Kur link mūsų valstybės laivą vairuoja užsienio politikos strateguotojai?

Kur tokie užsienio politikos strategų veiksmai veda, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Dabartiniu metu pasaulio politikos „orus", kovodami dėl įtakos sferų, lemia keturi pagrindiniai veikėjai - Europos Sąjunga, Rusija, Kinija ir JAV. Mes šiame žaidime nesame „pasaulio bamba", kuri kažką nulemtų. Tačiau, užuot besirūpinusi Tautos ir valstybės išlikimu, su artimiausiais kaimynais ir su Kinija susipykusi Lietuvos valdžia, nesant vieningos ES užsienio politikos, atstovauja tik Jungtinių Amerikos Valstijų interesams. Kaip pasaulio įvykių kontekste būtų galima paaiškinti tokią mūsų valdžios poziciją?

V.RUBAVIČIUS: Pasaulis greitai keičiasi, nes pasaulinių galių kova darosi vis aršesnė. Prekybos karai, sankcijų režimai, regioninių konfliktų plitimas - tai hibridinėmis vadinamos kovos. Aukščiausioje politikos lygoje vis labiau įsigali konfliktų ar krizių kūrimo ir jų „valdymo" politika. Suprantama, krizę sukurti nėra sunku, tačiau ją valdyti yra gana keblu, juolab kad niekada neįmanoma numatyti sukeltos krizės ar įžiebto regioninio konflikto pasekmių. Pasitelkiama ir įšaldomų konfliktų politika. Matėme daugybę sukeliamų krizių pavyzdžių su milijonais nukentėjusiųjų, didžiuliais pabėgėlių srautais, tačiau politinės ir geopolitinės nuostatos nesikeičia. Šiuo metu tam tikra krizė jau įžiebta ir Lietuvos pasienyje. Joje vis labiau ryškėja pagrindinių pasaulio galių interesai bei ginklai. Baltarusija ir jos lyderis stebėtinai greitai tapo svarbiu europiniu geopolitiniu veikėju - apie jį kalba ir į jo keliamas grėsmes ruošiasi atsakyti ir NATO, ir Europos Sąjunga, ir Jungtinės Valstijos. Viskas būtų daug paprasčiau, jei Baltarusija nebūtų Rusijos geopolitikos įrankis. Kai žvelgiame atgalios į metus prieš Baltarusijos prezidento rinkimus, regime visai kitokią padėtį - Baltarusijos lyderis kritikuojamas, tačiau apie sienų apsaugą ar hibridines grėsmes niekas nė negalvoja. Nei Lietuvoje, nei ES, nei Lenkijoje. Tačiau po nepripažintų rinkimų rezultatų Lietuva aiškiai pasauliui paskelbė savo strateginį tikslą - nuversti Aliaksandrą Lukašenką. Toks atvirumas tinka nebent vaikų kiemo žaidimuose, o ne tarptautinėje politikoje. Viena yra nepripažinti, o visai kas kita - versti. Autokratinis režimas buvo gana draugiškas Lietuvai - ekonominiai ryšiai plėtojami, siena saugi, baltarusiai laisvai važinėja į mūsų šalį ir, svarbiausia, išlieka tam tikra apsaugos nuo Rusijos zona. Tam tikras Baltarusijos suverenitetas, kuris ir yra nacionalinės autokratinės valdžios pagrindas, geopolitiškai mums buvo labai svarbus. Tačiau Lietuvos politikai visiškai negalvojo apie savuosius geopolitinius interesus. Tad dabar turime atsaką, kurį derėjo numatyti. Juk diktatorių gynyba yra represijos ir agresyvumas kaimynų atžvilgiu. Juolab turinčių galingą užnugarį. Mums derėjo žinoti ir tai, kad Rusija niekaip vienu ypu nepaleis Baltarusijos iš savo glėbio, tad politikoje turėjome elgtis kur kas gudriau. Juk matome, kaip Rusija „dusina" Ukrainą, tad vargu ar kokie ekspertai gali pasakyti, kada Ukraina galutinai išsilaisvins iš Minsko sutarčių kilpos ir atgaus nugvelbtas teritorijas.

Krizė mūsų pasienyje kai kuriems politikams leidžia pasijausti svarbiais tarptautiniais veikėjais, tačiau šiuo atveju įkaitais tampa visi mūsų žmonės. Juk kai bravūriškai aiškinama, kad „NATO mus apgins", kažkaip užmirštama, kad tampame potencialiu taikiniu. Ir ne tik „hibridiniu". Prie vadinamosios migrantų krizės buvo sąmoningai „pripliusuotas" konfliktas su Kinija. Tapome vienintele Europos šalimi, kurią Kinija įvardija kaip priešišką. Santykiai su Taivanu mums nerūpėjo tris dešimtmečius, o dabar staiga parūpo steigti atstovybę taip, kad pažeistume bene pačią svarbiausią Kinijos brėžiamą „raudonąją liniją". Pasekmes jau jaučia įvairios mūsų verslo sritys. Tačiau jų gali būti daug daugiau. Šiuo metu Kinija nėra linkusi pernelyg aštrinti situacijos dėl greitai vyksiančios žiemos olimpiados. Tačiau ambasadorių neliko, vizos nebeišduodamos, verslo ryšiai nutraukti. Kai kurie vadinamieji ekspertai aiškina, kad mums nuo to tik geriau - tapome matomi pasauliui, o ekonomiškai būsią naudingiau bendrauti su taivaniečiais. Tiesa, niekas neklausė verslo atstovų nuomonės.

Norint aiškiau suvokti galimus būsimus iššūkius, derėtų bent jau įsivaizduoti kai kurias pasaulines kinų galios plotmes, kuriose lietuvių veikla taps nepageidautina ar neįmanoma. Pirmiausia užsiveria didžiausia ir vis labiau didėjanti Kinijos rinka, nutrūksta su ja susijusių ekonominių ir kultūrinių santykių tinklai. Netenkame ir kinų studentų. Kinija šiuo metu yra bene pati įtakingiausia pasaulinės logistikos tinklo (geležinkeliai, jūrų uostai, laivai, perkrova) valdytoja. Kinai sėkmingai supirkinėjo ir kai kurių ES šalių valstybines skolas, tad dabar valdo ne tik geležinkelius, bet ir uostus. Valstybių skolų supirkimas buvo ir yra labai veiksmingas kinų vykdomos geopolitikos įrankis kartu su investicijomis. Daugybės Azijos ir Afrikos šalių logistika, su ja susijusios pramonės šakos yra valdomos kinų ar su jais susijusio kapitalo. Visų šalių investicinis klimatas priklauso nuo jos logistinių galių, tad klauskime savęs - kaip rimti investuotojai žvelgs į savo noru Kinijos prieše tapusią Lietuvą? Juk galimi trikdžiai logistikos grandinėse yra rizikas didinantis minusas. Įvairūs politiniai sprendimai turėtų būti išsamiai aiškinami geopolitiniu ir ekonominiu požiūriu, tačiau jokių aiškesnių valstybės vyrų pasvarstymų neišgirdome - viskas tik apie „vertybinę politiką". Tiesa, buvo ir išminčių, teigiančių, esą Kinija daro klaidą. Geopolitikoje nesama klaidų, yra tik veiksmai ir pasekmės, kaip ir gyvenime. Ne mūsų „mąstytojams" svarstyti apie didžiųjų galių klaidas aršios kovos sąlygomis, geriau rūpinkimės nacionaliniais interesais. O apie juos kol kas negirdėti. Taip pat svarbu žinoti, kiek dar truks dabartinio taivaniečių valdančiojo elito gyvavimas, juk užsienio politikos žinovai didžiuosius Taivanui gresiančius įvykius sieja su 2024-aisiais vyksiančiais rinkimais, po kurių numatomas valdžios keitimasis. Laimėjusioji Gomindano prokiniškoji partija keis kursą ir tam keitimui Kinija jau parengė savo naujus pakrančių apsaugos dalinius, vadinamuosius mėlynuosius žmogeliukus, kurie sėkmingai iš Pietų Kinijos jūros veja visus kitų šalių žvejybinius laivus. Pamokantis šiuo atžvilgiu yra Honkongo pavyzdys - ėmė ir dingo iš pasaulinės ir lietuvių žiniasklaidos, niekas nieko nebeprisimena. O juk prieš kurį laiką taip įnirtingai buvo ginamos Honkongo „demokratinės vertybės".

R.PAULAUSKAS: Aš į problemą norėčiau pažvelgti kiek plačiau, tad pradėsiu nuo buvusio ES parlamento pirmininko Žozepo Borelio kalbos, pasakytos Progresyvių demokratijų forume, citatos: „Mes, Vakarų tautos, ES ir JAV, buvome ir esame pasaulio šeimininkai (angl. masters - red.). Jeigu mes negalėsime diktuoti standartų, galime prarasti valdžią šiame šimtmetyje." Tikrai, Vakarai ir pirmiausia anglosaksai šimtmečiais dominavo pasaulyje. Karys, vienuolis ir pirklys - štai prieš šią Vakarų trijulę kapituliavo daugelis pasaulio tautų ir valstybių. Bet jau kelis dešimtmečius Vakarai kaupia problemas, kurios gresia jų dominavimo pabaiga: gamybą iškėlė į Aziją ir patys sukūrė Kiniją kaip konkurentą; prisikvietė migrantų ir prikūrė sau problemų, o pačių vakariečių gimstamumas vis mažėja; išsiauklėjo kartą, kuriai šimtmečius puoselėtos Vakarų Europos tautų vertybės, dėl kurių Vakarų tautos ir tapo tais masters, tapo svetimos. Svarbiausia, Vakarai jau senokai „pravalgo" daugiau, nei uždirba, ir gali tai daryti tik dėl to, kad turi galimybę emituoti niekuo nepadengtus pinigus ir auginti skolas. Tačiau viskas, net ir gyvenimas skolon taip pat turi pabaigą. Taigi, problemų našta tokio masto, jog Vakarai rizikuoja palūžti, apie ką ir kalba Ž.Borelis. Toliau - du pasirinkimai: arba masters padėties praradimas, kas reiškia gyvenimo lygio kritimą ir chaotizaciją šalių viduje (ačiū migrantams), arba kova. Jei kova, tai prieš ką? Pirma - vakariečių kova vienų su kitais, nes konkurencija tarp šalių niekur nedingo. Čia JAV su anglais vienoje pusėje, o ES - kitoje. Ne veltui juk anglai išstojo iš ES. Anglija ir JAV pagal jų pačių XIX a. geopolitinius filosofus, pvz., H.Makinderį, yra nuolatinėje kovoje su žemynų valstybėmis dėl resursų. Ir anglai čia - meistrai. Nepamirškime, kad dar prieš 100 metų nedidelė valstybė saloje - Anglija - buvo Didžiosios Britanijos, išsiplėtusios į visus žemynus, širdimi. Antra - kova vyksta su nauju priešu - transnacionalinėmis korporacijomis. Čia vienoje pusėje visos valstybės, o kitoje - korporacijos. Tačiau korporacijoms anglosaksai taip pat turi didesnę įtaką nei kitos pasaulio valstybės. Na ir trečia kova - Vakarų civilizacijos, vadovaujamos anglosaksų, kova iš esmės prieš visą likusį pasaulį dėl šeimininko padėties. Tai visiškai atvirai ir sako ES pareigūnas Ž.Borelis. Ir, be kita ko, nauji laikai - nauji ginklai. Ar COVID-19 yra ginklas, dar iki galo neaišku. Jei ginklas, tada kieno ir prieš ką? „Žalioji religija" - neabejotinai naujas šiuolaikinių „kryžiuočių" įrankis, kuriuo Vakarai bandys pasaulį padalinti į savus ir svetimus, į geriečius ir blogiečius, kuriuos, kaip žinome, galima ir reikia bausti. Susiklostė tokia tarptautinė padėtis, kurioje Lietuvos užsienio politika turi rasti savo vietą ir mums naudingus sprendimus. Naudingus mums, o ne kam nors kitiems. Ir čia prasideda bėdos, nes, kas mums yra naudinga, mes patys suprantame labai skirtingai.

G.JAKAVONIS: Kodėl dešiniųjų valdžios atstovai, save laikantys „politikos elitu", elgiasi taip, kad atrodo, jog Lietuva siekia tapti ne stipria tautine valstybe, o dar viena Amerikos valstija? Nejau nepasimokėme iš pokario partizanų, tikėjusių, kad mums į pagalbą ateis amerikiečiai? Nejau nematėme vaizdų iš Afganistano, iš kur amerikiečiai traukėsi palikę visus savo sąjungininkus? Prisiminkime Vietnamo karą pralaimėjusius ir bėgančius namo JAV karius. Nejau Lietuvos valdžiai neaišku, kad, įvykus tarptautiniam konfliktui, mūsų niekas negins? Tačiau dažnai išsišokame atrodydami kaip politiniai neūžaugos...

V.RUBAVIČIUS: Stokojame geopolitinio mąstymo, civilizacijų raidos ir sąveikos supratimo, politinės nuovokos ir nacionalinius interesus puoselėjančio elito. Labai pavojinga painiotis pasaulinėms besipešančioms galioms po kojomis. Netyčia gali ir partnerį paspirti, įkyriai besisukiojantį ir savo vietos nežinantį. Esame įtraukti į sudėtingus įvairių lygmenų pasaulinių galių konfliktinius santykius. Pavyzdžiui, vienos ES šalys su Rusija bendrauja vienaip, kitos - kitaip, o bendros sankcijos Rusijai veikia skirtingai. Tačiau santykiai su Rusija plėtojami Rusijos ir JAV kovos plotmėje, tad ir Jungtinių Valstijų partnerystė yra įvairi - vienokia Vokietijai, kitokia Prancūzijai. Svarbus yra ir jau nepriklausomos Didžiosios Britanijos veiksnys. Pastaruoju metu pastebimas ES narių dvišalių santykių plėtojimas. Jis neabejotinai susijęs su nacionalinio suvereniteto stiprinimu. Tas stiprinimas savaip ardo ES „vienybę", tad būtina galvoti, kaip jį pasitelkti tam tikrai - jau ne genderistinei ir ateistinei, o krikščioniškajai civilizacinei - vienybei stiprinti. Nes tik civilizacinio pagrindo vienybė gali deramai veikti santykiuose su imperine Kinija. Juk Kinija išlieka rimčiausias ekonominis ES partneris. Tačiau tų santykių asimetrija vis labiau ryškės - ES BVP dalis pasaulyje nepaprastai sparčiai mažėja, taip pat sparčiai mažėja ir gyventojų dalis, o Kinijos tik didėja. Tai ryšku ir investicijų srityje, ką jau kalbėti apie įvairių šalių ekonominį „pajungimą". Mūsų bėda ta, kad tarptautinėje politikoje rodome vidinių politinių kovų įgūdžius ir įnagius. Pagrindinis valdančiųjų tikslas buvo ir yra kuo labiau apriboti prezidento veiksnumą užsienio politikos srityje. Po tam tikrų Vyriausybės veiksmų, užsienio reikalų ministro vizitų bei pasisakymų atrodo, kad prezidentas veikia tik post factum. Jam belieka pritarti arba patylėti. Jokių santykių su Rusija, jokių santykių su Kinija bei jos sąjungininkėmis. Višegrado santykių plėtojimui valdantieji taip pat priešinsis.

R.PAULAUSKAS: Kiekvienas žmogus turi savo pasaulio vaizdą. Deja, bet daugumos pasaulio vaizdas visur ir visada kupinas daugybės klišių ir mitų, kuriuos didžia dalimi ir formuoja žiniasklaida. Todėl dažnai daromi klaidingi sprendimai, nes mitas visada pralaimi prieš realybę. Klasikinis pavyzdys - mūsų stojimas į ES, kai dauguma tikėjosi to, ko, esant geriausiems norams, ES negalėjo duoti, ir visai nematė tų naujų problemų, kurias neišvengiamai atnešė buvimas ES. Bet kitaip ir būti negalėjo, nes vidutinio lietuvio galvoje, kaip, beje, ir vidutinio bet kurio kito rytų ar vidurio europiečio, vaizdas šimtmečiais buvo toks, kad Vakaruose - geriau. Tai daugeliu atvejų buvo arti tiesos, todėl suprantamas rytų ir vidurio europiečio noras tapti Vakarais, o jei pasiseks, tai ten ir persikelti, kaip dabar to siekia Afrika su Azija. Vidutinio lietuvio ne tiek mąstymas, kiek jausena tokia: kas geriau gyvena, tas ir teisus. Na, o jei Vakarai, lietuvaičio įsitikinimu, gyvena geriau, išvada viena: reikia sekti paskui ir klausyti, ką ir darome jau 30 metų. Ir į Seimą renkame tik tuos, kurie pasižada sekti ir klausyti. Kai Lietuvos valdžios užsienio politika seka paskui ES ar JAV, visada prisiminkime - dauguma mūsų mano, kad jie apskritai geriau žino, kas yra gerai ir kas blogai. O jei kažkam atrodo, kad yra ne taip, tai jis yra arba nieko nesuprantantis runkelis, arba vatnikas.

Atskirai reikia paminėti didelę grupę Lietuvos piliečių, kurie maitinasi iš įvairiausių Vakarų finansuojamų fondų-fondelių. Juk žinome - kas valgydina, tas ir šokdina. Bet yra ir dar vieni. Tie, kuriuos dar jaunus išsivežė stambūs užsienio valstybių fondai, ten apmokė, suformavo pasaulio vaizdą ir grąžino į Lietuvą dirbti. Spėkite, kam? Ne vieno Seimo nario biografiją puošia stažuotė kokio nors užsienio fondo sąskaita. O kai kurių pavardės puikuojasi net užsienio šalių įtakos agentų sąraše. Ir jie tuo didžiuojasi, o daugelis jiems dar ir pavydi tokios sėkmės. Tai ar gali Lietuvos užsienio politika būti kitokia, kol mes tokius renkame?

G.JAKAVONIS: Istorija kartojasi: kažkada buvome didžiausia Europos valstybė su pirmąja žemyne Konstitucija. Galutinis rezultatas - ambicingų kunigaikštukų valstybė žlugo, be pasipriešinimo ją išsidalinus racionaliems ir pragmatiškiems kaimynams. Kai manęs klausia, kas atsitiko, kad 1940-aisiais, dėl valdžios besivaidijant smetonininkams ir voldemarininkams, Lietuva pasidavė be šūvio, atsakau - pasižiūrėkite į dabartinę mūsų valdžią ir suprasite. Ar pasimokysime iš istorijos pamokų ir ar galime būti savo valstybėje vieningi?

R.PAULAUSKAS: Kai mes norime tapti Vakarais (o kai kas iš mūsų mano, kad jau ir esame), reikėtų suprasti, kaip Vakarai tapo tuo, kuo yra dabar. Ir čia, šalia vakariečių talento, darbštumo ir kitų gerų savybių, yra tokia sėkmės sudedamoji, kaip kitų šalių kolonizavimas ir ilgametis išnaudojimas.

Daugelis tų, kurie nori tapti Vakarais, nesupranta, kad jie yra ne burna, o maistas. Ir jei kažkas iš jų taptų burna, tai sumažėtų maisto, o tai burnai visai nenaudinga. Dauguma Vakarų Europos valstybių šimtmečiais turėjo kolonijų visuose žemynuose, o Rytų ir Vidurio Europos valstybės - ne. Jos tik draskėsi tarpusavyje. Vakarai taip pat tarpusavyje pešėsi, bet, kai su Kryžiaus žygiais traukdavo į Rytus, veikdavo kaip viena jėga. Kaip žmonės, nors ir pasipykdami su artimaisiais, išlaiko savo ir svetimo takoskyrą, taip ir tautos sudaro savų ir svetimų darinius, vadinamus superetnosais. Pavyzdžiui, arabai sudaro vieną didelį superetnosą, nors jo viduje yra daug tautų, kurios tarpusavyje kartais net kariauja, bet visi europiečiai jiems svetimi. Štai kodėl žlugo multikultūralizmo ir migrantų integracijos planai. O Europos tautos sudaro du didelius darinius, tarp kurių riba yra kažkur ties Praha. Tai paskutinis svarbus miestas, kurį, einant iš Vakarų į Rytus, vakariečiai dar laiko savu. Toliau jiems žemė jau yra svetima. Ar lietuviai, ar lenkai, ar rumunai, ar rusai - visi jiems yra „kiti". Tą gerai mato akylesni mūsų emigrantai. Visa tai susiklostė dėl istorijos, kalbos, gamtos, genetikos ir daugelio kitų faktorių.

Taigi, jei nusitrintų riba tarp Rytų ir Vakarų, vakariečiai prarastų pagrindinę savo pasaulio vaizdo sudedamąją - jie ir tik jie yra nugalėtojai, jų veiksmai teisingi ir teisėti, jie buvo, yra ir turi ateityje likti masters. Ir kai vakariečiai kalba apie vertybes, tai visada jų vertybės lieka tik jų. Todėl Prancūzijos „geltonąsias liemenes" galima lupti be gailesčio, nes čia jų reikalas, o kaip malšinti protestus kitose, ne Vakarų šalyse, jie nuspręs pagal savo naudos supratimą. Mūsų užsienio politikos formuotojams atrodo, kad mes, veikdami kartu vakariečiais ir sekdami paskui juos, artėjame prie tikslo tapti Vakarais.

Tai didelis naivumas ir nesupratimas to, kaip pasaulis surėdytas. Todėl mums tik leidžiama sudalyvauti Vakarų kovoje prieš jų pagrindinius priešus už išlikimą. Ir jei mums nepasiseks, viskas, ko galime tikėtis, tai paverkšlenimas dėl mūsų likimo, nes MES jų pasaulio vaizde esame ne JIE. Vakarai viską daro gerai. Jiems gerai, o durnių, kaip sakoma, ir bažnyčioje muša.

V.RUBAVIČIUS: Apie vienybę kol kas neverta kalbėti - pandemija paspartino socialinį sluoksniavimąsi, dar padidino socialinę atskirtį: turtingieji dar labiau praturtėjo, o vargingieji nuskurdo. Blogas ženklas - menkos vidurinės klasės menkėjimas, beje, šį procesą ruošiamasi dar labiau paspartinti naujais mokesčiais. Prisideda ir sąmoningas valdančiųjų politinis įrankis - visuomenės supriešinimas dėl vakcinavimo ir Galimybių paso režimo. Atkreiptinas dėmesys ir į kovą dėl prigimtinės šeimos išsaugojimo ir krikščioniškų vertybių, valdantiesiems visomis jėgomis stengiantis įtvirtinti didžiajai visuomenės daliai nepriimtinas genderistines ir narkotines „vertybes". Dalis visuomenės jau nebejaučia, kad valstybė yra sava, lietuvių Tautos valstybė. Tad ir ginti jos nebesiruošia. Nemanau, kad politiniam elitui šie vyksmai yra nežinomi, tačiau jiems svarbiausia valdžia, visa valdžia. Esant iššūkių, visuomenės sanglauda yra pats svarbiausias „ginklas". Tačiau negirdėti, kad apie tai būtų kalbama. O juk turime puikų pavyzdį - Lenkiją, kurios vyriausybė aktyviai telkia tautą ir visuomenę gintis prigimtinės šeimos ir krikščioniškų vertybių pagrindu ir ginti Europą. Istorijos logika negailestinga - visos aršios pasaulinių galių kovos nukloja žemę milijonais, šimtais milijonų aukų, kurioms jau nebesvarbu nei kas laimėjo, nei kas su kuo susitarė, nei kas ką apgavo ar gynė.