Rytų Europos pasirinkimas: „finliandizacija“ ar „baltokarpatija“?

- Pastaruoju metu Rusija nevengia eksponuoti naujausios ginkluotės: vien šią savaitę rusai pademonstravo savo patobulintą priešraketinį kompleksą S-500, tuomet viršgarsinę „neįveikiamą" sparnuotąją raketą „Cirkonį", o galiausiai - ir naujausią naikintuvą „Checkmate". Kam skirta ši demonstracija ir ko tuo siekiama?

- Prie viso to dar pridėčiau, kad Vladimiras Putinas tik ką išsireikalavo teisę pratęsti generolų tarnybos laiką... Šie dalykai yra klasikiniai demonstratyvūs požymiai, jog krizė ir konfliktas su Vakarais gilėja. Tai yra tipiška dantų šiepimo politika, kuri ypač įdomiai atrodo staigaus Jungtinių Valstijų politinio kurso pasikeitimo fone, kai Džo Baidenas (Joe Biden), visą laiką kalbėjęs apie nepajudinamą paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui, staiga puolė aiškinti, jog Ukraina ir Rusija turi kalbėtis Minsko protokolinio susitarimo šviesoje... Kitaip sakant, Dž.Baidenas užėmė proputinišką poziciją arba, kas yra dar blogiau, prolavrovišką poziciją... Nes Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra „gražiai" pasakęs: „Mes niekada neleisime Ukrainai nusprūsti nuo Minsko susitarimų kabliuko...". Kertinis žodis čia yra „kabliukas"... Dabar Dž.Baidenas su artimiausiais patarėjais bei panašiais Rusijos mylėtojais šiuos dalykus įgarsino ir paleido į priekį. Ir negalima šių klausimų aptarinėti, nematant ir negirdint bendros ginklų žvanginimo kakofonijos.

- Šiuo metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel Amerikoje susitinka su Džo Baidenu, kur sprendžia „Nord Stream 2" klausimą, tik kažkodėl pamiršta paskelbti, ką susitarė...

- Tetulė A.Merkel, nors ir jausdama, kad tuoj bus išleistas paskutinis kvapas, pagrindiniu klausimu kelia Minsko susitarimų kontekstą, kuris esą turi būti vedančioji politika Ukrainos ir Rusijos santykiuose... Ši moterėlė, nulėkusi į JAV, visais įmanomais būdais inspiravo Dž.Baideną užimti tik tokią poziciją. O kad jie susitars dėl „Nord Stream 2", man niekada nekilo abejonių. Dar kartą NATO padovanojo savo geopolitiniam priešininkui pinigus „kalti" tuos pačius ginklus, kuriuos demonstruoja V.Putinas pastarųjų dienų filmukuose. Taigi, konstatuokime - mes turime visišką katastrofą. Šios katastrofos ištakų reikia ieškoti V.Putino ir Dž.Baideno susitarimuose Ženevoje, kai akivaizdžiai Dž.Baidenas išdavė visas pozicijas ir iš to pradėjo plėtotis šiandieninė situacija: nuolankūs prašymai „neskriauskite mūsų internetinėje erdvėje", mes palaikome jūsų politiką Ukrainos atžvilgiu ir t.t. O ką duosite jūs? Čia atsiranda erdvė milžiniškoms spekuliacijoms - galbūt V.Putinas pažadėjo tam tikrą neutralumą gresiančio JAV ir Kinijos konflikto fone. Galbūt V.Putinas pasakė: aš pamėginsiu pabūti neutralus, o jeigu jūs gražiai elgsitės, aš galbūt netgi jums nusišypsosiu... Tai hipotezė arba būdas mėginti paaiškinti, kas čia vis dėlto vyksta? Mes tiesiog ieškome logikos, tačiau taip galvoja geri žmonės. O aš galvoju, kad padėtis galėjo būti kur kas paprastesnė: Angela Merkel, jausdama savo paskutines konvulsijas, tiesiog stengiasi nusipirkti „šrioderišką" vietelę Rusijoje (aš jau esu priskaičiavęs keturis stambius vokietukus, kurie, pabaigę politines karjeras, tapo vienos ar kitos Rusijos kompanijos išlaikytiniais). Taigi, matyt, čia kalbama apie apvalią sumelę banke, mainais užmerkiant akis į tikrovę, taip pat ramią vietelę po to, kai ji taps niekam nereikalinga... Kalbant apie Dž.Baideną, yra masė straipsnių JAV spaudoje, kur aiškinamasi, kokio milžiniško dydžio paskolas jis yra paėmęs, verčiant galvoti, iš kokių pinigėlių teks jas atiduoti - net JAV prezidentas ne tiek uždirba, kad galėtų imti tokias paskolas. Taigi, siaubinga korupcija, su kuria V.Putinas efektyviai tvarkosi vakarietiškame pasaulyje, ir yra pagrindinis atsakymas į klausimą: kas vyksta? Bet tai yra blogo žmogaus požiūris. O geri žmonės gali galvoti, jog taip ir reikia ukrainiečiams, kuriuos reikia parduoti - nes jeigu tai daro amerikiečiai, o dar kartu su vokiečiais, yra nekvestionuojamas gėris...

- Tuo metu vyko ir Europos Vadovų Tarybos vadovo Šarlio Mišelio (Charles Michel) susitikimas su Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos prezidentais. Susitikime dar kartą buvo daug kalbama apie integraciją į Europą, apie ką jau girdime daugybę metų, tačiau didesnių vilčių įstoti į ES šios šalys ir vėl nesulaukė... Kodėl?

- Pokyčių, kurie staigiai pakeistų ES bei NATO santykių su minėtomis valstybėmis veidą, išties nėra. Dar prieš du mėnesius kažkiek žadėjo, bet dabar jau niekas nežada... Matyt, žaidimas buvo žaidžiamas iš abiejų pusių: Vakarų valstybėlės „kabino ant kabliuko" teiginius, kad „mes tuoj jus priimsim į ES ir NATO, vystysime intensyvios kooperacijos programas", o iš Rusijos pusės buvo pasakyta: „Ponai, yra įtikinamas argumentas, kad šito daryti neverta, tik pažiūrėkite po stalu - ten stovi jums paruošti lagaminėliai..." Tai yra įvykę. Apie kokį bendradarbiavimą galima kalbėti, kai Ukraina jau parduota šlykščiausiu būdu tų pačių žmonių, kurie visiškai neseniai kalbėjo apie jos priėmimą į NATO? Apie kokius santykius su ES galima kalbėti, kai Briuselis iš esmės leidžia plėšti ubagą, t.y. atiminėti iš ukrainiečių pinigus vien tam, kad leistų Rusijai vykdyti politinį projektą? Juk Vakaruose niekam nekyla nė menkiausios abejonės, jog „Nord Stream 2" yra politinis projektas, o ES atveria jam duris. Viso to pasekmė - atgimsta labai senas ir įdomus procesas, t.y. Ukrainos bei Gruzijos ir Moldovos „finliandizacija". Kitaip sakant, Dž.Baidenas su V.Putinu yra nubrėžę linijas, pasaulis yra pasidalintas, o Lavrovo-Blinkeno paktas pasirašytas. Artimiausiu metu jokių pokyčių nesimato ir Ukraina turės „važiuoti" viena. Manęs to neseniai paklausė Ukrainos žurnalistai. Aš jiems atsakiau, jog 1990-aisiais tie patys europiečiai, o ypač skandinavai smaugė mus Švedijoje, sakydami, jog Lietuvos politikos siekis turėtų būti „finliandizacija", t.y. tapti sovietinę imperiją aptarnaujančiu priedėliu, kai tik mus paleis. Kadangi dideliu protu ir įžvalgom jie nepasižymi, dabar jie tuos pačius dalykus kartoja Ukrainai. Tuo metu mes jiems pasakėme: „Tada tiek jums, švedams, tiek sovietams teks perlipti per mūsų lavonus, ar esate tam pasiruošę?" Todėl ukrainiečiams ir pasakiau: laikykitės, dabar yra išskirtinai svarbus momentas ir jokiu būdu nereikia galvoti, jog situacija plėtosis taip, kaip susitarė ponai ES bei NATO su rusais - viskas gali staigiai pasikeisti. Netgi garsusis Ribentropo-Molotovo paktas iš istorinės perspektyvos žiūrint išsilaikė neilgai... Tiesiog istorija šiandien bando patikrinti ukrainiečius, moldavus ar gruzinus, ko jie yra verti. Jeigu nepriklausomybės siekis iš tikrųjų yra pakankamas, šie europiečių mėginimai „ir riebų kaulą graužt, ir Dievui rodyt špygą", kaip rašė Justinas Marcinkevičius, bus nieko verti.

- Ar gali pasikeisti pati Europos Sąjunga? Kasdien girdime vis daugiau grasinimų iš Vakarų Lenkijos ir Vengrijos atžvilgiu, o kai kurie Vakarų politikai atvirai agituoja šias šalis išmesti iš Bendrijos.

- Manyčiau, tokių tendencijų esama, nes vargšeliams vakariečiams mūsų požiūriai, mūsų gyvenimas ar pagaliau būtinybė su mumis dalintis duonos kąsniu jiems atrodo ypač skaudžia netektimi. Jie nenori prisiminti, kaip jie šauniai bendradarbiavo su Trečiuoju Reichu, kurdami SS divizijas, kurios buvo siunčiamos į Rytų frontą. Jie nenori žinoti, jeigu nebus šių Rytų ir Centrinės Europos valstybių kordono, daugiau ar mažiau tas pats vyks su jais, o jų vargani politikėliai bus perkami už rusiškos naftos pinigus, kad balsuotų taip, kaip reikia... Šiame kontekste atsiranda kitas labai įdomus projektas, kuris vis ryškiau matosi ir į kurį situacija visus mus veda. Tai yra Trijų jūrų valstybių kordono klausimas. Kažkada tai buvo Jozefo Pilsudskio idėja - jis buvo numatęs tam tikrą kordoną iš Rytų Europos valstybių: Lenkija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Slovakija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva... Jis tik į Gruziją nebuvo užsimojęs, nors dabar tai įmanoma. Taigi, šių valstybių, kurios turi kur kas daugiau mentaliteto panašumų nei su vakariečiais, zona suformuotų naują sąjungą ir šis projektas turi šansą...

- Kai kurie politologai šį projektą modernizuoja ir vadina „baltokarpatija"...

- Galima visaip pavadinti. Aš linkęs į istorinius tyrinėjimus ir man įdomios J.Pilsudskio idėjos. O jeigu pažvelgtume atidžiau, tai yra senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politika, kai šios šalys jungėsi į tam tikrą zoną, stabdančią tiek Maskvos kunigaikštystę, tiek totorius-mongolus. Tai turi įgauti šiuolaikines formas ir aš pasisakyčiau už tokio darinio atsiradimą, iš pradžių bent jau ES ribose, po to, įgaunant vis daugiau politinio savarankiškumo...