Kur dingo mūsų ir Europos „lyderystė“?

- Kodėl niekas Lietuvoje net nebando diskutuoti apie tai, kaip gyvensime, jeigu Europos Sąjunga subyrės? Kodėl neieškoma jokių valstybės vystymosi, o gal net valstybingumo išsaugojimo alternatyvų?

- Todėl, kad Lietuvoje gyvena žmonės, neturintys jokių interesų. Lietuvoje gyvena žmonės, kurie dirba kitam už atlyginimą, laiko tai gerove ir todėl jie negali objektyviai vertinti situacijos, kuri svarbi tik tiems stambiems finansininkams ar kokios nors įmonės savininkams, turintiems didelių ambicijų ir nuosavybės siekių. O patriotizmo lygis taip pat yra per mažas, kad būtų galima vertinti situaciją iš piliečio patrioto pozicijų. Nes buvo įprasta, kad visą laiką tau už nugaros stovi koks nors viską geriau išmanantis šeimininkas, kuris turi interesų ir kurio interesams automatiškai turi atstovauti tas, kuris jam dirba. Štai ir visa problemos esmė.

- Bet juk mes turime renkamus politikus, kurių pareiga, atrodytų, būtų ne tik diskutuoti, bet ir rūpintis valstybės ateitimi. Vadinasi, jiems neįdomu, kokioje Europoje gyvensime?

- Ši situacija yra labai liūdna, nes mūsų politikai neturi jokių vertybinių kriterijų, kuriais galėtų remtis. Šiuo atveju mūsų politikams visiškai neaišku, kas yra ta Europos Sąjunga: ar tai koks naujas prancūzų ir vokiečių aljansas, kuris beveik mūsų akyse dabar kuriasi ir kurio tikslas bus federalizuoti visą šią teritoriją, paverčiant ją savo valdoma dominija? O gal dar kurį laiką išliks panaši į šiandieninę Europos bendrijos konstrukciją? Be to, lieka neaišku, kaip elgsis čekai, vengrai, lenkai ar slovakai. Ir štai visi mūsų politikai visiškai nenori išsišokti, todėl jie sėdi ir tyli, galbūt laukdami, kieno vizija nugalės, kad vėliau būtų galima prisidėti prie laimėtojų.

- Bet juk tiek daug buvo šnekų apie Lietuvos „lyderystę“, tegul ir regioninę, tiek kovota už „demokratiją“ svetimuose kraštuose, tiek buvo liaupsinama mūsų prezidentė, kuri esą „lyderiavo“ Rytų ir Vidurio Europoje... Tai kas dabar trukdo tai mūsų „lyderei“ susikviesti Rytų ir Vidurio Europos vadovus bei pradėti aiškintis Europos ateities perspektyvas? Ko laukiama? Kol visos šalys paskelbs savo referendumus ir išsivaikščios kas sau, kartu subyrėdamos į dar smulkesnius darinius?

- Niekas nevyksta, nes ir patys mūsų „lyderių“ šeimininkai nieko aiškaus nepasako. Amerikiečiai dabar kiauliškai tyli ir šypsosi į ūsą, nes juk smūgis Europos Sąjungai pavyko - ar su jų, ar su rusų, ar su kinų pagalba, bet kokiu atveju rezultatas pasiektas. Ši 500 mln. gyventojų rinka gavo į pačius paširdžius ir dabar dūsta negalėdama įkvėpti. Taigi amerikiečiai tyli, o ponas Vladimiras Putinas taip pat tramdo piktdžiugą ir taip pat neduoda jokių ženklų. O kinai toli... Taigi mūsų vargšai „lyderiai“ dabar sutrikę ir negali suprasti, iš kur pučia vėjas. O ką mūsų prezidentė? Nemanau, kad prezidentė yra ypatinga lyderė, jokių teigiamų jos veiklos rezultatų tarptautinėje arenoje nematyti ir netgi bandymai sėkme paversti Ukrainos projektą iš tikrųjų labiau prisidėjo prie ES problemų nei prie naujos kokybės Europoje. Reikia tiksliai identifikuoti: krizė, kuri dabar prasidėjo Europoje, pirmiausia ir yra lyderių krizė.

- Bet jeigu tikėtume mūsų politikos dvarų apžvalgininkais, lyderių Europoje yra gausybė ir visi jie mus veda į šviesų demokratijos rytojų...

- Visi tie vadinamieji lyderiai tiesiog nesugebėjo dorotis su egzistuojančiais iššūkiais. Situaciją, kuri kilo dėl britų pasitraukimo, vertinu kaip trigubą krizę. Pirmiausia tai yra koncepcijos krizė, nes valstybės buvo buriamos į vieną bloką taip ir nesuvokiant, kas yra ta Europos Sąjunga - ar tai federalinė valstybė, ar nacionalinių valstybių sąjunga, turinti konfederacijos užmačių, ar tai yra imperinis darinys. Todėl pasakykite man, kaip neturint aiškaus išbaigto koncepto ir susitarimo galima šitą teritoriją kur nors nuvesti? Koks lyderis gali imtis vesti paskui save žmones ar valstybes, nežinodamas, kur jis visa tai veda? Antras krizės komponentas yra strategijų krizė. Juk ši teritorija - ES turi tris natūralius priešus: kinus, rusus ir amerikiečius. Tačiau paradoksas tas, kad šiandien niekam šita pusės milijardo gyventojų rinka yra nereikalinga.

- Kodėl nereikalinga? Nejaugi viskam trukdo briuselinė biurokratija, kaip dabar mėgstama sakyti? Žinoma, tos mistinės „biurokratijos“ niekas neįvardija pavardėmis, kad nebūtų aišku, kas konkrečiai kaltas...

- Pradėkime nuo amerikiečių. Kol nėra pasirašyta Transatlantinė sutartis, tol egzistuoja pavojus, kad šią rinką kontroliuos kažkas kitas, o ne jie. Kam jiems to reikia? Lygiai su ta pačia problema susiduria kinai ir netgi rusai, kuriems šita pusės milijardo rinka gali būti visiškai neprieinama, tiesiog neįsileidžiant jų prekių. Tačiau visos šios trys konkurentės yra pasiruošusios Europą suvalgyti. Strategijų, parengtų visų šių trijų grėsmių atžvilgiu, niekada nebuvo, nors tie ES „lyderiai“ pašnibždomis labai drąsiai kuždėjosi, kad tokios grėsmės egzistuoja. Bet yra ir mažesnių grėsmių, kurios vis dėlto išlieka reikšmingos. Pavyzdžiui, dirbtiniu būdu sukurtas vadinamųjų „pabėgėlių“ srautas, kuriam buvo nurodomos tikslios instrukcijos: kur keliauti, kur bėgti, kaip kirsti sienas ir t.t. Visa tai panašėjo į senovinę ataką galvijų vilkstinėmis, kurios laužė visas užtvaras ir užkardas. Šiai problemai įveikti taip pat nebuvo parengta jokios strategijos. Rusijai pradėjus netradicinių karų veiksmus, į tai buvo reaguojama primityviausiu būdu - keliomis nieko nevertomis sankcijomis. Amerikiečiams pradėjus atitraukinėti Europos gynybinius pajėgumus ir gynybos požiūriu paliekant europiečius plikais užpakaliais ant ledo, į tai vėlgi nebuvo tinkamai bei laiku sureaguota. Šiandien, jeigu amerikiečiai nedalyvautų, Europos gynyba tiesiog neegzistuotų... Taigi nė į vieną iš šių iššūkių nebuvo sureaguota adekvačia strategija. Tuomet ko šitie ponai nori iš anglų? Štai čia ir yra trečiasis krizės komponentas - neveiklumas ir lyderių krizė. Kai Angela Merkel bandė pasišildyti rankas prie „pabėgėlių“ laužo, vaidindama motiną Teresę ir gaudydama Nobelio premiją, Vokietijos pramonininkai tik ieškojo finansinės naudos sau ir nemąstė, kas bus toliau, kai situacija pereis į Kremliaus kontrolę, - žodžiu, kai visi žaidė tik savo žaidimėlius, neatsirado nė vieno lyderio, kuris galėtų situaciją išspręsti.

- Tokiu atveju šiandien dar keisčiau skamba Briuselio valdininkų raginimai atsistatydinti Deividui Kameronui (David Cameron), visą kaltę dėl „Brexit“ suverčiant jam vienam. O kodėl neskuba atsistatydinti visi tie junkeriai, tuskai ar šulcai, kurių politika ir atvedė britus prie tokio pasirinkimo būtinybės?

- Visas tas Briuselio balaganas pasirodė ne tik neefektyvus - jis pasirodė net nesugebantis įvertinti to, kas vyksta. Iš tikrųjų, kuo čia dėtas D.Kameronas? Krizė juk ne Jungtinėje Karalystėje, o visoje Europoje. Būtent procesų nevaldymas atvedė Jungtinę Karalystę prie tokios padėties. Nenoras suprasti, kad viena iš sudėtinių ES dalių gyvena atskirą gyvenimą, turi kitokias pažiūras. Arogantiškas kitokių pažiūrų žmonių ignoravimas ir atvedė mus į šį tašką. Briuselyje niekas nenorėjo, o gal net negalėjo suprasti, kad yra žmonių, kurių negalima nupirkti už skalbimo miltelių dėžutę ar butelį alaus. Panieka bet kokiam žmogui, kuria gyveno Europos „lyderiai“, manydami, kad jie visus gali nupirkti, tarsi dalgis į akmenį atsirėmė į anglus. Tie Briuselio veikėjai tikriausiai mokėsi mokyklose ir žinojo, kad būtent anglai pirmieji privertė karalius pasirašyti Konstituciją, kad tai buvo tauta, kuri visą laiką kovojo už savo teises, tauta, kuri geriau emigravo ir plėtė imperiją, negu pasidavė savo karaliukų ir baronų savivalei... Anglai kitados užvaldė Šiaurės Ameriką, Australiją, Polinezijos salas, Indoneziją, Indiją - tai nacija, sukūrusi imperiją, kurioje nenusileidžia saulė. Ir dabar šituos žmones buvo bandoma paversti kelių vokiečių kurfiurstų ir biurgerių tarnais... Pagaliau kaip nesuprasti britų: tada, kai visa Europa gaudė žydus ir vežė juos šaudyti į Lenkiją bei Lietuvą, vienintelė Didžioji Britanija sugebėjo organizuoti gynybą. Ir anglai dabar save šitaip suvokia. Todėl bandymas jiems primesti prancūzų ar vokiečių biurgerių pasaulio suvokimą visiškai netiko. Europos Sąjunga nėra vienalytė rusvai ruda masė, apie kurią svajojo pirmieji ES komunistiniai liberastiniai ideologai - šito paprasto dalyko iki šiol nesugebėjo suvokti tie ES „lyderiai“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“