Pergalės dienos „skeletai spintoje"

Žemyno ir pasaulio tautos su palengvėjimu atsikvėpė. Prancūzijos šiaurės rytuose, Reimso mieste, stovi Notre Dame katedra - vieta, kurioje buvo karūnuoti 33 Prancūzijos karaliai. Čia taip pat yra Tau rūmai, Sen Remio bazilika. Šie objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

O 1945 m. Reimse buvo įsikūrusi Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vado Dvaito Eizenhauerio (Dwight Eisenhover) vadavietė - čia vyko svarbūs istoriniai įvykiai.

Ambicingieji praeities va(l)dovai

Čia generolas Alfredas Jodlis (Alfred Jodl) 1945 m. gegužės 7 d. pasirašė Vokietijos kariuomenės kapituliacijos sąlygas. Ant dokumento yra ir sovietų generolo Ivano Susloparovo parašas. Visa tai labai supykdė Kremliaus vadovą. Stalinas norėjo, kad kapituliacijos aktas būtų pasirašytas Berlyne! Todėl jis paskelbė, kad ceremonija Reimse nebuvo tikra, o oficialios karo Europoje pabaigos atidėjimas vienai dienai gedulingą to karo derlių papildė dar šimtais gyvybių.

Visgi Stalino noras, kad Vokietija pasiduotų Berlyne, išsipildė. Gegužės 8 d. Berlyno priemiesčiuose nuskambėjo paskutinis Antrojo pasaulinio karo Europoje akordas. 1995 m. čia buvo įkurtas muziejus. Paskutinės karo dienos rytą į Tempelhofo aerodromą atvyko nugalėjusių šalių delegacijos.

Kaip ir buvo tikėtasi, stovėjo garbės sargyba ir plevėsavo vėliavos. Rašytojas Konstantinas Simonovas prisiminė, kad Vokietijos delegacija, kurioje buvo feldmaršalas Vilhelmas Keitelis, admirolas Hansas Georgas fon Fridenburgas ir Liuftvafės atstovas generolas Hansas Jurgenas Štumpfas, buvo laikoma atokiau ir už garbės sargybos.

Perdavimo ceremonija vyko buvusioje Karlshorsto karo inžinerijos mokyklos valgykloje. Senoje kino kronikos medžiagoje aiškiai matyti, kad, likus kelioms valandoms iki ceremonijos, ant stiebo kabėjo tik trys vėliavos ir nebuvo laikiklio dar vienai. Prancūzijos trispalvė buvo pridėta paskutinę minutę. Istorija išsaugojo vokiečių generolo reakciją, kai V.Keitelis, pamatęs Prancūzijos atstovus, nustebęs sumurmėjo: „Ką, mes ir jiems pralaimėjome?"

Nugalėtojų vardu kapituliacijos aktą pasirašė Georgijus Žukovas, Karališkųjų oro pajėgų vyriausiasis vadas Artūras Viljamas Tederis, amerikiečių generolas Karlas Spacas ir prancūzų karo vadas Žanas de Latras de Tasinji.

Ceremonija baigėsi vėlai vakare. Maskvoje buvo jau po vidurnakčio. Maršalas G.Žukovas pakvietė vokiečių delegaciją pasirašyti dokumentą ant savo darbo stalo krašto. V.Keitelis iššaukiančiai nusimovė pirštinę ir paėmė rašiklį. Tada jis vėl užsimovė pirštinę, o maršalas G.Žukovas parodė vokiečių delegacijai į duris.

Vėliau prasidėjo pokylis. Pasak liudininkų, jis truko iki ryto. V.Keitelis nuo slenksčio buvo vaišinamas braškėmis su grietinėle. Apie ką jis tuo metu galvojo nežino niekas. Jis stojo prieš Niurnbergo teismą ir neparašė atsiminimų. Paskutiniai jo žodžiai teisme buvo: „Aš padariau klaidą. Nesugebėjau užkirsti kelio tam, kas turėjo būti neįmanoma. Tai mano kaltė!"

Rusijoje Pergalės diena tradiciškai minima gegužės 9-ąją, kuri yra paskelbta valstybine švente. SSRS ji buvo panaikinta 1948 metais, atkurta 1965 m. Iki to laiko daugelis veteranų jau buvo mirę. Vieni mirė nuo žaizdų, kiti - nuo ligų ar skurdo.

Pastaraisiais metais Ukrainoje gegužės 9-oji dažniausiai vadinama „pergalės prieš Rusiją diena". Žmonės netiki, kad oficialiai žuvusių buvo „tik" apie 20 milijonų, kalbama apie 27 milijonus. Ukrainoje pergalė kare minima kaip atmintina diena. Pagrindinis tos dienos šūkis yra: „Niekada daugiau".

O Maskvoje tą dieną, metai iš metų, prie Kremliaus sienos renkasi uniformuoti vaikai ir tie, kurie Ukrainoje dažnai vadinami veteranais-persirengėliais (karas baigėsi prieš 80 metų). Taip pat vyksta didelis karinis paradas.

Šiemet jame dalyvavo daugiau nei 11 tūkst. karių. Kartu su Rusijos daliniais parade žygiavo Kinijos, Vietnamo, Turkmėnistano, Uzbekistano, Kirkizijos, Azerbaidžabo, Egipto kariai. Aikšte riedėjo tankai, dangų skrodė naikintuvai, visuomenei buvo parodyti kare prieš Ukrainą naudojami dronai.

Paskui įprastai žmonės kelias valandas vaikščiodavo nešdami žuvusių „senelių" nuotraukas. Įprastai, bet tik ne šį kartą. Nes, nepaisant to, jog į Maskvą atvyko 27 užsienio valstybių lyderiai, tarp kurių buvo Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping), Brazilijos vadovas Luisas Inasijus Lula da Silva (Luizo Inacio Lula da Silva), Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius ir kiti, „senelių" portretai buvo atšaukti. Matyt, baimintasi, kad Rusijos miestų gatves ir aikštes galėjo užtvindyti Rusijos-Ukrainos kare žuvusių žmonių nuotraukos.

Dabartinėje Rusijoje taip pat madinga prie priekinio ar galinio automobilio stiklo pritvirtinti kartono gabalėlį su stilizuota laužo nuotrauka ir užrašu „Mes galime tai pakartoti". Primenu, kad šis „galime" buvo girdimas prieš Ukrainos Krymo užgrobimą ir Rusijos invaziją į Donbasą 2014 metais.

Istorija linkusi kartotis

Kiekvienos šalies istorijoje yra daugybė „skeletų spintoje". Laikas bėga, ir jie kartais „išlenda". Rusijoje nuo imperijos laikų per visą socializmą ir galiausiai iki šių dienų prisikaupė daugybė tokių „skeletų".

Kartais slaptos „spintos" durys nuo senatvės išsikraipo ir pačios ima vertis. Kad ir po truputį. Tuomet galima išvysti įvairių įdomių dalykų. Dažnai tos naujos žinios yra grynai akademinio pobūdžio, ypač - kai visuomenei smegenys išplautos propagandos, o apatiška dauguma - abejinga. Laikas daug ką sunaikina.

Dešimtmečius sovietų valdžia kruopščiai slėpė tai, kas buvo žinoma Vakaruose. Kalbu apie Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos nepuolimo pakto slaptąjį protokolą, nors šie du diktatoriški režimai neturėjo bendros sienos. Lenkijos likimas buvo sprendžiamas Maskvoje. Kaip ir dviejų Baltijos šalių likimas. Išskyrus Lietuvos, bet ir dėl jos Hitleris ir Stalinas netruko susitarti.

Ši tiesa įpareigoja iškabinti abu diktatorius „Garbės lentoje" greta vienas kito. Pasak Stalino vertėjo Valentino Berežkovo, per didelę puotą, surengtą SSRS ir nacistinės Vokietijos sutarties pasirašymo garbei, Stalinas pasakė tostą: „Žinau, kaip stipriai vokiečių tauta myli savo fiurerį. Todėl noriu išgerti už jo sveikatą". Nepuolimo paktas galiojo 22 mėnesius.

Šiuolaikinės Rusijos masinės propagandos priemonės atkakliai kartoja prezidento Vladimiro Putino žinią, kad Lenkija, kartu su Vokietija, prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Be to, 2024 m. vasario 6 d. interviu Takeriui Karlsonui Kremliaus vadovas teisino hitlerinę Vokietiją. Lenkija „pasirodė esanti nesutaikoma" ir nesutiko su Hitlerio reikalavimais. Lengva manipuliuoti neišmanančiais žmonėmis. 1939 m. rugsėjo pradžioje vis dar buvo diskutuojama dėl Čekoslovakijos ir Lenkijos teritorijų, dėl kurių buvo ginčijamasi nuo 1918 m.

1939 m. rugsėjo 17 d. į Lenkiją įsiveržė sovietų kariuomenė. Paprastiems sovietų žmonėms tai buvo paslaptis. Nes, kaip sakoma Ukrainoje, „nė žodžio spaudoje ar per radiją". Su vokiečiais buvo priešingai. Straipsnio laikraštyje „Volkischer Beobachter" antraštė ir paantraštės aiškios. „Sovietų kariuomenės įžengimas į Rytų Lenkiją": „Šiuo žingsniu siekiama užtikrinti taiką ir tvarką rytinėje Lenkijos dalyje, nes Lenkijos valstybės nebėra, bei pasirūpinti baltarusių ir ukrainiečių mažumų apsauga." Šiandien tai stebėtinai gerai matoma, ypač - Ukrainoje.

Pasaulis sukrėstas. Moraliniai principai ir SSRS bei Lenkijos nepuolimo paktas nuėjo perniek! Naktį, likus dviem valandoms iki invazijos, Lenkijos ambasadoriui Maskvoje buvo įteikta diplomatinė nota. Joje, be tezės, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, buvo rašoma: „Sovietų valdžia siekė atkurti taiką ir tvarką rytinėje Lenkijos dalyje, kuri, žlugus buvusiai Lenkijos valstybinei santvarkai ir pabėgus vyriausybei, pradėjo eižėti, bei užtikrinti Rytų Lenkijos ukrainiečių ir baltarusių gyventojų apsaugą."

1939 m. rugsėjo 18 d. sovietų laikraštyje „Krasnaja zvezda" („Raudonoji žvaigždė") cituojamas užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas: „Sovietų vyriausybė laiko savo šventa pareiga ištiesti pagalbos ranką broliams ukrainiečiams ir baltarusiams, gyvenantiems Lenkijoje".

Kruvinos ambicijos

Per trejus metus ir du mėnesius dabar trunkantį karą Rusijos kariuomenė Ukrainoje iš viso prarado 925 000 karių. Kalbama apie neatitaisomus nuostolius mūšių laukuose, žuvusius ir suluošintus. Vos per vieną savaitę, nuo kovo 31 d. iki balandžio 7 d., Ukrainos ginkluotųjų pajėgų „Chortycios" operatyvinės ir strateginės grupės atsakomybės zonoje Rusijos kariuomenė neteko 7327 karių, 65 tankų ir 128 šarvuočių.

Apskaičiuota, kad kiekvienam kvadratiniam kilometrui Ukrainos žemės Rusija praranda 146 savo karius, vieną tanką, du šarvuočius ir beveik penkis ginklus. Tiksliau, keturis su puse; statistika yra tokia, kokia yra.

Per pirmuosius tris šių metų mėnesius Rusijos kariuomenė Ukrainos teritoriją atakavo 1400 dronų ir 296 raketomis. Palyginti su pirmuoju praėjusių metų ketvirčiu, šis skaičius išaugo aštuonis kartus.

Vokietijos žvalgybos vadovo Bruno Kalo nuomone, tikėtina, kad Kremlius bando patikrinti NATO šalių vienybę. Tai jis sakė ankstyvą pavasarį duotame interviu „Deutsche Welle".

Jo žodžiai: „Turime manyti, kad Rusija norės mus išbandyti, išbandyti Vakarų vienybę". Ir dar viena citata: „Taip pat gali būti, kad konkretus Rusijos išpuolis ar bandymas šantažuoti Europos valstybes bus surengtas anksčiau, nei iki šiol manyta. Ankstyvesnė karo Ukrainoje pabaiga leistų rusams nukreipti savo energiją ten, kur jie labiausiai nori - prieš likusią Europą".

Šiuo metu Rusijos gynybos ministerija siūlo pakeisti Baltijos jūros jūrines sienas. Maskva tai aiškina geografine būtinybe. Naujausiame Kremliaus vadovo įsakyme dėl šaukimo į Rusijos kariuomenę teigiama, kad 2025 m. balandžio-liepos mėn. į karinę tarnybą bus pašaukta dar 160 000 vyrų.

Pasak „Deutsche Welle", Baltijos šalys ir Lenkija ketina pasitraukti iš tarptautinės sutarties, draudžiančios prieštankines minas (toks sprendimas buvo priimtas gegužės 8 d. - red. past.), ir pradėti rengtis minuoti sienas su Rusija. Tikėtina, kad prie šios iniciatyvos prisijungs ir Suomija.

Kai kurie polittechnologai užsimena, kad, nekalbant apie Ukrainą, šiemet Europoje bus paskutinė taiki vasara. Pasaulis platus, kiekvienas turi savo kelią.