Padėtis aplink Iraną kaista

Iranas gali tikėtis naujų priemonių, jei iš esmės nepakeis savo elgesio, akcentavo D.Trampas. Trečiosios šalys įspėtos, kad JAV netoleruos, jei plienas ir kiti metalai iš Irano pasieks jų uostus. Kalbama apie Irano geležies, plieno, aliuminio ir vario sektorius. Pramoniniai metalai, be naftos, yra svarbiausias Irano eksporto pajamų šaltinis.

JAV politikos tikslas yra pasiekti, kad už metalo eksportą gautos lėšos nebūtų skiriamos branduolinei programai, sakoma įsake. Be to, baudžiamųjų priemonių gali sulaukti trečiųjų šalių, dalyvaujančių finansiniuose sandoriuose, susijusiuose su Irano metalų sektoriumi, bankai.

Į tai iš karto sureagavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, pareikšdama, jog Prancūzija ir toliau sieks, kad finansų kanalai su Iranu liktų atviri ir būtų galimas eksportas. Kartu Paryžius paragino Iraną laikytis branduolinio susitarimo įsipareigojimų.

Iranas prieš tai paskelbė įšaldantis kai kuriuos įsipareigojimus iš 2015 metais pasirašyto branduolinio susitarimo. Kartu prezidentas Hasanas Ruhanis (Hasan Rouhani) likusioms penkioms sutarties šalims - Vokietijai, Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Kinijai ir Rusijai - davė 60 dienų ultimatumą savo pažadams įgyvendinti ir apsaugoti nuo JAV sankcijų Irano naftos ir bankų sektorių. Priešingu atveju šalis esą atnaujins urano sodrinimą aukštesniu laipsniu nei leidžia sutartis.

Minėtos Europos valstybės atmetė Teherano iškeltą ultimatumą.

Įdomu ir tai, kad netrukus aukštų Irano pareigūnų kompanijoje buvo užfiksuotas ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Situaciją komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius:

Iš tikrųjų Irano vadovybė suvokia, jog išlaikyti vidinį stabilumą savo valstybėje įmanoma tik tokiu atveju, jeigu valdžia visą laiką demonstruos savo pajėgumą gintis nuo „išorės priešų“. Ten valdanti religinė chunta yra priversta nuolat gąsdinti savo piliečius ir jiems pasakoti apie tai, koks blogas yra išorinis pasaulis, norintis juos sunaikinti... Kita vertus, Iranas gyvena iš milžiniškų naftos atsargų. Ten puikiai suprantama, jog naftos era eina į pabaigą: 150-160 metų, kai nafta buvo pagrindinis pasaulio energijos šaltinis, baigiasi. Todėl jiems yra aišku, kad reikia investuoti į naujų šaltinių paiešką, o aplinkinis pasaulis jų nėra pasiruošęs įsileisti. Taigi, Iranas pasirengęs eiti į konfliktą, netgi į karinį konfliktą - eiti tol, kol jie dar yra pajėgūs apsiginti.

Jeigu pažvelgtume į Iraną, kuriame man yra tekę būti du kartus, tai pamatytume, kad tai yra pakankamai savarankiška valstybė, gaminanti praktiškai viską, kas jai yra reikalinga, o taip pat viską, ko reikia toms karinėms pajėgoms, kuriomis ji disponuoja. Tai nėra primityvus kraštas, o valstybinis režimas, apsirūpinęs tam tikra šiuolaikine technine-moksline pažanga. Ir kol jie mano, jog šiame konflikte dar galima kovoti 8-9-ojo dešimtmečių ginkluote, tol jie tą ir darys. Žinoma, jie turi seną taikinį, kuriam yra paruošta visa jų visuomenė, t.y. Izraelį. Jeigu kažkur ir gali sprogti, tai, žinoma, pirmiausia sprogs ten...

Kita konflikto dedamoji yra pats JAV prezidentas Donaldas Trampas. Žinodami D.Trampo aplinką, jo priklausomybę nuo Izraelio lobistų bei savo šeimyninės aplinkos, pagaliau, jo veiksmus perkeliant JAV ambasadą į Jeruzalę, kam nesiryžo daugybė jo pirmtakų, mes galime suprasti, kad jis yra visiškai pasiruošęs šiam konfliktui. S.Lavrovas tokiomis aplinkybėmis tiesiog negalėjo nepasirodyti - rusai kursto visur, kur tik gali: ar tai būtų Iranas, ar Šiaurės Korėja... Iš esmės, Jungtinės Valstijos šiandien torpeduoja jų paskutinius sąjungininkus. Taigi, S.Lavrovo vaidmuo yra labai aiškus - jis gražiai kužda į ausį iraniečiams: na ką gi, jeigu jau taip atsitiks, tai jūs galite tikėtis mūsų ginkluotės, kurią senais laikais gavo Šiaurės Korėja, Vietnamas, Afganistanas ir kitos „pažangiosios“ valstybės. Rusai akivaizdžiai šio konflikto kartelę kelia į viršų: S.Lavrovas tiesiog mėgina maksimaliai padidinti Jungtinių Valstijų būsimosios karinės kampanijos kainą...