Kovoje dėl postų laimėtojų dar nėra

Šiandien 11.00 val. Briuselio laiku ES lyderiai vėl susitiks derybų. Prieš tai jie nerezultatyviai susitiko aptarti galimas kandidatūras į Europos Komisijos pirmininko, Europos Vadovų Tarybos pirmininko, ES vyriausiojo užsienio ir saugumo politikos įgaliotinio bei Europos Centrinio banko prezidento pareigas.

Šiuo metu Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą užima lenkas D.Tuskas, Europos Centrinio banko prezidento pareigas eina italas Marijus Dragis (Mario Draghi), ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams pareigas eina italė Federika Mogerini (Federica Mogherini), o Europos Komisijos pirmininko poste šiuo metu yra liuksemburgietis Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker).

Pagal ES taisykles ES valstybės narės parenka, kas vadovaus Europos Komisijai, ir jų pasirinkimą turi paremti Europos Parlamentas (EP). Ši užduotis nėra lengva, nes ES valstybės narės turi atsižvelgti į daugybę įvairių veiksnių. Oficialiai ES institucijos turi nešališkai atstovauti visų valstybių narių interesams pasaulyje ir Briuselyje, tačiau ES lyderiai yra itin stipriai susiskaldę dėl to, kas turėtų tapti naujuoju Europos Komisijos vadovu, dėl kurio ir kyla didžiausi nesutarimai.

Sklido gandai, kad dabartinis Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timermansas (Frans Timmermans) laikomas vienu realiausių kandidatų pakeisti Ž.K.Junkerį, tačiau sekmadienį surengto ES viršūnių susitikimo metu kai kurių ES šalių lyderiai paprieštaravo jo kandidatūrai. F.Timermanso kandidatūrai nepritarė Lenkija, Vengrija, Čekija, Kroatija, Slovakija ir Airija.

Tuo metu penktoji aukščiausia ES pareigybė - Europos Parlamento pirmininkas yra renkamas į pirmąją plenarinę sesiją susirinkusio naujojo Europos Parlamento.

Situaciją komentuoja politologas Vadimas Volovojus:

Kalbant apie postų Briuselyje dalybas, čia yra du faktoriai: fundamentalus ir konjunktūrinis. Fundamentalus faktorius yra visiems seniai aiškus - Europa šiuo metu išgyvena pereinamąjį laikotarpį ir šiuo metu atsidūrė ties riba, kai turi spręstis viso žemyno bei pačios ES likimas. O ateitis priklausys ir nuo to, kas kokias pozicijas užims aukščiausiuose postuose. Žinoma, pirmiausias čia visus domina EK pirmininko postas. Na, o pridėjus Europos Tarybos vadovo postą jau bus galima pasakyti apie vyraujančias tendencijas: ar ES links į eurofederalizmą, ar laikysis daugiau neutralių pozicijų, o gal Europa taps labiau nacionalistinė...

Todėl ir vyksta ši kova: Centrinė ir Rytų Europa nepatenkinta eurofederalistais, kadangi mato juose grėsmę ir jaučia iš jų spaudimą. O Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) sparnas siekia visiškai priešingų tikslų - kuo greičiau federalizuoti Europą, išmetant visus nepatenkintus...

Tačiau čia svarbus dar ir konjunktūrinis faktorius. Vyksta savotiškos varžytuvės, kieno pusę labiau palaikys būsimieji ES vadovai: prancūzų ar vokiečių? Kitaip tariant, poniai Angelai Merkel gal ir nevisai patinka tas Manfredas Vėberis (Manfred Weber), bet juk svarbiausia, kad jis - vokietis. O štai prancūzams jis visiškai netinka. Todėl čia matome ir dviejų didžiųjų ES valstybių interesų konfliktą.

O visi lyties ar geografiniai faktoriai čia yra mažareikšmiai, skirti daugiau viešųjų ryšių akcijoms ir kitoms pasakoms apie „lygias teises“... Kai kažkas laimės užkulisinę kovą, vėliau bus galima paaiškinti, kad kandidatas parinktas ir pagal šiuos kriterijus, nors tikrovėje jie niekam nėra įdomūs. Paaiškinti pagal vyraujančią ideologiją šiais laikais galima viską: net jeigu paskirs į EK pirmininkus beždžionę, bus galima pasakyti, kad visi pasiekė kompromisą, nes į vadovus paskirtas visiškai neutralus visais požiūriais politikas... O tikrovėje svarbiausia, kieno žmonės užims kertinius postus.