Pietų Kaukaze - ženklūs geopolitiniai poslinkiai

- Armėnija ir Azerbaidžanas apie konfliktą pateikia skirtingą informaciją, tad kas, jūsų nuomone, iš tikro vyksta Kalnų Karabache?

- Ten vyksta toli už Kalnų Karabacho geografinių ribų išeinantys procesai, nes keičiasi Pietų Kaukazo geopolitinis statutas. Ilgą laiką Kaukazas buvo Rusijos imperijos vartai veržimuisi į Jungtinės Karalystės valdomas ar valdytas teritorijas. Toks savotiškas žygio į Indiją kelio etapas, nes per Kaukazą galima pasiekti Iraną ir aplinkines teritorijas. Kadaise čia susikirto rusų ir britų imperijų interesai, vėliau - TSRS ir Jungtinės Karalystės, o dabar galime girdėti nuolatinius rusų verkšlenimus apie tai, kad visur ir visada dėl visų blogybių kalti britai, o velionė karalienė buvo pagrindinis neišsenkamų nelaimių šaltinis.

Visgi tenka pripažinti, kad šį kelią link Britų imperijos karūnos deimanto - Indijos - tiek savo laiku carinė Rusija, tiek vėliau - TSRS įveikė ganėtinai sėkmingai, suvirškindama ir prisijungdama Armėniją.

Dabar ši šalis sprūsta iš jos glėbio. Armėnų premjeras Nikolia Pašinjanas neseniai tiesiai šviesiai pasakė - atsibusime vieną rytą ir pamatysime, kad rusų Pietų Kaukaze nebėra. Ir tai nėra tuščios kalbos, nes šiomis dienomis armėnai sulaukė JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) laiško, kuriame jis išreiškė prielankumą Jerevanui. Kartu tai buvo signalas rusams, azerams ir net turkams, kad JAV stebi situaciją Kaukaze ir, esant reikalui, gali įsikišti.

Reikia nepamiršti ir to, kad rusai ilgą laiką naudojo Maskvos geocentrizmą pabrėžiančius terminus - Pribaltika, Zakavkazje, Vladikavkaz, Vladivistok. Šie terminai nyksta, o mes girdime Pietų Kaukazą ir Baltijos šalis, ne Vladivistoką, o Šunchujmeną. Greitai tas pats nutiks ir Vladikaukazui. Keičiasi geopolitinė santvarka, nes Pietų Kaukazas tampa vis aktualesnis Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios rimtai nusiteikusios susitvarkyti su tokiu keistu dariniu, kuriuo tapo buvusi Persija, šiandieninis Iranas.

Beje, daugelis užduoda klausimą: „O ką, negalima nieko padaryti Rusijai?" Atsakau, pažiūrėkite į Iraną. Jis neturi atominio ginklo, bet kiek pasaulio šalių šokdina savo teroristine politika ir manipuliacijomis naftos rinkoje. Jeigu šalis turtinga ištekliais, ji sėkmingai sprendžia savo politinius bei geopolitinius uždavinius ir nepaiso net ir stipresnių galių. Jeigu sau tai gali leisti Iranas, tai ką jau kalbėti apie Rusiją, todėl, nors geopolitiniai procesai jau prasidėjo, jiems reikia laiko.

Tą iliustruoja dar vienas geras pavyzdys - Afganistanas. 20 metų į jį buvo kišami dideli pinigai, bet praėjo 20 metų, talibai atsiėmė valdžią, apribojo moterų teises ir gyvena savo pasaulėlyje, nekalbant apie didesnes, savo politiką pasirinkusias valstybėles.

Visa tai mato bei supranta JAV, todėl artėjančio konflikto su Kinija kontekste Vašingtonas bent jau 20-čiai metų nori pastatyti į vietą Iraną ir turėti viena problema mažiau. Tai, kad konfliktas kils, niekas nebeabejoja. Džeikas Salivanas (Jake Sullivan), JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, net galėtų įvardinti tikslią jo datą. Tiesa, jam, skirtingai nuo JAV valstybės sekretoriaus Entonio Blinkeno (Anthony Blinken), vis dar susišviečia, kad šiame konflikte JAV galės naudotis Rusija. Bereikalingos iliuzijos, tačiau tai, kas vyksta Armėnijoje ir Pietų Kaukaze, tikrai vaidina svarbų vaidmenį, nes per čia sausuma galima paveikti Iraną.

Beje, armėnai savo kelyje į atsiskyrimą nuo motušės Rusijos nėra vieniši. Sakartvelas ilgą laiką buvo įvardinamas kaip Rusijos satelitas, o dabar, uždraudęs vakarietiškų automobilių ir jų dalių reeksportą, faktiškai prisijungė prie antirusiškų sankcijų. Tai rodo, kad Rusijai buvęs palankus klimatas keičiasi.

Keičiasi jis ir Azerbaidžane, kuris ilgą laiką irgi buvo suvokiamas kaip potenciali Rusijos įtakų sfera. Rusai siekė, kad azerų nafta tekėtų ne į Turkiją, bet į Rusiją, o tada per ją keliautų į Vakarus. Du buvę KGB generolai, Heidaras Alijevas, dabartinio Azerbaidžano prezidento Ilhamo tėvas ir kartvelas Eduardas Ševarnadzė tarpusavyje rado bendrą kalbą ir naftotiekis pasuko senuoju, dar anglų statytu, keliu - Gruzijos tarpekliu iki Baku, o iš ten - į Džeichaną. Tai buvo azerų išsivadavimo iš Rusijos įtakos pradžia, o šiandien jie toliau džiaugiasi ne rusų paskirtu, bet vietos žmonių pritarimą gavusiu antru iš eilės vadovu.

Analogiški procesai vyko ir Sakartvele. Čia sistemą suardė E.Ševarnadzė, o keršydama Rusija atplėšė Abhaziją ir Pietų Osetiją. Visgi Sakartvelas išsivadavo iš Maskvos įtakos ir dabartinė prezidentė Salomė Zurabišvili pasiekė nemažai politinių pergalių. Tokie procesai vyksta visoje teritorijoje tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų.

Pačiame Kalnų Karabache sprendžiama eilė kitų svarbių dalykų. Čia galima įžvelgti ir seną Turkijos lyderio Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) svajonę suvienyti visas tiurkų žemes. Jeigu mielas skaitytojas nepatingės žvilgtelėti į žemėlapį, jis pamatys, kad siauras azerų žemės ruožas, pavadinimu Nachičevanė, turi bendrą sieną su Iranu, beveik siekia turkų žemes, tačiau yra atkirstas nuo likusio Azerbaidžano Armėnijos teritorija. Azerai ir turkai bando įtikinti armėnus, kad visiems būtų naudinga, jeigu Jerevanas sutiktų per savo teritoriją atverti koridorių į šį regioną.

Tai padėtų turkams spręsti politinius ir ekonominius klausimus. Koridorius būtų labai naudingas ir Armėnijai, kuri gautų priėjimą prie didelių prekybinių sandorių, kurių, turkams ir armėnams realizuojant savo galimybes, tik daugėtų. Tad labai gali būti, kad N.Pašinjanas, užmerkęs akis į Karabachą ar, kaip jį vadina patys armėnai, Arcahą, dabar siekia išmainyti koridorių į armėnams svarbesnes teritorijas, o azerai jį ne visai švelniai spaudžia tai padaryti.

- Kalbant apie įtakas, azerai pripažino pataikę į rusų taikdarių automobilį. Kaip tai reikėtų vertinti?

- Azerai teisinasi esą jie neatpažino transporto, tačiau manau, tai buvo demonstratyvus pareiškimas, kad esant reikalui jie turi pakankamai galimybių panaudoti jėgą ir išvalyti ką tik atgautas teritorijas nuo rusų, kurie siekė jose turėti savo karines bazes.

- Į Kalnų Karabacho problemos sureguliavimą nori įsikišti JAV. Ką Kaukaze veiks amerikiečiai?

- Taip siekiama neleisti įsigalėti Turkijai, nes šios valstybės įtakų plitimas nieko gero nežada JAV. Amerikiečių įtaka irgi ima jaustis, tačiau Ankaros pozicija Kaukaze yra stipresnė. Tiesa, situacija čia yra dinamiška, nes nuolat kinta „lygties" dėmenys. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, būtent Azerbaidžanas Kaspijos jūroje turi didžiausius naftos ir dujų išteklius, todėl galvoti, kad kažkas gali palikti tokį įtakos mechanizmą nekontroliuojamą, būtų naivu.

Dėl azerų turtų dar vyks kovos, nes su pralaimėjimu negali susitaikyti Rusija, savų ambicijų turi JAV. Padėtį stabilizuoja tik Turkija, tačiau ji nuolat primena, kad Azerbaidžanas buvo sukurtas dirbtinai, rusams atėmus šias žemes iš persų. Irane ir šiandien gyvena apie 40 mln. azerų, kurie yra savotiški vietos „žemaičiai". Kažkiek jie skiriasi nuo vietinių, bet tiki tuo pačiu dievu ir kalba beveik ta pačia kalba. Jeigu R.T.Erdoganui dar pavyks atverti sausumos koridorių iš Azerbaidžano į Nachičevanę, turkų įtakos čia tik sustiprės, bet tai gali nepatikti kitiems žaidėjams.

- Taigi, galima teigti, kad dabartinis ginkluotas konfliktas - ne paskutinis?

- Dėl to neturime turėti jokių abejonių. Konfliktų bus, ir nemažai. Jeigu R.T.Erdoganas susilpnins savo įtaką, konfliktai kils akimirksniu. Prisiminkime, rusai net keturis kartus mėgino pašalinti E.Ševarnadzę, nes jis ne ta kryptimi pasuko vamzdį.

Nuslopinus aistras Karabache, Rusijos „meškai" buvo „išrauti dantys", bet jeigu jie N.Pašinjaną pakeis kokiu nors Karabacho klano atstovu, bus sukurtas naujas konfliktų placdarmas. Tikėtina, kad daugelis armėnų supranta, kuo gali baigtis tokie žaidimai, todėl bando orientuotis ne į Rusiją, o į savo pasaulinės diasporos nuomonę.

- Į Armėniją plūsta pabėgėliai iš Kalnų Karabacho. Vietos valdžios teigimu, regioną gali palikti iki 120 tūkst. žmonių. Ar galime sulaukti pabėgėlių ir Lietuvoje?

- Galime, bet nieko ypatingo neįvyks. Na taip, armėnai, kaip ir po žemės drebėjimo Spitake 1988 metais, gali mėginti pasiekti Europą. Minėta nelaimė paskatino armėnų diasporos Lietuvoje formavimąsi. Pradžioje jie šašlykus kepė pakelėse, vėliau pradėjo dygti kavinės ir viešbučiai. Armėnai puikiai įsiliejo į aplinką, tiek puikiai, kad vienas baldų meistras man dar iki šiol skolingas nemažą sumą. Tas pats nutiks, jeigu jie atvyks dabar. Armėnai gyvens savo gyvenimą, nekels pretenzijų valstybei ir tyliai naudosis ekonominėmis galimybėmis. Dalis vėliau gali patraukti į Prancūziją, kur irgi veikia didžiulė armėnų diaspora.

Vertinant minėtą situaciją globaliau, mūsų politikai turi klausyti, ką jiems sako apžvalgininkai ir neskubėti kišti pirštų tarp durų. Kiekvienoje situacijoje pirmiausia reikia ieškoti naudos sau. Dabartinėje padėtyje galima organizuoti prekybą su azerais, įsisavinant naujai atsirandančius prekybinius logistinius maršrutus.

Tik aš abejoju, kad dabartinė valdžia sugebės tai padaryti. Jau greičiau, jie, po armėnų lobistų atakos, atims eilinius 37 mln. eurų iš žydų ir atiduos armėnams. O Lietuva finale liks prie sudužusios geldos su dideliu galvos skausmu.

P.S. Baigiant rengti straipsnį pasirodė informacija apie tai, jog Kalnų Karabacho separatistų lyderis Samvelas Šachramanjanas įsakė iki metų pabaigos paleisti visas valstybines institucijas ir pareiškė, kad nuo sausio 1 d. Kalnų Karabacho Respublika nustos egzistuoti.