Pasaulio galingųjų žaidimuose mūsų šaliai nėra vietos

- Vieną dieną Kinija atvirai pareiškė, kad remia Rusiją Ukrainos klausimu, tačiau mes taip ir nesulaukėme tokios Pekino pozicijos pasmerkimo ar kokių nors grasinimų jo adresu. Kodėl?

- Todėl, kad tas vadinamasis Kinijos rėmimas bei palaikymas yra tik simbolinis ir žodinis. Tiksliau, Kinija jau seniai remia Rusiją, tačiau daro tai per Šiaurės Korėją, iš kurios siunčiama amunicija ir karinė technika.

Rusai tokiu „rėmimu" nėra patenkinti, nes internete plinta informacija apie tai, kad kas trečias „paramos" sviedinys gali sprogti vamzdyje, granatos sprogsta rankose nespėjus jų išmesti, o karinė technika genda nepasiekusi paskirties vietų. Mano nuomone, tokia „parama" galėtų tęstis ir tęstis, kol Kinija perleistų Rusijai visą potencialiai savižudišką karinę techniką, nes tuomet mažiau vargo būtų ukrainiečiams.

Beje, šie pavyzdžiai taip pat akivaizdžiai parodo, kad visos totalitarinės sistemos anksčiau ar vėliau išsigimsta, todėl kinai rusams tegali atiduoti seną techniką, nes su naujesne patys turi problemų. Ne taip seniai Kinijos raketų sektorių supurtė skandalas, kai paaiškėjo, kad dalis balistinių raketų užpildytos ne degalais, o vandeniu.

Spėčiau, jog panašiai situacija klostosi ir Rusijoje. Nors jos vadovas Vladimiras Putinas nuolat primena, kad turi branduolinį ginklą, klausimas, kiek iš tų turimų ginklų dar yra veikiantys, nes Rusija nebeturi nei jų priežiūrai reikalingo finansavimo, nei priėjimo prie atitinkamų technologijų.

O Pekinas, nepaisant reiškiamos paramos, tiesiogiai Maskvos remti negali, nes jeigu jis nueis per toli, Vakarai ir JAV, veikdami per finansų sektorių, prispaus jam „uodegą". Tai puikiai suvokia tiek vieni, tiek kiti, todėl iš eilinio, parodomojo 351-ojo palaikymo akto jeigu ir bus kokia nauda, tai nebent propagandinė. Tokios šalys kaip Vokietija ar JAV suvokia, jog realybėje kiniškas drakonas nėra toks baisus, kaip piešiamas paveiksliukuose, ir gali sau leisti tiesiog nekreipti dėmesio į jo „pakazuhas".

- Nepaisant nuskambėjusio pareiškimo, kitą dieną, tarsi niekur nieko, įvyko JAV ir Kinijos tarpvalstybinės grupės susitikimas, kurio metu šalys susitarė dėl tolesnio ekonominio bendradarbiavimo. Kaip tai suprasti?

- Viskas labai paprasta - ir čia atsiskleidžia vakariečiams sunkiai suvokiami specifiniai kinų civilizacijos ypatumai. Juos puikiai atspindi prieš pusantro tūkstančio metų sukurtos ir vis dar sėkmingai naudojamos strategemos, kurios išsamiai paaiškina, kaip galima apgauti priešą, siekiant savo naudos nepaisytų susitarimų, o nugalėtojo laurais džiaugsis tas, kuris sugebės palikti visus likusius „ant ledo". Kinai su vakariečiais, būtų tai Europa ar JAV, vykdo atitinkamą politiką, nes jiems rūpi šių šalių rinkos ir jų generuojami pinigai.

Juolab kad kinai puikiai prisimena tiek epines XX a. antros pusės kovas su žvirbliais, kuriuos išnaikinus teko kovoti su anksčiau žvirblių medžiotais kenkėjais, tiek kultūrinę revoliuciją, ir tas pamokas jie puikiai išmoko. Jie myli ir dievina vadą Mao Dzedungą, bet tuo pat metu jo tyliai nekenčia. Toks savotiškas sąmonės šizofrenijos momentas, kurį apibūdina anekdotas: „Aš labai myliu gyvūnus, todėl užaugęs eisiu dirbti skerdiku".

Beje, tą patį mes matome ir santykiuose su Rusija. Pekinas garsiai ir viešai deklaruoja paramą Maskvai, o tuo pat metu tyliai leidžia žemėlapius, kur didžiulės dabartinės Rusijos teritorijos jau priskirtos Kinijai. Prie to nemažai prisidėjo ir pats Kremliaus šeimininkas, ilgam laikui išnuomojęs kinams didžiulius pasienio plotus.

Kokiame Chabarovske, kurį su likusia Rusija jungia tik riboto pralaidumo geležinkelis, apie 70 proc. gyventojų jau yra kinai. Sakyčiau, kad Rusija yra pasmerkta, nes kinai puikiai prisimena, kada ir kokiomis aplinkybėmis ji gavo šias žemes. Kinai tokių dalykų nepamiršta, todėl jų „apsikabinimas" neretai baigiasi į nugarą suvarytu peiliu.

Ramiau yra, kai Pekinas pyksta, nes tuomet aišku, kad viskas klostosi taip, kaip turi būti. O štai jeigu jis staiga tampa labai dėmesingas ir draugiškas, tuomet jau laikas sunerimti.

Žvelgiant paviršutiniškai, tai sunku suvokti, tačiau, susipažinus su Kinijos filosofija, viskas stoja į savo vietas. Kinija manipuliuoja Rusija taip, kaip jai yra reikalinga, nes žino, kad V.Putinas neturi kur dingti. Todėl ir žemę kolonizuoja, ir savo automobiliais Rusijos rinką baigia užpildyti, nes rusai nebeturi kito pasirinkimo. Rusija Kinijai reikalinga kaip zuikis smaugliui ar musė vorui. Jis ją apraizgė voratinkliu ir dabar palengva siurbia syvus. Skubėti čia negalima, nes tuomet „musė" per anksti nusibaigs ir nebebus ką siurbti. Bet anksčiau ar vėliau, tačiau Pekinas „prarys" Maskvą.

Tiesa, savotiški yra ir Kinijos bei JAV santykiai. Pastaroji pavertė Kiniją savo „fabriku", todėl, nori-nenori, bet tenka draugauti, kadangi kinai gamina viską, pradedant „Apple" produkcija ir mikroschemomis ir baigiant batų raišteliais. Investicijos į šią šalį yra didžiulės, todėl reikia galvoti, kaip jas išsaugoti ir gauti pelną. Be to, didelė JAV ir Kinijos tarpusavio prekyba į šalį nustumia Rusiją, prekyba su kuria sudaro tik kelis procentus.

- Po pareiškimų ir susitikimų pasirodė informacija apie rekordiniais kiekiais amerikiečių perkamą rusišką uraną. Tiesa, JAV kaip ir nusprendė, kad nuo dabar iki 2040 metų jo nebepirks, tačiau numatė išlygą, jog reikalui esant visgi pirks.

- Amerikiečiai ir titaną pirko, ir uraną perka. Yra tokie sektoriai, kaip specifinių žaliavų ar kosminių technologijų, kur nelabai turi iš ko rinktis, todėl tenka sukąsti dantis ir vieniems kitus pakęsti. Aš tokių sandorių nebūčiau linkęs labai sureikšminti, nes, viena vertus, amerikiečiai ieško, kaip juos nutraukti, kita vertus, ką pripažįsta ir rusų propagandistai, didelių pelnų tai Maskvai neduoda. Nėra visiška „labdara", tačiau ir įspūdingomis pajamomis rusai pasigirti negali.

- O kodėl tokiu pat keliu nesuka Vokietija, kurios ekonomika dėl įvairių veiksnių, įskaitant ir užsisukusį rusiškų dujų kranelį, ima braškėti?

- Ekonomistai pasakytų geriau, bet didžiausia Vokietijos problema buvo jos sprendimas eiti vadinamuoju „žaliuoju kursu". Na taip, klimatas keičiasi, kažkiek tam įtakos gal ir žmonių veikla turi, tačiau, paskelbus „žaliąjį kursą", vokiečių ekonomika buvo supančiota. Beje, tikrai ne visi žino, kad pirmieji ideologizuotas istorijas apie klimato atšilimą pradėjo pasakoti komunistai, piktinęsi dėl esą nesąžiningo PVM perskirstymo visuomenėje.

Visokie kovotojos už taiką pasaulyje Samantos Smit bičiuliai ir panašūs veikėjai. Jie ilgai nuliūdę sėdėjo kamputyje, bet vėliau pastebėjo Vokietiją, kuri vis dar jaučiasi kalta dėl savo praeities. Būtent todėl vokiečiai ypač draugiškai žiūrėjo į kairiuosius, kas ir leido šalyje suvešėti „žaliojo kurso" ideologijai. Bet šiandien jau ir vokiečiai ima blaiviau vertinti situaciją ir tiek jie, tiek ir likusi ES ima nusigręžti nuo „žaliojo kurso".

Kalbant apie dujas, rusiškų pasigenda tik V.Putino finansuojami dešinieji radikalai iš „Alternatyva Vokietijai" (AfD), nes šalis turi daugiau potencialių dujų tiekimo kanalų ir pajėgumų jas priimti. Tik tam vokiečiams reikia galutinai prabusti iš leftistinio miego ir realiai įvertinti esamą padėtį, nes būtent leftizmas, su kuriuo tiek laiko buvo taikstomasi, į politines aukštumas iškėlė tokias jėgas, kaip „AfD". Jeigu jos dabar sustiprės, tuomet gali prasidėti ypač pavojingi procesai.

- Kaip visame šiame pasauliniame kontekste atrodo Lietuva ir jos užsienio reikalų politika?

- Pakartosiu, ką esu sakęs. Esame patekę į dažnos mažos valstybėlės situaciją - mes tarsi skardinė, pririšta prie katino, vardu ES, uodegos - velkamės iš paskos, barškame, tačiau nusikratyti mumis katinas negali.

Tai puikiai apibūdina ir mūsų užsienio politiką, kurios faktiškai neturime. Yra daugybė lozungais bandančių kalbėti veikėjų, bet kai Žozepas Borelis (Josep Borrell) ar kiti ES atstovai paprašė įvardinti tų lozungų turinį, paaiškėjo, kad mūsų politikai neturi ką pasakyti. Viskas, ką jie sugeba, tai nuvažiuoti į Briuselį ir pastovėti šalia rimtų politikų, arba duoti interviu vietos žiniasklaidai, nesigilinant į tai, kas ją finansuoja. Jie mėgsta puikuotis, bet realiai yra tušti.

Mažos valstybės svorį gali auginti tik turinio prasme stipri užsienio politika. Tikslingai ją vystant galima tapti Suomija ar Singapūru, bet apsiribodami lozungų kartojimais mes to niekada nepasieksime. Man mūsų užsienio politikos formuotojai primena iš salės šaukiančius tarybinius komjaunuolius. Jie taip elgėsi, nes labai norėjo būti pastebėti. Dabar mūsų šūkautojus irgi pastebi bei net juos pasižymi, tik ne į tą grafą, į kurią norėtųsi.

Dėl šio nesibaigiančio farso į Lietuvą tie, kurie bent kiek pažįsta mūsų šalį, jau nebežiūri rimtai. Todėl ir Europos institucijos brokuoja mūsų siūlomus kandidatus. Tai yra rimta problema, tačiau dabartiniai užsienio reikalų „strategai" to nesupranta.

- Šiemet Lietuvoje vyks net treji rinkimai. Gal po jų pasikeis mūsų užsienio politika ir partnerių požiūris į Lietuvą?

- Deja, bet mūsų valstybėje nėra pilietinės visuomenės, kuri spaustų valdžią ir reikalautų atsakomybės, turinio, konstruktyvaus darbo. Pilietinė visuomenė veikia Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ar net toje pačioje Vengrijoje. O pas mus nieko panašaus nėra, todėl valdžioje sėdi iškrypėliai, nusikaltėliai. Ir niekam tai nekliūna.

Net po to, kai valstybė, teoriškai (nes praktiškai niekas nei taip leistų lošti, nei ką) buvo pralošta kazino, nė vienas žmogus neišėjo į gatvę su plakatu. Niekas nebandė politikų klausti, ką jie apie tai galvoja ir kaip planuoja tvarkytis toliau, todėl mūsų „politinis elitas" elgiasi kaip smaguriai saldainių parduotuvėlėje. Jie nėra kontroliuojami.

Tiesa, po karantininių „nuotykių" ir Kinijos drakono „nugalėjimo", šis Lietuvą privatizavęs elitas skilo, nes dalis patyrė milijardinių nuostolių. Todėl kilo Gulbinų rajono skandalas, todėl verslai buvo apdėti baudomis, nes valdantieji nebežino, ką daryti ir kur dar prasimanyti pinigų.

Tuomet scenoje pasirodė Ignas Vėgėlė, vienas skilusio elito atstovų. Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad jis dirbs visuomenei, kurios, kaip minėjau, pas mus nėra. Jis dirbs alternatyviajam elitui, todėl belieka viltis, kad tas visuomenės surogatas nebebus tokia kloaka, kokia buvo iki šiol, tačiau realia jėga visuomenė netaps.

Gerai, kad pagaliau Lietuvai tiek „primynė uodegą", jog kažkas ėmė judėti, bet mes vis tiek esame pasmerkti. Esame tiek kalbine, tiek demografine prasme „mirę", todėl nereikėtų turėti bereikalingų iliuzijų. Verčiau mokykimės priimti tai, kas yra, ir statykime mečetes, tieskime kilimus, studijuokime farsi kalbą, nes po kelių dešimtmečių Lietuva nebebus tokia, kaip dabar. Sovietmečiu išgyvenome siaubingą moralinės degradacijos laiką ir ši trauma mus pražudė, todėl šiandien esu pesimistas. Skamba nedžiugiai, bet kad ir džiaugtis nėra kuo.