikras seksualinis komponentas ir tai yra gerai, nes priešingu atveju tiesiog išnyktų žmonių giminė.

Bet už to gali stovėti dar vienas momentas, kai žmonės atsistatydina tegul ir dėl dirbtinai sugeneruoto seksualinio skandalo. Tas momentas yra korupcija: geriau pasitraukti iš politikos dėl tariamo priekabiavimo negu dėl kyšių. Taigi visada, jeigu skandale įpainiota kokia nors moteris, reikia ieškoti ir pinigų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“