Nesikeičianti chaoso ir destrukcijos schema

- Pradėkime mūsų pokalbį nuo tolimosios Bolivijos: aiškiai žinome tik tiek, kad kilo neramumai ir prezidentas Evo Moralesas (Evo Morales) pabėgo iš šalies... Kas gi ten nutiko?

- Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra ta Bolivija. Tai yra apie 10 mln. gyventojų turinti ir ilgus metus viena skurdžiausių regiono valstybių buvusi šalis. Čia labai svarbi gyventojų sudėtis: per 50 proc. yra įvairių genčių indėnai, apie 30 proc. - mišrių žmonių ir tik apie 15 proc. baltųjų. Tokia gyventojų sudėtis sąlygojo dešimtmečius trunkantį rasinį konfliktą šalies viduje.

Bolivija, kaip ir visa Pietų Amerika, nuolat pasižymėjo tuo, kad valdžia ten keisdavosi itin dažnai - kartais tris kartus per metus... Beje, E.Moraleso konkurentas Karlosas Mesa (Carlos Mesa) kaip tik ir atsistatydino anksčiau laiko prieš pirmą kartą E.Moralesui tampant prezidentu 2006 metais. Svarbu, kad E.Moralesas pats yra tikrų tikriausias indėnas ir toks žmogus pirmą kartą Bolivijos istorijoje buvo išrinktas prezidentu, nors daugumą ten visada sudarė indėnai... Atėjęs į valdžią, jis inicijavo naują Konstituciją, kuri buvo priimta 2009 m. ir pagal kurią žemės gelmės pereina tautos nuosavybėn, sumažinamas žemės plotų kiekis, kurį gali valdyti vienas žmogus, likviduojamas Katalikų bažnyčios monopolis, ji netenka valstybinės religijos statuso, o į lygiavertės religijos statusą perkeliami vietiniai pagoniški indėnų tikėjimai. Nesunku įsivaizduoti, kad visa tai sukėlė milžinišką konfliktą su baltaisiais. Juolab kad E.Moraleso dėka pirmiausia buvo nacionalizuota dujų pramonė, o tai leido valstybei gauti šiek tiek pinigų, tad pinigai buvo nukreipti pačių vargingiausių sluoksnių, t.y. tų pačių indėnų, gyvenimo lygiui kelti... Dėl to E.Moralesas laimėjo ir antrą kadenciją dar pirmajame ture, tas pats be jokių problemų atsitiko ir trečią jo kadenciją...

- Bet štai atėjo ketvirtoji E.Moraleso kadencija ir šalyje staiga kilo chaosas, o daugumos žmonių karštai mylimas prezidentas turėjo bėgti iš šalies. Kaip tai nutiko?

- Po trečiosios kadencijos jis pats inicijavo referendumą, ar gali jis balotiruotis ketvirtajai kadencijai. Referendume žmonės, kuriems jis atnešė tiek gero, pasakė „Ne“, pakaks jam ir trijų kadencijų. Jis tuomet pažadėjo, kad ketvirtą kartą nesibalotiruos, tačiau Konstitucinis teismas netikėtai pasakė, kad šis referendumas yra juridiškai neteisingas, jo sprendimai negalioja, o E.Moralesas gali eiti pareigas ir ketvirtą kadenciją. E.Moralesas greičiausiai pamanė, kad jeigu jis neis, tuomet jo ilgametis darbas nueis šuniui ant uodegos ir, pažeisdamas savo pažadą, dar kartą dalyvavo rinkimuose. Jokių ypatingų pretenzijų iki to laiko jam nebuvo, be to, E.Moralesas buvo pirmas Bolivijos vadovas, kuris tiek ilgai išsilaikė valdžioje, o tai rodo, jog žmonės jį palaikė. Per šį laiką Bolivijos BVP išaugo kelis kartus, padidėjo minimalus atlyginimas ir žmonės gavo daug naudos, nekalbant apie stabilumą.

Bet štai vyksta nauji prezidento rinkimai. Pagal jų tvarką, jeigu kandidatas surenka 50 proc. plius 1 balsą, iškart tampa prezidentu, taip pat juo tampa, jeigu surenka 10 proc. balsų daugiau, negu antrasis kandidatas. Ir štai vykstant rinkimams tų 10 proc. nėra, akivaizdu, kad E.Moralesas nelaimės pirmajame ture, tuomet staiga dingsta elektra, išsijungia kompiuteriai (klasikinė daug kur matyta schema), o kai jie įsijungia vėl - E.Moralesas turi daugiau nei 10 proc. skirtumą... Opozicija, kuri šiam reikalui buvo puikiai pasiruošusi, puola šaukti ir klykti, tuojau pat susiorganizuoja vadinamieji komitetai, prasideda tikrų tikriausias teroras, grobiami aukščiausių Bolivijos pareigūnų vaikai ir artimieji, reikalaujant jų atsistatydinimo.

Pats E.Moralesas kreipiasi į tautą ir prisiekinėja, jog nieko nedarė, kad elektra dingtų, nes jis ir taip būtų laimėjęs antrajame ture, juolab kad gavo 600 tūkstančių balsų daugiau, nei K.Mesa. Bet jau niekas į tai nekreipia dėmesio, visi užmiršta, kas buvo gero padaryta, prasideda riaušės ir chaosas. E.Moralesas pareiškia, kad atsistatydina ir sutinka su naujais rinkimais. Bet opozicijai reikia pašalinti konkurentą, kurio ji kitaip įveikti negali. Opozicija iškart sako, kad rinkimai bus tik tuo atveju, jeigu E.Moralesas ir jo partijos nariai rinkimuose nedalyvaus. Ir čia atsiranda opozicijos senatorė Džaninė Anjeso (Jeanine Anez), kuri tampa laikinai einančia prezidento pareigas, nors parlamento rūmuose, kurie ją paskyrė, nebuvo kvorumo... Bet niekas į tai nekreipia dėmesio. Be to, kariuomenė taip pat palaikė opoziciją ir E.Moralesui teko bėgti, nes kitaip jis čia būtų nužudytas. Beje, Dž.Anjes paskelbė, jog visi, kurie dalyvauja teroro aktuose prieš valdžios žmones, nebus traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tai dar labiau paskatina terorą.

- O kur dingo visi tie, kurie E.Moralesą palaikė tris kadencijas iš eilės?

- Visi indėnai, kurie jį palaikė, patraukė iš džiunglių į didžiuosius miestus. Dabar vyksta milžiniški susirėmimai su kariuomene ir policija, dalis šių pajėgų jau pereina į E.Moraleso šalininkų pusę ir kuo viskas baigsis, šiandien neaišku. Panašu, kad ten prasideda rimtas pilietinis karas tarp indėnų, kurie daugiausia laimėjo iš E.Moraleso valdymo, ir tų, kurie buvo opozicijoje. O tuo metu net vietos spauda rašo, kad elektra lemiamu momentu dingo ne šiaip sau - šis procesas buvo inicijuotas iš užsienio.

O ko gali norėti užsienis? Reikšmingas faktas: 2017 metais Bolivijoje netikėtai atrandamos gigantiškos ličio atsargos. Litis yra ateities metalas, kadangi jis reikalingas ir žaliajai energetikai, ir apskritai laikomas strategine žaliava ateities ekonomikai. Bolivija dabar yra pirmoje vietoje pagal ličio atsargas pasaulyje. Ir čia susikryžiuoja visų pasaulio didžiųjų šalių interesai - ten jau yra Kinija, kuri šiandien bando įsitvirtinti visoje Pietų Amerikoje, aišku, Jungtinės Valstijos, kurios pagal garsiąją Džeimso Monro (James Monroe) doktriną turi kontroliuoti abu Amerikos žemynus, taip pat Rusija...

Beje, Bolivijos ličio atsargos pirmiausia buvo pažadėtos vokiečiams, kurie turėjo jas eksploatuoti, bet E.Moralesas iškėlė sąlygą, jog jie didžiąją dalį produkcijos perdirbs pačioje Bolivijoje, kad ten liktų pelnas. Vokiečiai nesutiko ir E.Moralesas nutraukė su jais sutartį. Todėl galime daryti išvadą, kad be užsienio įtakos tokie procesai nevyko ir nevyks ateityje.

Apskritai visi procesai, vykstantys Lotynų Amerikoje, taip pat yra šiame geopolitiniame žaidimų lauke, kur susiduria stambiausių pasaulio žaidėjų interesai. Tai yra amžinas vienas ir tas pats scenarijus - kilęs nepasitenkinimas visada yra išnaudojamas žaidėjų iš užsienio.

- Vadinasi, tą patį galima pasakyti ir apie Čilę, kurioje kilo chaosas ne ką menkesnis, negu Bolivijoje?

- Taip. Ten pabrangino trimis centais viešojo transporto bilietą. Ir tai buvo tik pretekstas... Tačiau nepamirškime, kad Čilėje buvo aukščiausias pragyvenimo lygis visoje Lotynų Amerikoje. Tačiau žmonės šiuo metu ten degina pastatus ir savo rankomis per kelias savaites sugriovė tai, ką visuomenė sunkiai pasiekė per ilgus dešimtmečius. Tas pats vyksta Bolivijoje, panašiai vyko Sirijoje bei Ukrainoje, dabar - Honkonge bei Irane, panašiai vyksta ir Prancūzijoje su „geltonųjų liemenių“ protestais... Į panašius procesus žiūriu jau ne vieną dešimtmetį ir man peršasi tokia mintis: kai tik žmogus patenkina savo bazinius poreikius, kai jis būna sotus ir aprengtas, tuomet jis pradeda norėti to, ko negali būti iš principo. Jis siekia nepasiekiamų dalykų, pradeda gyventi savo susikurtų fantazijų pasaulyje, o tuomet jo fantazijas išnaudoja geopolitiniai konkurentai. Todėl vietoj to, kad rezultatas būtų geresnis, gyvenimas ima tik blogėti. Ir tai kartojasi per visą žmonijos istoriją.

Štai Čilėje - sėdėkite ir džiaukitės, nes niekas negyvena ten geriau už jus. Betgi ne - reikėjo viską sugriauti. Arba Bolivijoje: kas jums svarbiau - ar kad E.Moralesas sėdės ketvirtą kadenciją, padaręs tiek gero savo šaliai, ar kažkokie biurokratiniai formalumai, dėl kurių viską reikia sunaikinti? Arba Ukrainoje: dabar jie patys sako, kad reikės dar 20 metų, kad pasiektų pragyvenimo lygį, kuris buvo iki Maidano revoliucijos... Arba paskaitykite prancūziškų „geltonųjų liemenių“ programą ir pamatysite, kad vieni punktai prieštarauja kitiems ir tai pasiekti iš principo yra neįmanoma... Net pas mus, Lietuvoje, būtų panašiai, tačiau patys „karščiausi“ žmonės šiuo metu yra emigracijoje. Žmonės yra iš principo nepajėgūs racionaliai spręsti savo problemas, jie vadovaujasi trumpalaikėmis emocijomis ir fantazijomis, nesugebėdami netgi matyti, kas vyksta, todėl jais visada pasinaudoja tie, kurie stovi anapus sienų.