- Turkija šią savaitę pradėjo karines operacijas Sirijoje prieš Jungtinių Valstijų sąjungininkus kurdus. Daugelį nustebino keisti JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) manevrai: tai jis patraukia savo karius, uždegdamas turkų kariuomenei žalią šviesą triuškinti kurdus, tai jis puola grasinti tiems patiems turkams... Kaip paaiškinti tokias skirtingas reakcijas?

- Šioje situacijoje svarbiausia atsakyti į klausimą: kaip dabar veiks Jungtinės Valstijos? Ar bus įjungti ekonominiai stabdymo mechanizmai Turkijai, apie tai tarsi ir užsiminė D.Trampas? O gal jis tiesiog leis sunaikinti savo sąjungininkus ir pakiš gražią dovanėlę (tikrąja šio žodžio prasme) Rusijos-Irano aljansui? Pasaulyje jau skamba pamąstymai, kad šis JAV pajėgų atitraukimas tėra bandymas gelbėti pašlijusius JAV ir Turkijos santykius, mėginimas išsaugoti Turkiją NATO bloke ir pan. Tačiau jeigu tai daroma tokia kaina, tuomet tikėtis, kad ši sąjunga išliks pačiu svarbiausiu artėjančio konflikto su Iranu momentu, neverta. Visa tai man primena eilinį negrabų, nešvankų Jungtinių Valstijų politikos žingsnį...

- Jeigu netrukus teks kovoti su Iranu, tuomet kas bus tie JAV sąjungininkai regione? Juk kurdus jie ką tik atidavė turkams, o turkai jau seniai mieliau bendrauja su rusais ir iraniečiais, nei su amerikiečiais...

- Jie lieka beveik vieni. Rusai, žinoma, žais visiškai priešingoje pusėje. Europiečiai, išskyrus britus, jokio entuziazmo nerodo ir nerodys. O britai šiuo momentu įklimpę tokioje pelkėje, kad man tiesiog norisi nupiešti karikatūrą: Borisą Džonsoną, per jėgą traukiantį vieną koją, o kitą klampinantį dar giliau... Be abejo, lieka tik amerikiečiai ir iš dalies britai. Kaip tik ši situacija, taip pat geras iraniečių pasirengimas būsimam konfliktui ir pasiryžimas gintis yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šis konfliktas vis dar nevyksta. Nes iraniečiai šiandien siautėja taip, kad ankstesniais laikais jiems jau seniai būtų smogta.

- Kiek D.Trampo elgesiui įtakos gali turėti jam gresianti apkalta? Juk beveik kasdien matome vis naujų kaltinimų pliūpsnius JAV prezidentui, net tarpinstitucinį konfliktą, kai apkaltos tema Baltieji rūmai atsisako bendrauti su Kongresu...

- Aš manau, kad temos pakeitimas, žinoma, svarstomas, bet nemanyčiau, kad tai yra pagrindinė priežastis. D.Trampas suvokia, jog tokiu būdu jis apkaltos klausimų neišvengs. Kita vertus, D.Trampo aplinka nevertina apkaltos galimybių taip rimtai, kaip mėgina pūsti žandus demokratai... Jeigu jau kaltinti D.Trampą kuo nors, tai nebent sąjungininkų išdavyste, kuris vyksta visų akivaizdoje. Tai yra kur kas rimtesnis pagrindas apkaltinti prezidentą menkinant JAV pozicijas pasaulyje bei pasitikėjimą Amerika, negu kad D.Trampo pasikalbėjimas su Volodymyru Zelenskiu apie Džo Baideną (Joe Biden). Visi puikiai supranta, kad apkaltos reikalas užstrigs Senate ir kol kas nėra jokių priežasčių manyti, kad Senato respublikonai ims ir atiduos D.Trampą savo politiniams priešininkams suvalgyti... Tiesiog visi ruošiasi asmeniniams „pasiekimams“ - dabar idealus metas galimybėms: tai yra postai, tai įvairios lobistinės schemos, kurios puikiai veikia Jungtinių Valstijų viduje. Tačiau tikėtis, kad tai išmuš D.Trampą iš užimamos pozicijos, tikrai nereikėtų.

- Džo Baidenas kaip tik šią savaitę rėžė ugningas kalbas, kad D.Trampą būtinai reikia pašalinti, nes jis esą „kenkia demokratijai“... Nejaugi demokratai nesuvokia, jog tokioms kalboms reikėtų paieškoti kur kas švaresnės reputacijos veikėjo? Juk jo šeimyninės „sėkmės“ istorijos Ukrainoje tikrai neturėtų atrodyti patraukliai rinkėjams.

- Suprantama. Niekas nebūtų pajėgus paaiškinti, kodėl Baidenas jaunesnysis staiga atsirado tokioje šiltoje ir visų geidžiamoje vietelėje? Kokie jo ypatingi gebėjimai bei nuopelnai, kurie leisdavo jam kas mėnesį įsidėti į kišenę po 50 tūkstančių?.. Tai dalykai, kurie matomi visiems plika akimi, puikiai suvokiami, tik kai kam nepatogu apie tai kalbėti... Na, o D.Trampas su savo tradiciniu nesuvaldomu tiesmukiškumu vožtelėjo tiesiai šviesiai, ir Dž.Baidenas tiesiog neturi ką atsakyti, todėl ir griebiasi apkaltos šiaudo. Nes D.Trampas gali paaiškinti, kaip jis užsidirbo savo pinigus, o daugybė kitų Jungtinių Valstijų politikų tai sunkiai gali padaryti...

- Šią savaitę Baltarusija oficialiai paskelbė, kad Astravo atominę elektrinę paleis jau kitų metų sausio mėnesį. Prisiminkime Astravo AE istoriją: kaip čia nutiko, kad visi pražiopsojo tokį momentą - juk mūsų iškiliausi politikai tvirtino, kad tai yra blefas, to niekada nebus, o štai paaiškėjo, kad niekas iš tikrųjų neblefavo?..

- Tai yra pats aiškiausias Lietuvos užsienio politikos fiasko. Pradedant nuo to, kad buvo sunaikinta mūsų atominė elektrinė, o tai padaryta mūsų „partnerių“ NATO ir ES narių užsakymu. Ypač įtakingai šioje srityje veikė prancūzai, o už viso to yra pasaulyje naudojamo urano deficito klausimas. Jeigu užmesime akį į Prancūzijos energetiką, pamatysime, jog ji bazuojasi ant branduolinio pagrindo. Dar vieno branduolinės energetikos objekto, naudojančio uraną, sunaikinimas reiškia, kad jie išsilaikys ilgiau. Tie, kas domisi vadinamąja „urano afera“ Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiuose, prisimins, kad vos tik griuvus Tarybų Sąjungai buvo pasirašyti susitarimai dėl milžiniškų urano kiekių tiekimo į JAV. Šiuo metu susitarimas baigėsi ir visi dabar turi urano stygiaus problemą.

Taigi elektrinė, kuri šiandien yra statoma Astrave, taip pat yra šios problemos dalis. Kadangi neteko girdėti, kad Baltarusijoje būtų kasamas uranas, vadinasi, per šią elektrinę Baltarusija taip pat bus stipriai pririšta prie Rusijos. Ir čia reikia matyti šią problemą dabartinės santykių krizės tarp Baltarusijos ir Rusijos kontekste, kai rusai daro viską, kad Baltarusija būtų inkorporuota, o „Batka“ muistosi gana stipriai ir sėkmingai, teigdamas, kad Rusijos karinės bazės jo teritorijoje neturi jokios strateginės prasmės ir tuo jis yra šimtu procentų teisus. Nes tai yra tik Baltarusijos įjungimo į Rusijos sudėtį klausimas. Šiame kontekste reikia matyti ir naująją elektrinę, kuri bus smarkiai priklausoma nuo rusiško urano, kaip ir visas likęs pasaulis. O kalbant apie mus, akivaizdu, jog tai buvo Lietuvos interesų išdavystės ir kitų valstybių specialiosios agentūros veiklos rezultatas.

Buvo galima kalbėtis su baltarusiais ir įsileisti juos į mūsų energetikos sektorių, buvo galima pradėti statyti naują AE, tik veikiančią kitais principais, buvo galima netgi dalyvauti Baltarusijoje ketinamos statyti AE statyboje, tokiu būdu darant įtaką ir vietai, kurioje ji būtų statoma... Taigi, buvo daugybė galimybių veikti, jeigu Lietuvos politikai nedirbtų svetimų valstybių naudai...

- Ukrainoje šią savaitę buvo gana smarkiai protestuota prieš vadinamąją „Štainmajerio formulę“. Kaip toliau elgsis V.Zelenskis, formaliai lyg ir pritaręs specialaus statuso suteikimui maištingajam Donbasui?

- Tai buvo pirmas rimtas pasipriešinimas V.Zelenskiui po rinkimų. Visuomenė labai poliarizuota šiuo klausimu. Nenoras paklusti aiškiai Maskvoje sukonstruotai „Štainmajerio formulei“ pačioje aktyviausioje visuomenės dalyje yra akivaizdus. Aš drįsčiau prognozuoti, kad V.Zelenskio suvaidintas noras žaisti pagal šią formulę vyks tik jo paties „geros valios“ ženklų vaidinime prieš europinius partnerius. Realizuoti šios formulės Ukrainoje jam niekas neleis. Kita vertus, vargu, ar jis pats norėtų šį žingsnį žengti. Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui aišku, kad „Štainmajerio formulė“ kalba apie unitarinės valstybės - Ukrainos - suardymą. Tai yra žingsnis į federalizaciją, o tai reiškia Ukrainos, kokia yra šiandien, mirtį. Ukrainiečiai negali sau to leisti. Nes po to seks visokios kitos mažumos, kadangi Ukraina dar Stalino-Chruščiovo laikais buvo sukonstruota iš atskirų dalių.

Mums, Lietuvai, bet koks Ukrainos dalijimas ir skaldymas į autonomijas yra išskirtinai nenaudingas. Išsaugoti Ukrainą, kaip tam tikrą atsvaros sistemą Rusijai, yra pati seniausia Lietuvos politika. Mūsų protėviai naudojo tą patį bloką amžinose kovose su Moskovija. Taigi, geopolitika nepasikeitė: mes ir vėl turime keistai koketuojančius su V.Putino Rusija Vakarus, mes vėl turime didžiulę Rusijos grėsmę ir tik naivūs žmonės gali tikėtis, jog konflikto atveju mes nebūsime palikti tokioje pat vienatvėje, kaip buvo palikta Ukraina, atplėšinėjant jos teritorijos dalis. Čia nieko nepadarysi - mes turime patys galvoti apie geopolitines struktūras, kurios mums padėtų. Čia Ukraina, Lenkija ir, protingai veikiant, Baltarusija yra patys tikrieji mūsų sąjungininkai šioje saugumo užtikrinimo schemoje.

- Jeigu jau šnekame apie rusus, prisiminkime, kad kaip tik šią savaitę Rusijoje opozicionieriaus Aleksejaus Navalno fondas buvo pavadintas „užsienio agentu“ su visomis teisinėmis ir politinėmis pasekmėmis. Ta proga daugeliui Lietuvoje įdomu sužinoti, ar Rusijoje egzistuoja bent kiek rimtesnė opozicija valdžiai?

- Situacija labai primena tą, kuri buvo Tarybų Sąjungos laikais. V.Putinas dabar sukonstravo tą patį: viešos organizuotos opozicijos nėra, tačiau yra įvairūs disidentiniai judėjimai bei asmenys, taip pat vis augantis visuomenės nepasitenkinimas V.Putino valdžia. Sakykime taip: organizuotos opozicijos nėra, tačiau pati valdžia savo veiksmais sukūrė pakankamai aukšto lygio visuomenės nepasitenkinimą.

Kai matome, jog Maskvoje į mitingus išeina apie 20 tūkstančių žmonių, tai turime suvokti kaip milžinišką valdžios pralaimėjimą, nes tai reiškia, jog už kiekvieno iš tų žmonių stovi po keliasdešimt mąstančių lygiai taip pat. Tiesiog jie neišėjo į gatvę, nenorėdami pakišti savęs ir artimųjų, bet užtenka kibirkštėlės ir visi šie žmonės išeis į gatves. Tada teks kalbėti apie 200 tūkstančių žmonių mitingus, kokius mes matėme 1990-aisiais. Bet jau dabar aišku, kad visuomenės nuomonė apie valdžią yra labai neigiama. Manau, kad dar vieni kiti metai ir mes turėsime situaciją, kuri buvo ir prieš TSRS griūtį.

- Terorizmo tema šią savaitę vėl tapo aktuali Europoje: buvo išpuolis Paryžiuje, kai islamistas nužudė keturis kolegas policininkus, po to sekė tiesiogiai transliuotas išpuolis Vokietijos Halės mieste... Kokios tokio paūmėjimo priežastys?

- Islamistų skverbimasis į Europą vyksta toliau. Tai yra labai senas procesas, besitęsiantis nuo kovų su maurais laikų... Tada maurų agresija buvo stabdoma netgi tokiais popiežiaus organizuotais reiškiniais, kaip kryžiaus žygiai. Jeigu kas nors galvoja, kad tai buvo tik religiniai motyvai, sukonstruoti Jeruzalės karalystėje ir išplitę į Šiaurės Afrikos pakrantę, tai toli gražu netiesa. Tai buvo bandymai stabdyti Šiaurės Afrikos genčių bei islamo agresiją į Europą. Kas nori įsitikinti, ką šiuo klausimu veikė mūsų protėviai europiečiai viduramžiais, gali nukeliauti į Italijos Viduržemio jūros pakrantę, kurioje iki šiol kas dešimt kilometrų stovi fortifikaciniai bokštai, kuriais kadaise gintasi nuo invazijos iš Šiaurės Afrikos.

Taigi, čia visiškai nieko naujo nevyksta. Tiesiog Europos vadovų išdavystė atvėrė Europos miestų vartus maurams, kurie dabar čia vis labiau įsitvirtina ir įveda savo tvarką. Tikriausiai niekam nereikia pasakoti apie getus, kuriuose gyvena šie ateiviai, apie nuolat didėjančius išprievartavimų skaičius Skandinavijoje ar Vokietijoje... Ar dar reikia kartoti, jog Breiviko fenomenas buvo išprovokuotas ne ko nors kito, o savos valdžios neveiklumo ir nusikalstamos politikos mūsų visų atžvilgiu? Taigi, terorizmas yra to paties proceso dalis. Tęsiantis tokiai ES vadovų politikai, teroro aktų vis daugės.

- Taivanu prezidentė šią savaitę pareiškė, kad jos netenkina Kinijos siūloma formulė „Viena šalis, dvi sistemos“, o kinai seniai svajoja susigrąžinti Taivaną į savo glėbį. Galbūt čia gresia naujas konfliktas?

- Galiu pasakyti, jog taivaniečiai tam yra puikiai pasiruošę, turi geras gynybos galimybes. Kad kinai galėtų realizuoti savo planą užimti Taivaną, reikia dar vieno JAV prezidento, išduodančio savo sąjungininkus... Bet manau, kad netgi D.Trampas nesiryžtų tokiam žingsniui. Išsaugoti Formozą, kaip nepaskandinamą lėktuvnešį esant galimam konfliktui su Kinija, yra strateginis uždavinys. Atiduoti Taivaną suvalgyti kinams reikštų atsisakyti efektyviausio ir patogiausio placdarmo galimo konflikto atveju. To niekas negali sau leisti. Jeigu konfliktas su Taivanu prasidėtų, reikštų, jog Jungtinės Valstijos savaime įsijungė į karo veiksmus.