„Popierinis“ 5-asis NATO straipsnis

Situaciją komentuoja buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius:

„Daug metų iki Donaldo Trampo (Donald Trump), žodeliai „mes esame NATO" ir „JAV išspręs mūsų problemas" buvo pagrindinis valdžios atsakymas į klausimą, kodėl neskiriamos lėšos ir nedirbama gynybos srityje.

D.Trampui pradėjus diskutuoti apie sutartyje numatytus 2 proc., uolieji mūsų politikai ėmė procentus demonstruoti. Bet esmė yra ne procentai.

Gynybos sistema kuriama ne akimirksniu ir ne per metus ar dvejus. Tai - sudėtingas valstybės, visuomenės ir gynybos struktūrų ruošimas. Priešokiais, kaip tai daroma Lietuvoje, jos tinkamai realizuoti negalima.

Parodomasis 2 proc. skyrimas gali apgauti tik visišką naivuolį. Blogiausia, kad čia mes apgaudinėjame patys save. Iškilus gynybos ir saugumo politikos krizei, klausimas - kiek proc. skyrei gynybai, bus tik formali reikalo pusė. Esmė - ką už juos padarei. Ar prisipirkai dviejų moterėlių susitarimu, dvigubai brangiau vokiškų metalinių dėžių ir tuo parodei, jog esi pasiruošęs veikti sulig NATO standartais? Ar paruošei valstybę ir visuomenę dalyvauti gynybinėje akcijoje? Klausimai, kurie parodys tikrąją reikalo pusę.

Šiandien turime siaurą 90 km ruožą, vadinamą Suvalkų koridoriumi, kuris mus, latvius ir estus jungia su NATO erdve. Užkimšus šį ruoželį atsiduriame mūsų potencialaus priešininko maiše. 90 km atstumas pasiekiamas net praėjusio amžiaus rusiškomis raketinėmis sistemomis „Uragan", nekalbant apie šiuolaikinę ginkluotę.

Viename šio butelio kakliuko gale, rusų bazė Baltarusijoje ir po idiotiškos Lino Linkevičiaus ofenzyvos, nedraugiškos baltarusių pajėgos, kitame - Karaliaučiaus srityje dislokuoti Rusijos kariniai potencialai. Kilus krizei, šis koridorius užsikiš akimirksniu. Ką Lietuvos politikai ir saugumo gynybos strategai nuveikė, siekdami užtikrinti NATO pagalbos, krizės atveju, padavimą mums per šį koridorių?

Ar sukurti tam tinkami keliai? Ar pasirūpinta, kokiame ruože, kokios pajėgos bus permestos? Ar turime priešlėktuvinę gynybą, pajėgią kontroliuoti oro erdvę virš šio koridoriaus?

Mano nuomone, tai per daug sudėtingi klausimai mūsų gynybos strategams, kad į juos būtų bandoma atsakinėti. Kitas mūsų turimas „galas", per kurį Lietuva krizės atveju gali gauti pagalbą, yra nedidelis jūros ruožas ir Klaipėdos uostas. Kas yra daroma jo gynybai? Kur šiuolaikinė priešlėktuvinė gynyba? Kur uosto gynimas minomis, povandeniniais laivais? Tai, norint sulaukti sąjungininkų pagalbos, turime užtikrinti būtent mes.

Iki L.Linkevičiaus ofenzyvos Baltarusijos siena buvo santykinai saugi ir net Rusijos planuose ataka prieš mus buvo numatoma per Latviją. Deja, dabar mes esame klasikinėse replėse. Kaip beviltiškai mažomis pajėgomis, kurias šiandien turi Lietuva, neruošiant visuomenės kariniam pasipriešinimui ir pasipriešinimui įvairiomis kitomis formomis, spręsti šiuos matematinius-karinius uždavinius?

Net ir tuo atveju, jeigu susidurtume su limituota karine agresija iš priešininko pusės, kurios tikslas - įrodyti NATO sutarties neefektyvumą, atsakyti į ją nesugebėtume.

Norintys tuo įsitikinti, gali pasidomėti Armėnijos ir Azerbaidžano arba Ukrainos ir Rusijos konfliktu. Atsakykit į klausimą, brangūs tėvynės gynėjai, kokias radijo elektroninės kovos sistemas pajungsite, stabdydami priešininko agresiją? Kokia bepilotė aviacija veiks žvalgyboje ar atakuodama priešininko pajėgas? Girdžiu apgailėtiną stenėjimą.

Prasidėjus krizei NATO partneriai pirmiausia klaus, ką mes nuveikėme, nes investicija į šaukštus nepajėgi spręsti gynybos klausimų. Ir tai bus puikus argumentas D.Trampo klausimui: „Kodėl mūsų jūrų pėstininkai turi žūti prie Narvos?"

Žvilgtelėkime ir į kitą, nekarinę, gynybos klausimo pusę. Šalies mobilizacija susijusi ne tik su kariniais resursais ir rezervais, bet ir su tinkamu visuomenės paruošimu.

Izraelis įrodė savo gynybos sistemos efektyvumą. Valstybė apsupta priešininkų, deklaruojančių ketinimus juos sunaikinti, yra panašioje situacijoje, kaip mes, nuolat girdintys pareiškimus apie būtinybę grąžinti Baltijos šalis į motinos Rusijos glėbį. Esą mūsų vakarinė siena yra natūrali geopolitinė Rusijos riba, kurios nekontroliuodami jie negali jaustis saugūs. Izraelis numato kiekvienam savo piliečiui, įskaitant ir neįgaliuosius, jo pareigas ištikus krizei. Ar bent vienas mūsų aplinkos žmogus yra instruktuotas, kada ir kur turi ateiti ir ką daryti signalui pasigirdus?

Mūsų gynybos organizatoriai ydingai mąsto, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gynyba yra kažkieno kito, o ne mūsų pačių, reikalas. Šis mąstymas - katastrofos pradžia."

Situaciją komentuoja buvęs Lietuvos Respublikos karinių oro pajėgų vadas Zenonas Vegelevičius:

„NATO sutarties atsiradimo pagrindas - JTO chartija, kur sakoma: „Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti."

Bet tai dar nereiškia, kad partneriai skubės padėti. Kas vyksta po užpuolimo? Susirenka saugumo taryba ir priima sprendimą - nutraukti visus kovos veiksmus. Tik reikia įvertinti, kokioje stadijoje veiksmai ir kiek teritorijos užimta? Nes veiksmų nutraukimas nereiškia užpuoliko pasitraukimo į buvusią situaciją. Faktiškai jis lieka užimtose teritorijose. O JTO tik tuomet ima ieškoti išeičių. Nedidelėms valstybėms tai gali sukelti rūpesčių, nes jos gali būti užimtos labai greitai ir per trumpą laiką.

Krymo ar Donbaso istorijos - puikus šios sistemos neveiksmingumo pavyzdys.

Kitas momentas - visi sutarties dalyviai privalo vykdyti visus jos punktus. Nes jei kažkas kažko neįvykdys, kita šalis irgi gali atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus. Vienas iš punktų numato, kad kiekviena šalis turi ne tik gintis, bet ir sukurti pajėgumus, kad, esant reikalui, galėtų padėti kitai šaliai. Lietuva, kol kas neturi reikiamų pajėgumų. Nepaisant to, kad Lietuvos kariai dalyvauja įvairiose misijose.

Dar labai svarbu, kad norintys padėti turėtų sąlygas tą pagalbą suteikti. Mes turime pasirūpinti saugiu jų perdislokavimu, tačiau su dabartiniais pajėgumais to padaryti negalime. Po Nepriklausomybės atkūrimo puikiai startavome, bet paskui sistema užstrigo ir šiandien turime net mažesnius karinius pajėgumus, negu turėjo tarpukario Lietuva. Vilnius ir Klaipėda šiandien nėra apsaugoti, nes juos turintys ginti daliniai yra per toli. Tad partneriai, jei ir nuspręs ateiti į pagalbą, tikrai neskubės aukoti savo karių, nes mes nesugebėtume užtikrinti saugaus jų permetimo.

Šios dienos situacijai reikėtų, nesikviečiant svetimų, revizuoti tai, kas padaryta, kas suplanuota, kokios sutartys pasirašytos dėl ginkluotės įsigijimo, nes ne visi pirkimai yra tikslingi, o dalis statybų, nors joms skirta milijonai, realizuotos blogai. Pirma reikia susitvarkyti patiems, o jau tuomet svajoti, jog realaus konflikto atveju kažkas skubės mums padėti."