Tarpininkaujant JT, konflikto šalys pilietinio karo alinamoje Libijoje spalį susitarė dėl ilgalaikių paliaubų ir užsienio kovotojų išvedimo per 90 dienų. Tačiau smarkiai abejojama, ar tokių susitarimų kas nors laikysis.

„Jūsų šalyje yra 10 karinių bazių <...>, kurias šiuo metu iš dalies arba visiškai kontroliuoja užsienio kovotojai", - susitikime sakė S.Viljams. Tai esą akivaizdus ginklų embargo pažeidimas. „Jie gabena ginklus į jūsų šalį - šalį, kuriai nereikia dar daugiau ginklų", - savo „susirūpinimą" išreiškė JT atstovė.

Nuo tada, kai 2011 metais Libijoje NATO koalicijos pastangomis nuo valdžios buvo nuverstas, o po to ir brutaliai nužudytas ilgametis šalies vadovas Muamaras Kadafis ( Muammar al-Gaddafi), šalyje nesiliauja smurtiniai konfliktai ir mūšiai dėl valdžios.

JT pripažįstama vienybės vyriausybė Tripolyje daug metų kariauja su generolu Chalifu Haftaru (Khalifa Haftar), kurio daliniai kontroliuoja dideles teritorijas Libijos rytuose ir pietuose ir kuris remia Rytų Libijos Tobruko mieste veikiančią niekieno nepripažįstamą vyriausybę.

Ch.Haftarą remia Rusija ir Prancūzija, o oficialiai pripažįstamą vyriausybę - Turkija. Visos šios šalys ir siunčia savo samdinius į Libiją, ten veikiančius įvairiais pavadinimais. Libijoje juos vilioja pigi nafta bei galimybė taikyti spaudimą Briuseliui, kontroliuojant migracijos srautus - būtent Libija iki šiol vadinama Afrikos migrantų langu į Europą.

Situaciją komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius BUTKEVIČIUS:

Libija - tai pirmiausia pigi nafta, plius unikali geopolitinė padėtis. Tai iš esmės yra Europos papilvė ir saugant Libijos pakrantę (ką Muamaras Kadafis sėkmingai darė už dyką) galima taikyti įvairaus pobūdžio spaudimą Europai. Todėl šiandien Libijoje susidūrė kelios jėgos. Viena - tai Turkija, kuri supranta, jog turėdama Libijos kontrolę, ji iš esmės kontroliuos Europą, todėl klausimas apie Turkijos narystę ES klube bus sprendžiamas sparčiau.

Kita - Rusija, kuri supranta lygiai tą patį, kad tuos „prieglušius" europiečius tokiu būdu bus galima kontroliuoti dar geriau, negu iki šiol. Na, ir, žinoma, - ten kiša nosį prancūzai, kurie bene labiausiai iš visų europiečių prisidėjo prie paties M.Kadafio ir šios valstybės sunaikinimo, ir kurie tokiais būdais sprendžia savo merkantilinius interesus, prisidengdami tuo, kad jie neva gina Europą nuo maurų antplūdžio... Tikrovėje, prancūzai tik padeda rusiškajai politikai Libijoje. Iš čia, beje, labai ryškiai matomas Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) keliaklupsčiavimas prieš Vladimirą Putiną ir jo politiką.

Žinoma, nė viena iš kovojančių pusių šiame reikale nenori naudoti savo reguliarių kariuomenių kariškių, kadangi grįžtantys karstai yra blogos politikos pranašai. Todėl ten veikia gausybė samdinių, kurių nuo Jėzaus Kristaus laikų bei žydų kovų su Romos imperija ten yra daugiau, nei pakankamai - vyrų yra daug, valgyti yra mažai, o žmonos, neturėdamas pinigų, ten nenusipirksi... Tad jie ir pyškina vieni kitus, tikėdamiesi, kad gal pasiseks...

Visa tai yra Europos užsienio politikos, jos geopolitinės pozicijos katastrofa. Angela Merkel yra tik dujų vamzdelio geopolitikė - ten, kur baigiasi Rytų Vokietijos pramonininkų interesai, ten baigiasi ir šiandieninės Vokietijos interesai... Anglai yra išmesti iš barščių ir šiandien jie kur kas labiau susidomėję neeuropinėmis teritorijomis - visa Indokinija, Jungtinės Valstijos, Australija ir visa kita, kas dar jiems primena buvusį didžiulį britiškąjį pasaulį. Jie tiesiog atsitraukė nuo šito klausimo. Didžioji tragedija - kad Europoje neturime politikų, mąstančių dešimtmečiais į priekį. Šiandien prie valdžios vairo yra žmonės, kurių interesai baigiasi sulig jų politine kadencija. Tokių politikų, kurie mąstytų apie tai, kokia bus Europa, tęsiantis musulmonų antplūdžiui, arba kokia bus Europa eilinės Rusijos agresijos atveju ar net jo pačios dezintegracijos atveju, mes neturime. Kalbėti apie kokią nors Italiją, kaip valstybę, galinčią daryti kokią nors įtaką Europos politikai, netenka - tai vyrauja dar labiau kaimietiškesnis požiūris į pasaulį, negu pas mus Lietuvoje. Ispanų akys labiau nukreiptos į Naująjį pasaulį, o daugiau Europoje faktiškai nieko, iš turinčių senas tradicijas kurti geopolitinius svertus, nėra.