3 nuotr.Šeštadienio proteste „už laisvę" Latvijos sostinėje Rygoje, pasak organizatorių, susirinko mažiausiai 5000 žmonių, pasisakiusių prieš „priverstinę vakcinaciją" ir valdžios ribojimus. Tuo metu policija ir keli latviški portalai nurodo, kad protestavo vos keli šimtai žmonių.
Situaciją komentuoja filosofas Arvydas JUOZAITIS:
Kodėl latviai protestuoja, o mūsiškiai visada su viskuo sutinka, ką valdžia bedarytų? Pirmiausia, jie neturi tokios gausos liberalų partijų, kaip turime mes, o liberalizmo vardo nėra nė vienos partijos pavadinime. Atitinkamai, Latvijoje nevyrauja liberalistinė ideologija.
Liberalizmas kiek jaučiamas tik ekonominėse programose, tačiau latviai savo parlamentą tvirtai laiko tautiškumo išsaugojimo pozicijose. Kitaip jiems neišeina, trauktis nėra kur, o komunizmo laikų praradimai jiems dabar atsiliepia šiuolaikinėje politikoje - jie suvokia, ką dar galima prarasti. Pavyzdžiui, pasuose jie griežtai pavardes rašo latvių kalba sulatvintomis galūnėmis. Jeigu mūsų valdantieji liberalai dabar leis svetimas raides, tai būsime išdavę latvius ir paliktume juos vienus. Tikrai nemanau, kad tai pagerintų mūsų santykius su latviais ir tai būtų dar vienas bereikalingas mūsų nesutarimų šaltinis.
Kalbant apie pilietiškumą, reikia pastebėti, kad tas nusivylimas politika bei migracijos laipsnis yra panašus kaip Lietuvoje. Tačiau latviai stipriau jaučia, kas yra valstybė. Jie sąmonėje ir pasąmonėje išlaiko aiškų valstybės modelį. Pavyzdžiui, Dainų šventės jiems yra valstybės branduolys - galima sakyti, iš Dainų švenčių ir gimė ta valstybė, nes šios šventės yra tiesiog apaugusios viskuo: teatralizuotais vaidinimais ir profesionaliu teatru, tautiniais šokiais bei dainomis...
Kita vertus, per Rygos miestą jie daug stipriau susidūrė su civilizacijos pavojais, o mes tos civilizacijos ilgiausiai nejautėme - tik dabar tapome „super" civilizuoti, persilaužėme... Kur dabar slypi mūsų pasyvumo šaknys? Liberalizmas, kurį mes įsileidome. Ir šiuo atveju aš taip pat esu kaltas, nes pats kūriau su filosofų grupe tą pirmąjį liberalų židinį - tada mes priešinomės Lietuvos „lukašenkizacijos" modeliui, nes kai Sąjūdis viską perėmė, paties Sąjūdžio viduje liko labai daug komunistinio gaivalo, kuris iš esmės keitė kailius ir kėsinosi įvesti tautinį totalitarizmą. Na, o liberalizmui „išbujojus", dabar jau stebime antrąją bangą - konservatorių susiliejimą su liberalais.
Iš pradžių atrodė, kad liberalai tai toks laisvų verslininkų sambūris, tačiau jų ideologija labai greitai parodė savo žalingumą - nemokėti mokesčių valstybei. Taigi, nežinau, kuo baigsis šis susiliejimas... Tačiau čia slypi ir visuomenės abuojumo šaknys: kai tie patys žmonės iš aršių ateistų tampa dar aršesniais religiniais fanatikais (čia galėčiau vardinti tiesiog šimtus pavyzdžių), kai ateizmo mokytojai čia pat virsdavo davatkomis, o aršūs komunistai - dar aršesniais antikomunistais, tai ir visuomenė, matydama tokius stebuklingus virsmus, vis mažiau kuo nors tikėjo.
Žinoma, savo vaidmenį čia suvaidino ir lietuviškasis artistizmas - daugelis pamatė, kad politikoje dalyvauja netikri žmonės, kurie vaidina visur. Na, o didžioji dalis žiniasklaidos iš esmės užsiima barbarizmu - vien tie politologai, kurie verda valdžios viršūnėse ir kurie kažkodėl vadinami žurnalistais, kaip jie analizavo rinkimus, yra siaubinga... Jie nei programų nagrinėja, nei jų skaito, nei jiems rūpi kokios nors rinkimuose dalyvaujančiųjų nuostatos, tiesiog žiūrovams perša išankstinę pačių susikurtą nuomonę bei šliejasi prie stambesnių politinių darinių. Jiems niekada nerūpėjo ši valstybė - tik kuo greičiau pasiduoti Vakarų „inovaciniams" vėjams... Tokioje aplinkoje negali visuomenė būti aktyvi - jie tiesiog nusisuka nuo viso šito jovalo. Pridėkime dar tai, kad tautiškumas pas mus paverstas kone keiksmažodžiu, ir gausime tai, kuo skiriamės nuo latvių - nes ten tautiškumas grindžia pilietiškumą.
