Ko galime pasimokyti iš britų?

T.Mei gimė 1956 m. spalio 1-ąją Istborne, Sasekse, anglikonų pastoriaus šeimoje. Mokėsi Holton Parko mergaičių mokykloje, vėliau - Oksfordo Šv. Hugo koledže (studijavo geografiją), tuomet baigė Oksfordo universitetą.

Būsimoji premjerė karjerą pradėjo Anglijos banke, vėliau dirbo Mokėjimo ir atsiskaitymo paslaugų asociacijoje (APACS), kol galop tapo parlamentare. Politinę karjerą ji pradėjo klijuodama vokus vietos Konservatorių asociacijoje. 1986-1994 m. buvo Londono Mertono rajono tarybos narė.

1999-2010 m. ėjo įvairias pareigas šešėliniame kabinete. 2002 m. tapo Konservatorių partijos pirmininke. 2010 m. jai buvo skirtas vidaus reikalų sekretoriaus postas - pagrindine jos užduotimi tampa policijos reforma ir imigrantų kontrolė. 2014 m. tampa ilgiausiai per 50 metų vidaus reikalų sekretoriaus pareigas einančia politike. T.Mei yra ištekėjusi, vyras Filipas. Sutuoktiniai vaikų neturi.

Prasidėjus britų pasitraukimo iš ES procesui, T.Mei liko nuošalyje ir aktyviai nesireiškė, nesiangažuodama nei už „Brexit“, nei prieš jį. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad jos reputacija geresnė nei buvusių jos konkurentų rezultatai. Neseniai ji leido suprasti, kuria kryptimi suks Britanijos politiką, tačiau pirmiausia pareiškė, kad tautos valia dėl pasitraukimo iš ES bus įvykdyta. Be to, T.Mei tvirtina esanti pajėgi derybininkė, galinti susitarti Briuselyje dėl Didžiajai Britanijai palankių sąlygų, kai bus pradėta kalbėti apie „Brexit“. Pasak jos, tai gali įvykti jau kitais metais.


„Vakaro žinios“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu Paulausku.

- Sprendžiant iš ponios T.Mei pasisakymų, ji vėl ketina derėtis su Briuseliu dėl britams palankiausių bendradarbiavimo su ES sąlygų. Įdomu, kokių dar išskirtinių sąlygų siekiama, jeigu Deividas Kameronas (David Cameron) jau viską, kas įmanoma, išsiderėjo?

- Na, taip. Kiek suprantu, tiek Europos Sąjungoje, tiek ir pačioje Anglijoje šiandien jaučiamas tam tikras sutrikimas. Tačiau ryškėja dvi pagrindinės kryptys: vieni nori kuo greičiau baigti šitą „Brexit“ reikalą, t.y. tiek anglai, tiek ES struktūrose pasisakoma už tai, kad britai išeitų kuo greičiau, o kita grupė žmonių vis dar nori ieškoti kompromiso ir bando ieškoti, kaip tą Angliją išlaikyti Bendrijoje. Šiandieną pasakyti, kurie interesai nusvers, matyt, negali nei patys anglai, nei europiečiai... Iš čia ir blaškymasis, ir skirtingi, net vienas kitam prieštaraujantys pareiškimai. Štai neseniai paaiškėjo faktas, kad net Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kuris buvo pasitraukimo iš ES pagrindinis veikėjas ir veidas, prieš prasidedant pačiam procesui, buvo parašęs du straipsnius: vieną už pasitraukimą, o kitą - „prieš“. Ir iki pat paskutinės dienos nežinojo, kurį iš jų paskelbti, o kai vis dėlto paskelbė straipsnį už pasitraukimą, tai buvo didelė staigmena D.Kameronui, nes jie yra bendramoksliai ir vienos grupuotės žmonės, tad D.Kameronas ant jo smarkiai supyko. Tai tik darkart įrodo, kad ir pats britų elitas nėra iki galo apsisprendęs.

- Ir štai tokiame kontekste šią savaitę gana garsiai nuskambėjo grupės britų teisininkų pareiškimas, esą tas referendumas yra tik „patariamasis“, o jo rezultatus turi patvirtinti ar atmesti Jungtinės Karalystės parlamentas.

- Taip, tai yra lygiai to paties proceso išraiška. Tie žmonės, kurie vis dėlto norėtų likti ES, ieško įvairiausių kabliukų, kaip galima užsikabinti už šios idėjos. Todėl jie teigia, kad šis referendumas yra patariamasis, kad reikia patvirtinti parlamente... Taip dažniausiai ir būna. Visada galima teisinėje erdvėje rasti įvairiausių niuansų, kad pateisintum savo siekius. Advokatas tam ir yra advokatas, kad galėtų sakyti ir netgi įrodyti, kad balta yra juoda, arba atvirkščiai.

Na, o viską nulems tai, kokia dalis britų elito pasisakys už visiškai kitą geopolitinį vektorių. O kalbant apie šį elitą, dabar vyrauja dvi kryptys. Vieni nori likti su JAV ir ES, o kiti orientuojasi jau į visai kitus vandenis, pirmiausia į Kiniją. Tie, kurie skaičiuoja, kad vykstančiame geopolitiniame konflikte nugalėtojas bus Kinija, daro strateginį sprendimą ir atsiriboja nuo ES, kuri vis labiau grimzta į ekonominės krizės liūną, veliasi į galimą konfliktą su Rusija ir t.t. Tie elito atstovai, kurie varto milijardus ir skaičiuoja, kad nugalėti čia gali ne Jungtinės Valstijos, ir daro tokius sprendimus.

- Tačiau ta pati T.Mei kaip tik savo pirmame pareiškime akcentavo, kad ir kaip ten būtų, „Brexit“ tikrai bus įgyvendintas ir išreikštos tautos valios bus laikomasi. Ar tai nėra rimtas signalas tam pačiam elitui?

- Ji sako vienaip, teisininkai sako kitaip, o patys „Brexit“ buvę lyderiai, įskaitant tą patį B.Džonsoną, iš viso pasitraukė į šalį, atmetę galimybę vadovauti šaliai.

- Mūsiškiams aktualu, ką britai darys su migrantais. Jau net Skotland Jardas pripažino, kad išpuolių prieš svetimšalius padaugėjo kelis kartus...

- Žinoma, bet ir mes patys daugelį metų sakėme, kad tapti savam svetimoje šalyje pirmoje kartoje (o dažnai ir antroje ar trečioje) yra neįmanoma. Ir tai, kad anglai vaidino tolerantiškus, neturėtų nieko klaidinti, nes, kaip rodo dabartiniai įvykiai, tai buvo tik tolerancijos imitacija. Lygiai tas pats yra visoje ES su tuo „pabėgėlių“ reikalu. Šita tolerancija yra grynai apsimestinis dalykas - tereikia nedidelės krizės, ir visa tai, kas buvo ilgai slėpta, prasiverš į paviršių, o visą vakarinę ES dalį užplūs grandioziniai konfliktai tarp vietinių žmonių ir migrantų. Juk vienas iš pagrindinių „Brexit“ motyvų ir buvo noras sumažinti imigrantų kiekį. Įdomiausia, kad pirmiausia šis noras nukreiptas prieš Rytų europiečius. Ir tai suprantama, nes dalis Pakistano, Indijos ar arabų kraštų gyventojų yra buvę britų imperijos gyventojai, t.y. britų kolonijinis palikimas, be to, dalis tų žmonių turėjo teisę atvykti į Angliją. Bet yra ir kitas dalykas: tie visi imperijos pakraščių gyventojai dažnai nepretenduoja į tuos darbus, į kuriuos pretenduoja Rytų europiečiai. Kitaip sakant, darbo vietas iš anglų dažniau atima Rytų europiečiai, o ne buvę kolonijų gyventojai. Iš čia ir kyla anglų nusiteikimas būtent prieš Rytų Europą.

- Pažvelkime per ekonominius reikalus. Visokie mūsų „analitikai“ neseniai gąsdino kone pasaulio pabaiga, jeigu britai nubalsuos referendume taip, kaip nubalsavo, - esą žlugs ir svaras, ir fondų biržos, ir visa britų ekonomika. Bet štai premjere tapo T.Mei ir svaro kursas stabilizavosi, jokio žlugimo nematyti...

- Tiek svaro kursas, tiek Anglijos fondų biržos reikalai stabilizavosi greičiau negu pačios Europos. Praėjus porai trejetui dienų po šiokio tokio kritimo, viskas normalizavosi. Jau esame kalbėję, kad didelė dalis tų, kurie pasisakė už pasitraukimą, yra žmonės, valdantys milijardus. Tai jie, matyt, visa tai skaičiavo - ir galimas finansines rizikas, ir galimą Škotijos bei Šiaurės Airijos pasitraukimą iš Britanijos, ir visa kita. Vadinasi, jie mato strateginius pliusus, nepaisant galimų taktinių pralaimėjimų ar nuostolių. Tuomet grįžkime prie geopolitinių reikalų ir konstatuokime: pasaulis gyvena grandiozinio geopolitinio konflikto išvakarėse, jis iš esmės jau vyksta. Tie visi NATO susitikimai Varšuvoje, taip pat NATO dalinių dislokavimas Baltijos valstybėse yra to konflikto išraiška. Manau, kad mes neadekvačiai vertiname situaciją ir užimame neteisingą poziciją, tai lygiai taip pat ir Anglijos elite yra žmonių, kurie skirtingai mato situaciją ir galimus laimėtojus.

- Vadinasi, pasitraukimas iš ES reiškia nenorą veltis į tą jau vykstantį geopolitinį konfliktą?

- Taip. Be to, juk Europai peršama Transatlantinė sutartis, kuri yra visiškai Europai nenaudinga, ir ne be reikalo jai priešinasi italai, prancūzai ir vokiečiai. Toliau - Europa yra traukiama į konfliktą su Rusija, nors jau seniai skęsta savo pačios ekonominėse problemose ir milžiniškose skolose, kurių neįmanoma grąžinti. Toliau yra „pabėgėlių“ reikalas, kuris Europą stumia į didžiulį civilizacijų susidūrimą. O britai yra saloje gyvenanti tauta, turinti istorinę imperinę praeitį, puikiai mokanti strateguoti. Visa tai, ką aš čia šneku, jie supranta geriau už mane. Tuo labiau kad anglai daugybę kartų istorijoje yra sudūrę kitas tautas kaktomis, o patys sėdėjo nuošalyje ir laukė, kol ateis laikas nusigriebti grietinėlę... Jie ir yra tokių žaidimų meistrai, nes jie tai darė šimtmečiais, - sukiršindami kokius nors arabus tarpusavyje dėl „teisingo“ ar „neteisingo“ tikėjimo, jie vėliau tiesiog ateidavo pasiimti pergalės, o arabai tarpusavyje pliekiasi iki šiol... Mums reikia iš anglų, kurie turi grandiozinę patirtį, tik mokytis ir įdėmiai stebėti, ką jie daro.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"