Neapibrėžtumas - Europos krizių inkubatorius

- Artėja dar vienas Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitikimas, iš kurio vėl tikimasi kokių nors rezultatų, siekiant taikos Pietryčių Ukrainoje. Ar šios viltys kuo nors pagrįstos? Ar abiejų vadovų naujametės kalbos suteikia kokio nors pagrindo manyti, kad bus bent jau pajudėta realios taikos link?

- Pastarųjų dienų abiejų lyderių pareiškimai, įskaitant ir naujametes kalbas, yra tokie, kad jų užimtos pozicijos neleidžia to tikėtis, taip pat nei vienam, nei kitam nesuteikia jokios manevro laisvės per būsimą susitikimą. Todėl manau, kad susitikimas bus niekinis, nieko gero neduos. Konfliktas nėra išsprendęs nė vienos priežasties, kuri tą konfliktą ir sukūrė, todėl tikėtis, kad po šio susitikimo galėsime realiai matyti kokias nors permainas, būtų labai naivu.

Užimtos lyderių pozicijos, kaip minėjau, nepalieka jokių abejonių. V.Putinas savo kalboje įvertino savo paties veiksmus, t.y. kad Rusija esą grįžo į savo senąsias žemes, nors Krymą ji valdė netgi gerokai trumpiau, nei Lietuva, nekalbant jau apie mongolų-totorių valstybę. Visa Rusija dabar yra tapusi jo politikos įkaite ir kitus metus turės dirbti vien tam, kad išlaikytų užimtas pozicijas.

O P.Porošenka pasakė tipišką karo kalbą, jis kalbėjo, kad žiaurus priešas užpuolė seną ukrainiečių valstybę, kad ukrainiečiai kariauja teisingą karą ir kad jie būtinai nugalės, nes jų pusėje yra tiesa ir Dievas. Tai galima pavadinti tradicine kalba, kurią paprastai rėžia karo vadas prieš pradėdamas karo žygį. Ir abu šie lyderiai puikiai suvokia, ką jie pasakė.

- O galbūt tai tik poza, savotiškas žaidimas raumenimis prieš plačiąją auditoriją? Gal pačiame susitikime lyderių retorika bus kur kas nuosaikesnė?

- Kita vertus, P.Porošenka ir negalėjo nieko kito pasakyti, nes jis neturi atsitraukimo galimybės. Jeigu jis bandys žaisti dvigubą žaidimą ar kaip nors kitaip gudrauti Rusijos atžvilgiu, parduodamas Ukrainos interesus, tai baigsis geriausiu atveju kaip Janukovyčiui - tiesiog pati Ukraina šiandien yra tokia ir ji neleis jam pasielgti taip.

O V.Putinas taip pat neturi kitos galimybės, nes jis pats sukonstravo sau būtinybę remtis rusiškomis „derži-mordomis“. Taigi, konfliktas visu tempu rieda į 2015 metus ir vos tik kiek atšils oras, matysime vėl naujus bandymus jėga išspręsti politinius klausimus.

Aš neteigiu, kad tokiu būdu galima ką nors sureguliuoti, bet teigiu, kad abiejų pusių mentalitetas, politinė sąmonė bei jėgos, kuriomis jie remiasi, nepalieka jiems kitos išeities. O kas bus toliau? Raktinis žodis čia būtų „dezintegracija“. Arba tai Ukrainos dezintegracija - nesvarbu, kokiu pavidalu: ar V.Putino įsivaizduojamos federalizacijos, ar tiesiog valstybės skilimo, kas yra greičiausiai V.Putino aplinkos vienas iš pagrindinių tikslų.

Arba tai Rusijos dezintegracija, tačiau čia reikėtų kalbėti apie kur kas rimtesnius skilimus, negu tie, kurie galėtų grėsti Ukrainai. Dar vieneri metai šio konflikto, dar metai atakos prieš Rusijos ekonomiką, ir jos regionai pradės mąstyti apie savo dreifą link senųjų savo šeimininkų: Mandžūrija - link Kinijos, Tolimieji Rytai - link Japonijos, Sibiras - link autonomijos. Žodžiu, prasidės tai, apie ką viešai nekalba, tačiau dažnai pamąsto Vakarų politikai.

- Yra dar vienas nedidelis niuansas, tiesiogiai liečiantis jau aptartus reikalus. Tai prancūziški mistraliai, vieno iš kurių prancūzai vis dar neperduoda Rusijai. Ar gali taip nutikti, kad po mūsų aptarto susitikimo Prancūzija nuspręs, kad štai taika pasiekta, Rusija elgiasi gražiai ir galima laivą atiduoti?

- Prancūzai visą laiką buvo gana neprognozuojama NATO grandis. Dar Napoleono laikus siekianti begalinė ambicija, kuri buvo sulaužyta, juos verčia ieškoti kokio nors savo elgsenos paaiškinimo. Vėliau greitai pralaimėtas II pasaulinis karas vokiečiams, kai jie atsitiesė tik su anglosaksų pagalba ir toliau ieškojo būdų savo nacionalinei savigarbai realizuoti - visa tai baigėsi de Golio konstruotu ypatingu statusu NATO organizacijoje.

Šita politika tęsiama ir toliau. Nemanau, kad galima taip lengvai patikėti, kad prancūzai su tais mistraliais čia neiškrės kiaulystės. Pažvelkime dar toliau, pažvelkime į paskutinį skandalą, kilusį dėl Marinos Le Pen ir jos aplinkos, kai tapo akivaizdu, kad net prancūzų nacionalistai buvo maitinami iš Maskvos rankos. Tai yra įrodyta, tačiau tokiu atveju kyla klausimas: o ką rusai daro su tais, kurie Prancūzijoje sėdi valdžioje?

Žinant, koks korupcijos lygis Prancūzijoje, aš nė kiek nenustebčiau, kad yra sumokėtos milžiniškos sumos atskiroms kompanijoms ar atskiriems lobistams tam, kad toks sprendimas dėl mistralių būtų priimtas. Taigi, čia belieka komentuoti paprastai: patys „Mistral“ tipo laivai, kaip karinė jėga ar strateginis veiksnys, yra niekiniai. Tai yra daugiau Vakarų gebėjimo konsoliduoti savo pajėgas patikrinimas, nei kokios nors karinės jėgos suteikimo Rusijai klausimas.

Kita vertus, prancūzų ekonomikos padėtis yra tokia, kad ta korupcinė dedamoji, kuri ateina iš Rusijos, nebus pajėgi kompensuoti to spaudimo, kurį gali iš kitos pusės išvystyti anglosaksai. Todėl šiandien aš duočiau kokius 75 procentus tikimybės, kad artimiausiu metu „Mistral“ į Rusiją nenuplauks, nors mes nežinome tikrųjų to kontrakto sąlygų.

- Senųjų metų pabaigoje išryškėjo eilinė politinė krizė Graikijoje: paleidžiamas šalies parlamentas, iš trečio karto neišrenkamas šalies prezidentas, o ir šalies ekonominė būklė, pavadinkime, stabili... Ar Graikija netaps naujos Europos krizės pranašu?

- Pradėkime nuo to, kad krizė ir nebuvo pasibaigusi. Tiesiog dirbtinio kvėpavimo aparatas, kurį Vakarai uždėjo Graikijai, leido jai kurį laiką kvėpuoti tolygiai, tačiau tai tebuvo iš išorės valdomo aparato rezultatas ir tikėtis, kad buvo atkurtos graikų nuosavos gyvybinės funkcijos, nereikėtų.

Reikia suvokti, kad tai ne vien tik Graikijos problema. Tas pats liečia ir Portugaliją, tą pačią Prancūziją ar iš dalies Ispaniją. Gero pragyvenimo lygio kartelė, kurią šios šalys buvo sau išsikėlusios, turės būti nuleista, teks mažinti ir biurokratų kiekius, ir gynybos finansavimą, ir, pagaliau, įvairias išmokas visiems žmonėms. Teks gauti gerokai mažesnes pensijas ir gerokai mažesnius atlyginimus nei tie, kurie nustatyti dabar. Daugybė Europos valstybių žmonės turės grįžti prie tam tikros normos, kuri yra realiai sukuriama jų šalyse. Praktika, kai Graikija pateikė falsifikuotus skaičius korumpuotiems ES biurokratams, turės baigtis. Juk graikai tada apsimetė, kad jie kažką uždirba, o ES biurokratai apsimetė, kad tuo patikėjo...

Problema netgi ne Graikija, o tai, kad nėra labiau korumpuotos struktūros už Europos Sąjungą. Todėl dabar klausimas daug aštresnis - ką daryti su pačia ES? Europos Sąjunga šiandien yra priversta spręsti tuos uždavinius, kuriuos dar iki 1940-ųjų bandė spręsti Sovietų Sąjunga, t.y. ideologijos ir teorijos klausimus. Komunistai turėjo savo ideologiją ir jos pagrindu kūrė ištisą teorijos darbų industriją. Ir Europai lygiai tie patys uždaviniai kyla, kas nors turi pradėti apie tai kalbėti, jeigu mes įsivaizduojame, kad ES turi išlikti. Neapibrėžtumo periodas, kurį dabar išgyvename, ir yra pagrindinis visų krizių inkubatorius.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“