Libijos mazgas lieka nenukirstas

Generolas Ch.Haftaras, save vadinantis maršalu, kurio pajėgos kontroliuoja didelę dalį Libijos rytinės ir pietinės dalies, dar užvakar prašė laiko iki vakarykščio ryto apsispręsti dėl susitarimo pasirašymo.

Užsienio pripažintos Libijos vienybės vyriausybės vadovas Fajezas al Saradžas (Fayez al-Sarraj) paliaubų susitarimą pasirašė užvakar. Prieš tai Libijos konflikto šalys, tarpininkaujant Rusijai ir Turkijai, septynias valandas Maskvoje derėjosi dėl ugnies nutraukimo sąlygų. F.al Saradžas ir Ch.Haftaras tiesiogiai Maskvoje nesusitiko.

Susitarimas turėjo užbaigti devynis mėnesius trunkančius mūšius tarp vienybės vyriausybės dalinių ir generolo pajėgų. Susitarimas numatė „ugnies nutraukimą neribotam laikui“. Be to, juo remiantis, konflikto šalys turėjo sudaryti galimybes saugiam humanitarinių pagalbos prekių dalijimui. Apskritai derybomis buvo siekiama pabaigti nuo 2011 m. - to laiko, kai NATO remiamo sukilimo metu nužudytas ilgą laiką valdęs šalies vadovas Muamadas Kadafis (Muammar Ghadhafi) - besitęsiantį konfliktą.

Ch.Haftaras nuo balandžio vadovauja sostinės Tripolio, kur dirba vadinamoji vienybės vyriausybė, puolimui. Ši yra silpna ir nekontroliuoja didelės šalies dalies. Ch.Haftarą konflikte veikiausiai remia Rusija, nors vyriausybė Maskvoje tai neigia. Turkija remia vyriausybę Tripolyje. Ji jau pradėjo savo karių siuntimą į Libiją.

Islamo tyrinėtojo prof. dr. Egdūno RAČIAUS komentaras:

Libijoje viskas vyksta panašiai, kaip savo metu vyko Sirijoje, tik Sirijos atveju buvo labai aišku, kas palaiko vyriausybės pusę, o visi kiti - maištininkai. Apie Libiją sakoma dvejopai: arba kad ten nėra jokios vyriausybės, arba kad ten veikia dvi vyriausybės, kurios tarpusavyje pešasi...

Oficialiai Libijos vyriausybe laikoma ta, kurią pripažįsta Jungtinės Tautos ir kuri reziduoja sostinėje Tripolyje. Žvelgiant iš teisinės pusės, ši vyriausybė tarsi yra legitimi, tačiau paradoksas, jog šalies viduje ji akivaizdžiai neturi gyventojų palaikymo, ji buvo susikompromitavusi. O praradus pasitikėjimą ją, buvo surengti kiti rinkimai, išrinkti kiti žmonės ir suformuota kita vyriausybė. Tačiau pastaroji vyriausybė taip ir nebuvo pripažinta Jungtinių Tautų. Kitaip tariant, „legitimioji“ vyriausybė turi mažiau legitimumo, negu ta, kuri yra nepripažinta... Todėl nenuostabu, kad ta JT pripažįstama vyriausybė valdo tik labai nedidelę šalies dalį, yra užspeista ir tebegyvuoja tik todėl, kad kai kurios ginkluotos organizacijos ją remia dėl savų sumetimų, o taip pat ją palaiko trečiosios šalys, tokios kaip Turkija, kuri neseniai įvedė ten savo karines pajėgas. Priešingu atveju, sostinė Tripolis jau būtų užimta tos alternatyviosios vyriausybės, kuri turi daug didesnį vietos žmonių palaikymą.

Į šią alternatyvią vyriausybę reikėtų žiūrėti kaip į ginkluotų organizacijų koaliciją, kuri, jeigu užimtų sostinę, vargu ar taikiai pasidalintų tarpusavyje valdžią... Nors mes sakome „alternatyvi vyriausybė“, bet realiai ji nefunkcionuoja kaip vyriausybė, tik ginkluotų grupių pagalba valdo didžiąją dalį šalies. Ryškiausias šios koalicijos atstovas yra buvęs M.Kadafio laikų generolas Ch.Haftaras, kuris tarsi ir nusigręžė nuo M.Kadafio, tačiau jo koalicijoje yra netgi M.Kadafio sūnaus politinė partija ir ginkluota grupė... Šioje koalicijoje apskritai yra daug prokadafiškų jėgų, kurios mano, jog tai, kas nutiko Libijoje, buvo išorės jėgų sąmokslas - esą pirmiausia Turkija ir Kataras siekė nuversti legitimią M.Kadafio valdžią ir atvesti ten sau palankius žmones. Taigi ideologiniu lygmeniu tie, kurie yra pripažįstami ir remiami JT, daugelio Libijos gyventojų bei oponuojančių jėgų akyse matomi kaip marionetinis režimas, kurį reikia sunaikinti. Šiaip Libijoje dabar yra daugybė įvairių lokalių regioninių grupuočių, kurios kovoja už savo kaimus ir dažniausiai prisijungia prie tų, kuriems sekasi geriau...