Pasauliui keičiantis, svarbu išsaugoti tautinį identitetą

Apie tai, kas vyksta pasaulyje, „Respublika" kalbėjosi su dimisijos pulkininku, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriaus Išorinės informacinės aplinkos vyriausiuoju ekspertu Ignu STANKOVIČIUMI.

Kinai nusitaikė į Europą

Kinijos valdžios institucijos siekia stiprinti ekonominį bendradarbiavimą su Europos Sąjunga, nes taip Pekinas tikisi kompensuoti nuostolius dėl prekybos konflikto su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir perorientuoti eksporto srautus, rašo „Financial Times".

Kinija išsiuntė prekybos delegacijas į Europos sostines, įskaitant Stokholmą, Budapeštą ir Londoną, o Kinijos gamintojai suintensyvino pirkėjų paiešką Europoje.

Be to, Kinija ir Ispanija anksčiau yra sudariusios ne vieną susitarimą dėl bendradarbiavimo prekybos, ekonomikos, švietimo, mokslo ir technikos srityse. Pekinas ir Madridas taip pat paskelbė bendrą veiksmų planą, kuriuo siekiama stiprinti visapusišką strateginę partnerystę 2025-2028 metais.

„Atėjo laikas Kinijai ir Europai pradėti viską iš naujo. JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) sukeltas sukrėtimas prekybos sektoriuje suteikia mums galimybę permąstyti savo prekybos santykius - Kinija turėtų daugiau eksportuoti į Europą ir daugiau iš jos importuoti", - „Financial Times" teigė Kinijos makroekonominių tyrimų akademijos vyresnysis mokslo darbuotojas Džangas Janšenis.

Tačiau Europos Sąjungos ir Kinijos santykius komplikuoja struktūrinis prekybos disbalansas, ribotos Europos įmonių galimybės patekti į Kinijos rinką bei politiniai skirtumai.

Balandžio 2 d. D.Trampas paskelbė planą įvesti tarifus 185 šalims ir teritorijoms, įskaitant ES. Balandžio 9-ąją jis pristabdė įvestus tarifus. ES dabar taikomi 10 proc. baziniai muitai.

Amerikos lyderis Kinijai įvedė 145 proc. muitus. Atsakydamas į tai, Pekinas nustatė 125 proc. tarifus Amerikos produktų importui.

JAV veiksmai sukėlė šoką

- Kuo Europai gali būti naudingas Kinijos ir JAV muitų karas? - „Respublika" paklausė Igno STANKOVIČIAUS.

- Donaldo Trampo administracija nori su ES pradėti gal ne tokią kaip su Kinija, bet vis tiek aštroką priešpriešą, kuri, užsispyrus vienai iš pusių, gali peraugti į ekonominį karą. Esą Europa yra išlaikytinė, nuolat naudojasi Amerikos gerumu ir t.t. Visgi atsižvelgiant į tai, kad atskirų šalių ekonomikos dėl ekonomikos globalizacijos yra tarpusavyje gana glaudžiai susietos, kad rinkos ir tiekimo grandinės seniai tapo transnacionalinėmis, atsitiks taip, kad jeigu žlugdoma ekonomika šalies, turinčios su žlugdytoju glaudžius ryšius, tai žlugdytojo ekonomika taip pat patirs ženklius nuostolius.

Norint išvengti tokios priešpriešos žlugdančių pasekmių reikia diversifikuoti savo gaminių ir paslaugų rinkas bei gaminių komponentų tiekimo grandines. Kadangi D.Trampas aštrina ekonominę konfrontaciją ne tik su Kinija, bet ir su kitomis šalimis, tarp jų ir su ES narėmis, pastarosios ieškos alternatyvų JAV rinkai ir prekėms, o tai gali provokuoti intensyvesnį ekonominį suartėjimą su Kinija.

Jeigu ES projektuotų save kaip pasaulio dominantę, greičiausiai sakytų - gerai, peškitės, o kol jūs pykstatės, aš įtvirtinsiu save. Tačiau ji tokio noro nerodo. ES yra šalių aljansas, kurio stiprioji pusė - santykių derinimas, todėl neatsisako bendradarbiavimo su niekuo ir ieško kitokio sprendimo. JAV ilgą laiką buvo politinis, karinis, ekonominis, kultūrinis ir ideologinis partneris, todėl dabartinės administracijos veiksmai sukėlė šoką. Juolab kad ES visuomet skubėjo Amerikai į pagalbą.

Po pastarųjų Vašingtono sprendimų šalių santykiams daugiausia įtakos turės tai, kiek importas/eksportas iš/į Ameriką bus svarbus Europai. Pekinas tai puikiai supranta, todėl skuba intensyvinti ekonominius santykius siųsdamas emisarus į Europos šalių sostines.

O pastarosios neskuba demonstruoti priešiškumo Amerikai, nes laukia tolimesnių JAV administracijos žingsnių. Kitaip elgiasi Kanada. Europa žiūrės į tolimesnę situaciją, nes yra vilčių, kad D.Trampas, suvokęs, jog jo vykdoma politika yra skausminga ir Amerikai, atsisakys savo ambicijų ir pradės derybas.

Negalima negerbti ar ignoruoti ilgamečių partnerių bei bandyti jiems primesti savo poziciją jėga. D.Trampo veiksmai vis labiau panašėja į tai, ką daro Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tikėkimės, kad prezidentas Trampas pakeis bendravimo su partneriais stilių ir galiausiai santykiai su pagrindiniais partneriais grįš į senas vėžes, nes kitaip ši politika nemažiau pakenktų ir pačioms JAV.

Keistai šiame kontekste skamba ir JAV priekaištai dėl „branduolinio skėčio", nes pati Amerika siekė projektuoti savo jėgą po visą pasaulį ir telkti savo pajėgas ten, kur jas, esant reikalui, būtų galima efektyviai demonstruoti bei, reikalui esant, panaudoti. Tad jeigu Europa suartės su Kinija, JAV galės „padėkoti" tik pati sau. Jeigu JAV uždarys savo rinką, Europa ieškos ir tikrai ras naujų.

Jeigu JAV ir toliau laikysis tos pačios pozicijos, ji privers likusias šalis kurti naujus prekybinius aljansus. JAV pasiliks stipri tik ten, kur ji yra unikali, tačiau tas unikalumas laikinas ir kol kas lieka tik priešlėktuvinėje - priešraketinėje gynyboje, srityse, kur ES irgi juda į priekį. Amerika turi galingą transportinę karinę aviaciją, kuri gali skubiai permesti ženklias karines pajėgas (žmones ir techniką) praktiškai į bet kurį tašką.

Tačiau Europa turi visas galimybes pašalinti šią spragą, nes jos aviacijos pramonė pajėgi statyti tam reikalingus orlaivius. Ji turės pasitempti ir dalį kapitalo iš kasdienės ekonomikos skirti tam reikalui. Pasaulinės galybės gali arba tartis, arba pyktis, bet šiuo atveju, norint primesti savo valią kitiems, reikia turėti „raumenis", o ar D.Trampas juos tikrai turi?

- Bet koks karas visuomet turi ir neigiamų pasekmių.

- To, kas šiuo metu vyksta, nevadinčiau plataus masto ekonominiu karu, nes dabar kainų karas vykdomas daugiau pareiškimais, o ar jis taps ekonominiu alinančiu karu pamatysime artimiausiu laikotarpiu. Kada paprastai jie vyksta? Kai keičiasi situacija - kažkas gamina daugiau, kokybiškiau ir t.t.

Tokiais atvejais šalys sėda ir persitaria, bet tai, ką dabar daro Vašingtonas, nebetelpa į nūdienos rėmus ir tai prieštarauja pačiai tarptautinių prekybos operacijų, darbo pasidalinimo ir bendradarbiavimo idėjai.

Galime kalbėti apie vieno ar kito produkto vertę, bet dar veikia ir rinkodara, kuri įtikina nusipirkti tai, ko tau reikia ar nereikia, todėl galima drąsiai teigti, kad nėra vienos šalies ekonomikos, kuri galėtų aiškinti likusiems, kaip jie turėtų elgtis.

- Lietuvoje Kinija įvardinta kaip grėsmė, bet pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie santykių su ja atkūrimą.

- Pakalbėkime apie tai, kodėl Kinija - grėsmė. Nes ji matoma ir vertinama kaip Rusijos sąjungininkė. Valstybės saugumo departamentas galėjo matyti ją kaip grėsmę kaip tik tokiame kontekste - mano priešo draugas mano priešas.

Kita vertus, suformavę savo imperiją kinai nustojo ją plėsti geografiškai, nors šiai dienai situacija gal ir pasikeitė, nes kinai mėgina dominuoti pasaulyje per savo ekonomiką. Tad jeigu stiprėtų jų ekonominiai ekspansiniai siekiai, tuomet galima būtų kalbėti ir apie Pekino keliamą pavojų. Jeigu sistema keičiasi, tuomet vyksta sukrėtimai.

Mums didžiausias pavojus yra tas, kad Pekinas yra Maskvos draugas, nors ir situacinis. Lenkai turi gerus santykius su kinais ir JAV saugumo „skėtį" , bet kaip jiems tai pavyks suderinti? Galėtume neskubėti, pažiūrėti ir pasimokyti iš jų.

Aišku, čia kils dar vienas klausimas - kaip suderinti ekonominę naudą su nacionaliniu saugumu. Tokiu atveju gali tekti lyginti, ar ekonominė santykių su Kinija nauda atsveria Kinijos kaip Rusijos partnerės grėsmę. Tam jau reikia rimtos analizės, kurioje būtų įvertinta, ar ekonominis prieaugis, gautas iš prekybinių santykių su Kinija, atsveria aukščiau įvardintą grėsmę. Be to, čia dar reikia suvokti, kiek mes, draugaudami su kinais, prisidėtume prie Rusijos rėmimo.

- Kaip šiame kontekste atrodytų santykių atkūrimas su Minsku?

- Čia žiūrime per Rusijos grėsmės prizmę. Kol Minsko režimas yra kartu su Maskva, kitaip žiūrėti neišeis. Sąmokslo teoretikai teigia, kad Baltarusija yra Trojos arklys Rusijoje, bet aš ją vertinu kaip atsarginį Maskvos langą į Vakarus.

Situacija pasikeis tuomet, kai arba Minske pasikeis valdžia, arba sutarsime su sąjungininkais dėl specialių santykių su juo, kas gal ir leistų kaimynus atitolinti nuo Maskvos.

Kai kalbame apie Baltarusijos žmones, tikslinga atskirai matyti valdžią, putinistus ir antiputinistus, kadangi ir šioje plotmėje mūsų santykiai klostysis skirtingai, priklausomai nuo to, kokios žmonių grupės bendraus. Lietuviški putinistai sutars su baltarusiškais kaip ir antiputinistai su antiputinistais. Dabar turime atsižvelgti į tuos, kas sprendžia, tai yra, į valdžią.

Mano vertinimu, kol Rusija nesusvyruos, kam neabejotinai įtakos turės ir karo Ukrainoje baigtis, tol esminių pokyčių nebus. Dar daugiau, jeigu taika Ukrainoje nebus teisinga ir, padedant D.Trampui, Ukraina bus apkarpyta, suartėjimas su Baltarusija mažai tikėtinas.

Kita vertus, jeigu ES susiims, Aliaksandras Lukašenka pradės žaisti kitaip. TSRS ne pati sugriuvo, o pasistengė aktyvūs žmonės. Rusijai pralaimėjus ir V.Putinui griuvus, tikėtina, vėl prisidėsime prie pagalbos Baltarusiją pasukant Vakarų kryptimi. Bet tam iniciatyvos turi imtis stipriosios Senojo pasaulio valstybės.

Aišku, reikia nepamiršti ir Kinijos, kuri spręs - naudinga jai ar ne, kad Rusija gautų per nosį. Vyksta pasaulio persistumdymas, dėl ko kuriasi nauji aljansai.

- JAV, Kinija, Rusija. Gal yra dar kokia nors didelė valstybė, galinti įsitraukti į galingųjų žaidimus?

- Nenuvertinkime Indijos, didžiausios pagal gyventojų skaičių (1,4 mlrd.) šalies. Jeigu ES imtume kaip ekonominį vienetą pasaulinėje partijoje, tuomet turime dar vieną rimtą žaidėją. Juolab kad ES ir Didžiosios Britanijos ekonominė-demografinė potencija yra didesnė negu JAV, kas Indijai irgi yra įdomu.

Taip mes ateiname iki dar vieno įdomaus momento - nepriklausomybės. Faktiškai tai yra politinis terminas, nes realiai visi mes tarpusavyje esame priklausomi, tačiau svarbu, kad nebūtų naikinamas tautinis identitetas.

Tikėtina, kad pastarųjų įvykių fone gali susiformuoti ir federacinė Europos Sąjunga. Tai nebūtų blogai, nes ne tik kartu gyventume, bet gintumėmės ar kurtume bendrą ekonomiką, tačiau svarbu užtikrinti, kad tautos išlaikytų savo identitetą ir jį apsaugotų nuo norinčių dominuoti tautų.

Lietuviškas identitetas išliko neturint valstybės, dabar deklaruojame, kad esame nepriklausomi, nors realiai esame priklausomi kaip ir visi kiti. Todėl reikia labiau rūpintis ne deklaratyvia nepriklausomybe, o savo identiteto išsaugojimu. Jeigu bus galima sukurti tokią federaciją, kuri visa tai užtikrintų, aš esu „už". Tai išsprendžia gynybos ir kariuomenės formavimo klausimus, užtikrina vieningų gynybinių pajėgų buvimą ir t.t.

Nesu tikras, ar verta kopijuoti JAV arba Vokietiją, bet manau, kad tikslinga rasti savo naują, realią situaciją atitinkantį modelį. Nes tik per tautinio identiteto išsaugojimą užsitikrinsime partnerių pagarbą ir paramą.