Savo kaltės neįžvelgia

Grįžęs po visiškai nenusisekusios misijos Sakartvele, Ž.Pavilionis buvo kviestas pasiaiškinti į Seimą, o socialdemokratų frakcija prabilo apie tai, kad jį reikėtų atleisti iš Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigų. Politiko veiksmus įvertino ir Prezidentūra.

„Po pono Ž.Pavilionio vizito aš, deja, priverstas konstatuoti, kad buvo padaryta žala ir kad galimai buvo padaryta žala mūsų, kaip mediatorių, įvaizdžiui Sakartvele", - prieš kelias dienas vykusioje spaudos konferencijoje konstatavo prezidentas Gitanas Nausėda.

Nepaisant viešos kritikos, pats Ž.Povilionis buvo įsitikinęs, kad viską padarė gerai. Tai jis dar kartą pareiškė debatų laidoje tiesioginiame eteryje, diskutuodamas apie savo vizitą su A.Butkevičiumi. Ganėtinai arogantišku tonu seimūnas aiškino, kad „mes (?) nusprendėme, jog dabartinė situacija Sakartvele rodo valdžios krizę", o jeigu šalies prezidentas to nenori matyti, tai yra jo pasirinkimas. Taip pat Ž.Pavilionis akcentavo, kad „su visų politinių jėgų atstovais dabartinė Sakartvelo valdžia buvo paraginta baigti persekioti politinius oponentus". Jis pats, „kalbėdamas ES prezidento lūpomis", nurodė Sakartvelui atskirti politinę valdžią nuo teisėsaugos bei patobulinti rinkimų sistemą ir skubiai rengti naujus, skaidrius rinkimus.

Ž.Pavilionio teigimu, to nori ne tik jis, bet ir už jo nugaros stovintis Vašingtonas bei ES. Vertindamas Lietuvos prezidento poziciją, jis teigė, kad G.Nausėda ir Lietuvos URM buvo informuoti apie susiklosčiusią situaciją, Sakartvelo klausimo sprendimui buvo siūloma sušaukti taryba, tačiau G.Nausėda to daryti nesutiko, o dabar kritikuoja Ž.Paviliono veiksmus.

Jis taip pat nesuprato, kodėl G.Nausėda ir laidoje dalyvavęs A.Butkevičius kritikavo jį, tačiau nė žodžio nepasakė analogiškus reikalavimus išsakiusiam ES vadovui.

Problema yra rimtesnė, negu atrodo

Visiškai kitaip į susiklosčiusią padėtį buvo linkęs žiūrėti A.Butkevičius.

„Man akivaizdu, kad ši situacija yra tam tikro konflikto dėl pasidalinimo kompetencijomis ir jėga tarp vyriausybėje esančios rinkimų metu gavusios valdžią grupuotės (nes rinkėjų buvo mažiau negu 50 proc. tad valdžios nelegetimumo klausimas vis dar išlieka aktualus) ir prezidento.

Kadaise konstitucijos kūrėjų palikta erdvė interpretacijoms dabar sąlygoją konfliktą kiekvienos naujos prezidento - premjero poros santykiuose. Ypač tai išryškėja kai prezidentūros vienoje pusėje ir valdžią turinčios grupuotės kitoje vadovais tampa didelių ambicijų turintys asmenys, - sakė signataras. - Man akivaizdu, kad URM politikos pagrindinis instrumentas - užsienio reikalų koordinacijos taryba - kurios veikimas užtikrintų vieningą šalies užsienio politiką, neveikia. Tai tapo fiasko santykiuose su Baltarusija priežastimi, dabar atėjo Sakartvelo eilė, nes visą Lietuvos užsienio politiką siekia formuoti vienas asmuo. Tokiais, asmeniniais santykiais pagrįsta veikla daro valstybę jo ir už jo stovinčių asmenų interesų įkaitais".

Kritikos jis turėjo ir šalies Prezidentui.

„Ne Konstitucijos galios, o prezidento pasiryžimas lemia, kiek jis „pasiima" vieną ar kitą valdžios realizavimą sritį. Vokietijoje pagal konstituciją prezidentas galingas, tačiau nuo Oto fon Bismarko laikų kancleris yra ta figūra, kuri sprendžia, kur link plauks Vokietijos „laivas".

Prancūzijoje konstitucinės Prezidento galios nėra didelės, tačiau nuo Šarlio de Golio laikų galios realizuojamos visose valstybės gyvenimo srityse ir analogiška situacija išliko iki šios dienos, - istoriją priminė A.Butkevičius. - Lietuvoje turėjome du prezidentus, kurių istorinė rolė neleido kvestionuoti jų kompetencijų. Tai -Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Nepaisant to, Konstitucija gulėjo ant A.Brazausko stalo ir priimdamas sprendimus jis visuomet tikrinosi ar tai patenka į jo kompetencijos ribas. V.Adamkaus moralinis autoritetas ir vidinė inteligencija leido veikti Premjerui ir Vyriausybei be didesnių konfliktų".

Situacija, pasak buvusio KAM vadovo, pasikeitė su Dalios Grybauskaitės atėjimu į valdžią, nes daugybė senbuvių suvokė ją kaip valdžios uzurpatorę, o „bobiškas", Arūno Valinsko žodžiais tariant, charakteris, kūrė masę konfliktų lygioje vietoje.

„Tai lėmė, kad D.Grybauskaitei, tarsi atakuojame mieste, teko kovoti dėl kiekvienos gatvės, namo, aukšto. Bandymas realizuoti savo valią valdžioje atėmė daug energijos ir laiko, todėl nebelikdavo jėgų pagrindinėms prezidento funkcijoms, - teigė politikas. - G.Nausėda yra kiek geresnėje situacijoje, nes pradėdamas kadenciją nesusilaukė tokio pasipriešinimo iš elito, tačiau pabandęs išeiti iš reprezentacinio prezidento rolės ir pradėti vykdyti realią politiką, jis turi kautis dėl valdžios net tose srityse, kurios jam yra garantuojamos Konstitucijos. Minėti du pavyzdžiai - Baltarusija ir Sakartvelo politikos katastrofa liudija, kad konstitucines prezidento galias bandoma suniveliuoti".

Kartvelai nėra tie, kuriems galėsi nurodinėti

Vertindamas Lietuvos užsienio politiką, A.Butkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad politinę situaciją bent minimaliai žinantis asmuo negalėjo leisti tokių su Lietuva tapatinamų veiksmų, kaip demonstratyvi frontalinė Aliaksandro Lukašenkos ataka Baltarusijoje ar politinių lyderių įžeidinėjamais Sakartvele vadinant prezidentę ir jos valdžią Bidzinos Ivanišvilio režimu.

„Nors šiandien Ž.Pavilionis, tarsi mažas, į konfliktą pakliuvęs berniukas, ginasi, kad turi didelį brolį ir dėdę policininką - Briuselį ir Vašingtoną, jis pamiršta esminį momentą. Nė vienas iš kitų šalių politikų tokių nemandagių pareiškimų nedarė, o tik pareikalavo, kad kartvelai sutvarkytų savo vidaus situaciją. Dabartinė situacija ir iš vienos partijos atstovų sudarytas Parlamentas nėra geriausias visų valstybės gyventojų institutus ginantis instrumentas. Tik tai - ne vien šiandien valdžioje esančios „Gruzijos svajonės" partijos veiksmų rezultatas, o labai emocianalių politinių ginčų ir nesugebėjimų rasti tarpusavio sprendimus, pasekmė, - pabrėžė signataras. - Kaltinimai dorojantis su politine opozicija gali būti nesunkiai atmušami prisiminus kaltinimus Michailo Saakašvilio partijai, kuri pralošė 2012 m. rinkimus dėl ypatingai žiauraus elgesio su politiniais oponentais. Prieš lendant į „šeimyninius santykius" Sakartvele ir pateikiant Lietuvą kaip vienos iš pusių gynėją, mūsų atstovai turėtų gerai pasikonsultuoti su vietinę situaciją išimančiais asmenims. Juolab, kad šiandien Sakartvele nė viena iš konflikto pusių neturi daugumos šalies gyventojų palaikymo".

Atkreipė jis dėmesį ir į tai, jog būtų naivu manyti, kad Ž.Pavilionis nesuvokė, jog jo veiksmai nėra skirti konfliktuojančių pusių taikymui. „Priešingai, savo veiksmais Sakartvele ir tolimesniais pareiškimais bei karo kurstymu Europoje jis siekė sukurti Sakartvele situaciją, kuri baigtųsi pilietiniu konfliktu ir iš to išplaukiančiais priešlaikiniais rinkimais. Neturiu pagrindo manyti, kad Lietuvos interesai tokiu būdu būtų ginami, todėl manau, kad Ž.Pavilionis atstovauja ne mūsų valstybės, o tam tikrų interesų grupių, veikiančių JAV ir dalinai ES, interesus", - sakė signataras.

Prisimindamas savo darbo Užkaukazėje metus, jis išskyrė šio regiono fenomeną, kai jau pasibaigus rinkimams skirtingų partijų atstovai, dar neturėdami rinkimų rezultato, jau sutardavo dėl vietų parlamente, taip užkirsdami konflikto gatvėje galimybę.

„Rezultate būdavo apgaunamas rinkėjams, bet politiniame spektaklyje dalyvaujantiems žmonės taip rūpi mažiausiai. Ypač, kai nė viena politinė partija neturi aiškios daugumos. M.Saakašvilio partija „Nacionalinis judėjimas" aplink save vienija deklaratyviai proamerikietiškus asmenis, kuriuos visuomenė vadina sektantais. „Gruzijos svajonė" šiuo klausimu neutralesnė, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad tai yra prorusiška partija", - patikslino buvęs KAM vadovas.

Jis priminė, kad Sakartvelas, skirtingai nuo jėga išsidalintos LDK, pats pasiprašė į Rusijos glėbį.
„Kartvelai greitai to pasigailėjo, tačiau skirtingai nuo Lietuvos elito, kurį caro valdžia visiškai teisingai kvalifikavo kaip priešišką, Sakartvelo elitas buvo įsileistas į Rusijos carų aplinką ir labai greitai jų diaspora Maskvoje ir Sankt Peterburge tapo labai galingu „lobi".

Revoliucijos metais ir Stalinio valdymo metu daugybė kartvelų užėmė aukštas pareigas, veržėsi į mokslo sritį, užėmė spec. tarnybų vadovų pozicijas ir jų santykis su Rusija stipriai skyrėsi nuo lietuviškojo, - dar vieną svarbų momentą priminė signataras. - Daugybė kartvelų, veikdami Rusijoje 90-aisiais uždirbo milijardus. Pažįstu du iš jų - Bidziną Ivanišvilį ir Badrį Patarkacišvilį. Jų politinės įtakos buvo ir tebėra labai ryškios gimtinėje. Be to, dalis Sakartvelo visuomenės į Rusiją žiūri kaip į galimybę užsitikrinti ekonominę gerovę. Turizmas ir ekonominiai santykiai su šia šalimi kartvelams yra svarbūs, todėl brutalus gąsdinimas sankcijomis, pasitelkiant JAV, NATO ir ES institucijas, gali labai nesunkiai pastūmėti dalį Sakartvelo elito link Rusijos, kas jau sėkmingai padaryta su Baltarusija".

Tiesa, politiko vertinimu, vilčių, kad taip nenutiks, dar yra

„Sakartvelas bijosi didesnės Rusijos ekonomikos intervencijos ir puikiai supranta, kad Rusijos stambiųjų ekonominių struktūrų įsiveržimas sunaikintų nacionalinį verslą. Šia nuostata remiasi ir „Gruzijos svajonės" vykdoma politika, tačiau bandymas Lietuvos politikų rankomis paversti juos Rusijos interesų vykdytojais yra niekuo nepagrįstas. Prisiminkime, jog Sakartvelo prezidentė Salomė Zurabišvili yra buvusi Prancūzijos URM darbuotoja ir Prancūzijos pilietė. Tai lemia, kad šiandieninė Sakartvelo politika Rusijos atžvilgiu yra mažiau prorusiška negu Vokietijos ar Prancūzijos vykdoma dvigubų standartų politika rusų atžvilgiu. Man būtų labai gaila, jeigu Lietuvos politikų veiksmai, taip primenantys dramblį porceliano parduotuvėje, sukeltų bereikalingas baimes tarp Sakartvelo politinio elito ir verstų juos ieškoti užtarimų Rusijos glėbyje", - apibendrino A.Butkevičius.