Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.
- Amerikoje prasidėjo prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) apkalta, nepaisant Baltųjų rūmų įspėjimų to nedaryti. Kol kas džiaugiasi D.Trampo opozicijoje esantys demokratai, o kas, jūsų manymu, džiaugsis proceso pabaigoje? Kam apskritai šis procesas atneš politinių dividendų?
- Pasaulis įgavo aiškų vaizdelį: apkalta organizuota jau trečiajam Jungtinių Valstijų prezidentui. Tačiau tai gali veikti tik tuos, kuriems D.Trampas nepatinka ir taip, be jokios apkaltos. Nes akivaizdu, jog Senatas šių kaltinimų nepalaikys, D.Trampo akcijos kyla tiek respublikonų partijoje, tiek ir savajame elektorate, kuris kasdien vis auga, todėl jis sėkmingai dalyvaus kitais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose ir tikriausiai nugalės. Iš esmės savo tokiais nemokšiškais politinės komunikacijos požiūriu veiksmais demokratai padėjo D.Trampui kur kas daugiau, negu būtų nieko nedarę... Kitaip sakant, jie tik sustiprino D.Trampo šansus laimėti antrąją kadenciją Baltuosiuose rūmuose.
- Šiuo klausimu viešumoje jau sklando įvairiausios sąmokslo teorijos. Viena iš jų sako, kad D.Trampas specialiai „susiorganizavo“ apkaltą, kad padidintų savo populiarumą. Juk pinigų tokiems „organizaciniams“ veiksmams jis turi, o visiems nuo seno aišku, kad kuo labiau žmogus puolamas, tuo daugiau pašalinių simpatijų sulaukia...
- Ne ne... Netikiu, kad jis būtų pirkęs Nensi Pelosi (Nancy Pelosi) ir visus kitus demokratų bepročius. Net mano draugas, itin linkęs į sąmokslo teorijas, negalėtų tuo patikėti... Na taip, pinigų prezidentas turi, tačiau už demokratų nugarų stovi pakankamai galingi lobistai, stambūs industriniai kompleksai ir niekas neleistų jų valdomai demokratų partijai šitaip lošti D.Trampo bei respublikonų naudai. Todėl šį reikalą su visom teorijom atmeskime. Manau, čia yra kaip tik tas atvejis - kai Dievas nori kažką nubausti, tuomet atima protą... Taip nutiko ir su demokratais. Iš didelės neapykantos prezidentui jie sukūrė puikų trampliną D.Trampo rinkimams.
- Tuomet kelkimės į Europą. Štai Ukraina paskelbė, kad stringa apsikeitimas belaisviais su Donecko ir Luhansko separatistais, nors dėl to tarsi ir buvo sutarta Paryžiuje, kur neseniai kalbėjosi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Regis, apsikeitimas belaisviais pagal formulę „visi į visus“ buvo vienintelis dalykas, dėl kurio jie realiai susitarė. Ir štai - pasirodo, kad net šis susitarimas neveikia...
- Mes jau esame kalbėję, kad Paryžiuje dėl nieko susitarti nepavyks. Kadangi V.Putinas akivaizdžiai pralaimėjo šį derybų raundą, tai reikalas ir įstrigo... O pralaimėjo jis vien todėl, kad buvo sukurtas aukštas vilčių ir propagandos laukas, buvo galvojama, kad „žavusis“ ir „nenugalimas“ V.Putinas nesunkiai „suvalgys“ savo ukrainietiškąjį kolegą. Tačiau išėjo atvirkščiai - V.Putinas ir jo aplinka padarė milžiniškas klaidas. Pirmiausia jie pralošė Vokietijoje, pademonstruodami, jog jų agentai su diplomatiniais pasais užsiima politinėmis žmogžudystėmis pagrindinės ES valstybės sostinėje. Dar prieš tai jie pralošė ir Prancūzijoje, išmušdami Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) galimybę manipuliuoti savo įtakomis ir paremti V.Putiną, nes Prancūzijos Alpėse rusai buvo įkūrę savo teroristų rengimo stovyklą... Tokie dalykai tiesiog atėmė V.Putino sąjungininkams - kontinentinės Europos politikos kūrėjams prancūzams ir vokiečiams - galimybę žaisti su rusais taip efektyviai, kaip jie būtų norėję... Todėl V.Putinui likus be rimtos viešos paramos šis žaidimas Normandijos formatu pavirto į visišką fiasko - jis tik vartė akis, čiaupė lūpas ir negavo absoliučiai nieko. Todėl dabar jam tenka demonstruoti, kad jis vis dar pakankamai didelis „mielių gabalas“, kaip rašydavo Džekas Londonas - net ir po tokio pralaimėjimo jis vis dar gali kurti chaosą, rūgimo procesą, burbuliuoti... Čia yra vienintelis paaiškinimas, nes nei Rusijai, nei Ukrainai šis belaisvių klausimo nesprendimas yra nereikalingas, nes tai neleidžia daryti jokių efektyvesnių žingsnių, mažinant tarpusavio įtampas.
- Kai mudu kalbamės, kaip tik prasideda tradicinė V.Putino metinė spaudos konferencija. Ką galime tikėtis ten išgirsti iš žmogaus, kuris Rusijos valdžioje sėdi jau ilgiau, nei ten sėdėjo liūdnai pagarsėjęs Leonidas Iljičius Brežnevas?.. Pagaliau ką naujo jis gali pasakyti savo žmonėms?
- Pradėkime nuo to, kad padėjėjai pakiš jam po nosimi iš anksto parašytą kalbą, kurioje sakoma, kad jis jokiu būdu nelaužys Konstitucijos, visi ir vėl turės progą prisiminti per tiek metų prikalbėtus teiginius apie tai, kaip dabar Rusijos žmonės gyvens geriau... Žodžiu, neturėdamas jokios naujos temos arba, kitaip šnekant, jokio naujo Krymo, jis atrodys apgailėtinai - žongliruos frazėmis, bandys išmesti vieną kitą juokelį ir t.t. Bet laikas, kuomet graži frazė rusams tarsi rodė, kad jie turi „šaunuolį“ prezidentą, kurio esą pavydi visas pasaulis, jau praeityje. Kad ir kaip kas to nenorėtų, bet markesiškas patriarcho ruduo yra akivaizdus. Visas tas žvanginimas ginklais ir „didžiosios valstybės“ vaidinimas jau nekonsoliduoja visuomenės. Belieka pasitikėti nacionaline gvardija, kuri tam ir buvo sukurta... V.Putinas tą ir daro, didindamas jos pajėgumus. Bet kaip senas „spalvotųjų“ revoliucijų specialistas, aš jam galiu pasakyti, jog krizės momentu nacionalinė gvardija nesuveiks, nes ji paprasčiausiai neis prieš savo žmones. Štai tuomet reikės bėgti, tačiau kur?
- Juk yra dar Venesuela ar Šiaurės Korėja... Paieškojus būtų galima gal net Afrikoje rasti gerų vietų...
- Na taip, galbūt dar Kuba... Bet pakaks ir vienos rankos pirštų suskaičiuoti tokioms vietoms. Juolab kad kinai rankų tikrai nesiteps. Kas dar? Štai ir viskas... O V.Putinas puikiai supranta, jog ši situacija artėja ir visai nesvarbu, ar tai bus po metų, ar po dvejų - situacija veikia ne jo naudai, o ekonominė padėtis vis blogėja. Propaganda, skleidžiama apie tai, kiek yra daug pasiekta ar padaryta žmonių labui, tėra bandymas sukurti naują realybę informacinėje erdvėje, tačiau tie, kas valgo realią dešrą, šitomis pasakomis pasitenkinti negali.
- Bet ponia A.Merkel šią savaitę rusus pagyrė, esą jie labai gražiai bendradarbiauja Gruzijos čečėno nužudymo byloje, nors vokiečių prokuratūra ką tik oficialiai įtarinėjo Kremlių politine žmogžudyste ir dėl to net kilo diplomatinis konfliktas, išsiunčiant iš šalies vienų ir kitų ambasadų darbuotojus. Kas čia per A.Merkel asmenybės susidvejinimas? Ką reiškia „bendradarbiauja“ tyrime, jeigu patys ir žudo?
- O kas poniai A.Merkel belieka? Juk komjaunuolė ir liūdnai pagarsėjusio Lotaro de Mizjero atstovė spaudai, kuri ne kartą lankėsi ir Tarybų Sąjungoje su „draugiškais“ vizitais, matyt, yra palikusi pakankamai daug pėdsakų, kuriuos ne taip lengva panaikinti. Ir ją, kaip ir E.Makroną, matyt, galima timptelėti už virvelių esant reikalui... Ne veltui V.Putinas ją drįsdavo gąsdinti savo šunimis... Kita vertus, žinoma, ji yra Vokietijos industrinio kapitalo statytinė ir yra visiškai priklausoma nuo šių žmonių. Visas žaidimas, kuris žaidžiamas su „Nord Stream 2“ ir kitais vokiečių industrinio kapitalo interesais, verčia A.Merkel švelninti padėtį, kuriant geresnį, nei yra iš tikrųjų, V.Putino ir Rusijos vaizdelį. Dabar tai yra daroma demonstratyviai, net nieko nesigėdijant, nors yra labai panašu į atvirą prostituciją... Tegul dar ji pasako, kad rusai pradėjo bendradarbiauti Krymo nusavinimo bei okupacijos byloje, „Boeing“ lėktuvo numušimo istorijoje, tegul dar pasako, jog rusai ruošiasi išmokėti kompensacijas dešimtims tūkstančių Ukrainos kare invalidais tapusiems žmonėms... Tegul sumoka žuvusiųjų šeimoms ir ne tik Ukrainoje. Visa tai, kas buvo sukurta V.Putino rankomis: dešimtys tūkstančių žmonių žuvo, daugybė tapo invalidais, kiti neteko namų ir pan., tačiau visa tai buvo padaryta vien tik tam, kad užtikrintų savo idiotišką „įsitvirtinimą“ pasaulio politikoje... Tik tada, kai visa tai bus pripažinta, A.Merkel turės teisę kalbėti, kad kažkas pasikeitė. O kol kas tereikia palinkėti, kad kitas Vokietijos kancleris neturėtų komjaunuoliškos praeities su puikiu rusų kalbos mokėjimu...
- Kaip vertinate Boriso Džonsono pergalę išankstiniuose Britanijos rinkimuose? Ką gi - „Brexit“ tampa įvykusiu faktu?
- Faktas yra įvykęs, tik neaišku, kokiomis sąlygomis. Toks demonstratyvus B.Džonsono ir torių laimėjimas reiškia, kad ES pradeda ieškoti įvairių svertų bei mechanizmų, kuriais būtų galima britus labiau suvaldyti. Tą rodo ir šiandieniniai pareiškimai, jog susitarimas dėl „Brexit“ gali būti peržiūrėtas, jeigu esą nebus apginti imigrantų iš ES interesai. O kiek gi tų imigrantų yra, kuriuos paliečia ši situacija? Ar iš tikrųjų dėl to reikia peržiūrėti susitarimą dėl „Brexit“? O gal tai tėra pretekstas britus nubausti pagal seną posakį - jeigu nori mušti šunį, lazdą visada rasi? Tiesiog sutartis tėra tam tikras instrumentas, kurio pagalba galima pamėginti britus paimti už gerklės. Esu ne kartą sakęs, jog Britanija mums daugeliu atvejų buvo stiprus pagalbos šaltinis, ginant mūsų interesus ES nuo prancūzų ir vokiečių kontinentinės politikos žaidimėlių. Dabar akivaizdu viena - britai išėjo ir mums tiesiog būtina stiprinti dvipusius ryšius, ypač saugumo ir gynybos politikos srityje, nepaisant to, kokia bus naujųjų ES vadovų politika Didžiosios Britanijos atžvilgiu. Žinoma, man nemalonu tai sakyti, bet mes turime rimtai peržiūrėti Lenkijos santykių su ES politiką, kadangi daugeliu atvejų lenkų modelis puikiai tinka mums.
- Negalime nepaliesti nelegalios migracijos temos, kadangi šią savaitę graikų pasienio pareigūnai išsakė prognozę, jog kitais metais Graikijos salas pasieks mažiausiai 100 tūkstančių migrantų iš Turkijos...
- Natūralu. Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Taiypp Erdogan) žaidžia demografiniu ginklu dabartiniame dujų bei angliavandenių konflikte, kuriame dalyvauja turkai, graikai, Kipras, Izraelis, nes visi pretenduoja į tą patį netoli Kipro neseniai rastą telkinį. Šis telkinys dar nėra gerai ištirtas, be to, gali būti, kad prie šių žaidėjų netrukus prisijungs ir tam tikros Šiaurės Afrikos šalys. Kaip visada - mes kažkada net su latviais nesugebėjome susitarti, kur turi eiti valstybių siena, nes Baltijos jūroje atrasta angliavandenių. Tai įsivaizduokime, kas vyksta tame „velnio katile“ - tai sukuria labai sprogią situaciją. R.T.Erdoganas, žinoma, puikiai naudoja hibridinio karo technikas. Natūralu, graikai turi dėl ko klykti. Tik norėčiau priminti, kad jie iš vokiečių yra prisipirkę tiek povandeninių laivų, kad galėtų nesunkiai susitvarkyti. Blogiausiu atveju, jie turi žinoti, į ką reikia kreiptis pagalbos... Jau taip ir girdžiu: „tetule, padėk...“. Čia lygiai tas pat, kaip ir Lietuva, kuri iš tos pačios tetulės prisipirko „Boxerių“ bei kitų geležinių dėžių, įsivaizduojant (jeigu tai nebuvo Dalios Grybauskaitės grynai korupcinė schema), kad dabar dėl to atsiranda ypatingi santykiai su Vokietija. Tai yra lygiai tas pats vokiečių pramonininkų chamizmas valstybių, kurios nesugeba susidoroti su korupcija, atžvilgiu - ar graikų povandeniniai laivai, ar mūsų geležinės dėžutės. Tai yra ta pati korupcija. Taigi graikams nereikia nusiminti - vokiečiai mielai jiems parduos dar kelis laivelius ir reikalas bus išspręstas...
- Tokiu atveju prisiminkime nesibaigiančius streikus Prancūzijoje, kur žmonės skelbiasi protestuojantys prieš E.Makrono pensijų reformą. Nors mūsų pensininkams tokia reforma atrodytų kaip fantastinis gerovės šaltinis ir visi tie protestuotojai jiems atrodo tiesiog makabriškai... Ar E.Makronas gali nusileisti protestuotojų reikalavimams atšaukti reformą?
- Tokie streikai taip pat yra hibridinio karo rezultatas. Aš garantuoju, jog efektyviai dirbančios tarnybos būtų radusios, kas ir per ką visa tai organizuoja. Manau, kad tai yra vienas iš E.Makrono vergiško elgesio V.Putino atžvilgiu rezultatų. Įtariu, jam buvo labai tiesiai pasakyta: „berniuk, dar vienas tavo bandymas elgtis taip, kaip per mūsų pirmą susitikimą, ir tavo mumija bus demonstruojama Luvro muziejuje...“. Taigi, pažiūrėsime, kas vyks toliau, bet klausimas čia elementarus - apie politinio lyderio politinę valią... E.Makronas gali apsiginti, tačiau tam reikia gintis. Atsakysiu pagal seną fechtuotojų taisyklę: neužtenka atmušinėti smūgius, reikia pačiam atakuoti pažeidžiamiausias priešininko gynybos vietas.