- Kaip nutiko, kad dalis Rytų ir Centrinės Europos valstybių pradėjo „kelti grėsmę demokratijai“? Kaip drįsta tie rytų europiečiai rinkti į valdžią kažkokius marginalus, o ne laiko ir Briuselio patikrintus „demokratus“?

- Pradėkime nuo to, kas nustato demokratijos lygį ES. Nustato ES prezidentas, kurio žmonės nerinko. Taip pat nustato visi ES komisarai, kurie sprendžia mūsų reikalus ir kurie taip pat žmonių nerinkti, o atšaukti jų mes taip pat negalime. Be to, tie komisarai neturi teisės atstovauti valstybėms, iš kurių jie yra kilę, - nors komisaras paskirtas nuo valstybės, jis vis tiek atstovauja tik visos ES interesams. Kas dar nustatinėja demokratijos lygį? Europos Parlamento nariai, kurie neturi įstatymų iniciatyvos teisės. Štai visa ES valdymo struktūra ir hierarchija. Kiekvienas iš šitų darinių yra nedemokratiškai suformuotas. Ir jie nustatinėja, ar pakankamas demokratijos lygis yra valstybėse, kuriose yra renkami parlamentai ir prezidentai, o parlamentų nariai turi įstatymų iniciatyvos teisę. Štai Lenkijoje, kurią Briuselis nuolat kritikuoja dėl neva demokratijos stokos, lenkai demokratiškai išsirinko brolių Kačinskių partiją ir ji dabar turi daugumą parlamente. Ir lenkai ėmėsi spręsti savo tautos klausimus taip, kaip jie mano esant reikalinga. Mums tai gali patikti arba nepatikti, bet jie demokratiškai gavo savo tautos pasitikėjimo mandatą. O kad ten vyksta ginčai Lenkijos viduje, tai tie ginčai yra labai seni, jie siekia „Solidarumo“ laikus, t.y. 1989-1990 metus, kai broliai Kačinskiai konfliktavo su Lechu Valensa. Socialdemokratas Aleksandras Kvasnevskis, kažkuo panašus ir į mūsų socialdemokratus, kurie yra greičiau liberalai nei socialdemokratai, arba liberalas Bronislavas Komorovskis visada konfliktavo su Kačinskiais, kurių partija yra prolenkiška, nelabai euroentuziastiška... Suprantama, kad lenkai iškart susidūrė su visa šita Briuselio „demokratija“, kuriai ten, beje, atstovauja dar vienas liberalas Donaldas Tuskas ir kuris su brolių Kačinskių partija konkuruoja jau dešimtmečiais...

- Bet demokratijos „nėra“ ne tik Lenkijoje. Štai paaiškėjo, kad jos nėra netgi vakarietiškoje šalyje Austrijoje, kurioje į antrą prezidentų rinkimų turą prasibrovė kažkokie „marginalai“, nesuvokiantys milžiniško migracijos gėrio...

- Norint suprasti, kas vyksta Austrijoje, reikia priminti skaitytojams Jorgo Haiderio istoriją. Dar visai neseniai J.Haideris Austrijoje taip pat demokratiškai laimėjo rinkimus. Ir ką tuomet padarė šita „demokratiškoji“ Europos Sąjunga? Ji paskelbė boikotą Austrijai. Taigi „demokratiškasis“ Briuselis austrams tada pasakė: „Jūs neteisingai išsirinkote...“ Ir J.Haideris buvo priverstas atsitraukti, jis nuėjo į šešėlį, grįžo į savo gimtąją Korintiją, bet kai po kelerių metų nutarė vėl grįžti į politinę avansceną, paslaptingomis aplinkybėmis žuvo autokatastrofoje... Taigi Austrijos susikirtimas su Briuselio „demokratais“ taip pat turi gilias šaknis. Ir štai Austrijoje pirmajame rinkimų ture 36 proc. balsų gauna Laisvės partijos kandidatas Norbertas Hoferis, o dviejų valdančiųjų partijų kandidatai netgi neprasimušė į antrąjį turą... Tačiau išlieka didelė tikimybė, kad antrajame ture visi prieš jį susivienys ir...

- ...bus kaip Prancūzijoje, kur pusė šalies rinkėjų apskritai neatstovaujami nacionaliniame parlamente? Ten taip pat tikriausiai šitaip padaryta dėl demokratijos?

- Teisingas pavyzdys. Pasižiūrėkime, kaip „demokratijos“ reikalai buvo sprendžiami Prancūzijoje. Kai prieš keliasdešimt metų Žanas Mari Le Penas (Jan-Marie Le Pen) ten pradėjo rinkti balsus, didieji prancūzų „demokratai“, galvodami, kaip nepraleisti į valdžią žmogaus, už kurį balsuodavo dešimtys milijonų prancūzų, įvedė šalyje mažoritarinę rinkimų sistemą. Beje, šito pas mus Lietuvoje dažnai nori menkai politikoje susigaudantys žmonės, jie sako: „Balsuokime už asmenybes“. Prancūzai taip ir padarė - jie likvidavo proporcinę sistemą, paliko tik mažoritarinius rinkimus, tačiau Ž.M.Le Penas vis tiek į antrą turą išvesdavo daug savo žmonių. Tuomet prieš jį susivienydavo visi ten likę liberalai su socialdemokratais, kurie iš esmės yra vienas ir tas pats, o Ž.M.Le Penas, nepaisant dešimčių milijonų už jį atiduotų balsų, niekada neturėjo nė vienos vietos Prancūzijos parlamente. Kitaip sakant, pusė Prancūzijos rinkėjų neturi nė vieno savo atstovo parlamente. Štai ir visa „demokratija“. O į Europos Parlamentą rinkimai yra proporciniai ir Ž.M.Le Peno duktė Marina Le Pen turi nemažą skaičių deputatų. Čia ir slypi paradoksas: EP yra „Nacionalinio fronto“ žmonių, o pačioje Prancūzijoje - nėra.

- Pažvelkime į Vokietiją, kurioje pagal naujausias apklausas mūsų ginti nuo išorės priešų nepageidauja net 57 proc. žmonių. Tačiau mūsų politinis elitas vis tiek lygiuojasi į Vokietiją, postringauja, kad esame didžiausi draugai ir sąjungininkai, ten klesti demokratija... Ar šitie mūsų „draugai“ nesusitars su tais pačiais rusais ir dar kartą nepasidalys „įtakos sferomis“ Europoje?

- Situacija yra dar blogesnė. Tie, kurie atidžiai stebi Vakarų Europos politinį gyvenimą ir skaito jų politologų straipsnius, o aš taip ir darau, mato, ką kalba patys vakariečiai. O Vakarų politologai tiesiai šviesiai klausia: ar mes nepaskubėjome priimti į ES ir NATO šitas (kaip jie vadina) limitrofines valstybes - Baltijos šalis, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją ir t.t.? Jie būtent taip formuluoja. Jie sako, kol šitų valstybių čia nebuvo, mes normaliai bendravome su Rusija, o dabar šitame darinyje tokios šalys kaip Lietuva atstovauja JAV interesams ir gadina jiems biznį. Akcentuoju: čia ne mano žodžiai, o Vakarų Europos politologų vis dažniau skambanti nuomonė. Kitaip sakant, mes, įsilieję į Europos klubą, iš esmės žaidžiame ne to klubo naudai, o žaidėjo, kuris yra toli už vandenyno, naudai. Todėl jeigu tik bus kažkoks geopolitinis virsmas, jie mus parduos be jokio sąžinės graužimo. Dabar aš tuo neabejoju nė kiek. Todėl ir tokie apklausų rezultatai. Nejaugi Lietuvoje yra tiek daug naivių žmonių, kurie mano, kad šitie visi tankai, kurie vežami į Baltijos valstybes, yra skirti Albinui, Antanui ar Gražinai ginti? Jungtinės Valstijos taip sprendžia savo problemas mūsų teritorijoje ir mūsų sąskaita. Todėl nieko nuostabaus, kad vokiečiai, suprasdami, kas vyksta iš tikrųjų, nė nesiruošia čia kažko ginti. Juo labiau kad patys vakariečiai atviru tekstu mums sako ir netgi savo filmuose rodo: Baltijos valstybės yra neapginamos. Vadinasi, mūsų saugumu reikia rūpintis kitaip, visai kitu lygmeniu. Yra geopolitinis konfliktas, jame susiduria du dideli žaidėjai. Norint Lietuvai neprarasti valstybingumo, reikia neįsivelti į šitų žaidėjų konfliktą, o jeigu užimi vieno iš žaidėjų poziciją ir įsiveli į konfliktą, tai konflikto nugalėtojas ir spręs tavo valstybingumo reikalus.

- Bet juk nuo seno žinoma, kad mes kartu su sąjungininkais Amerikoje ir būsime nugalėtojai...

- Mes tiesiog naiviai tikimės, kad amerikonai čia spręs mūsų saugumo reikalus. Tai yra naivumas kvadratu ar netgi kubu... Tai yra visiškas nesuvokimas, kas vyksta pasaulyje, ir nesuvokimas geopolitinio konflikto priežasčių. Jungtinės Valstijos čia sprendžia tik savo problemas mūsų sąskaita. O visi tie, kurie tikisi, kad jie čia aukos savo gyvybes dėl „demokratijos“ ar kokio nors Antano gerovės, yra tiesiog juokingi. Tą patį mums parodo ir Nyderlandų referendumas, nors kiek Ukraina dėjo vilčių į tą Europą... O Ukraina jau faktiškai nurašyta. Jeigu net dėl Ukrainos, turinčios milžinišką potencialą, niekas nesiruošia nieko aukoti, tai kas sugalvojo, kad kažkas aukosis dėl Baltijos valstybių? O kad mus paaukos dėl savo interesų, tai tuo neabejoju. Būtent tai ir vyksta.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“