Kinija loja, bet įkąsti negali

- Praėjusią vasarą Taivane lankėsi JAV Atstovų rūmų pirmininkė Nensė Pelosi (Nancy Pelosi), dabar į salą atvyko Vokietijos bei lietuvių delegacija. Kaip reikėtų vertinti dažnėjančius Vakarų valstybių atstovų vizitus?

- Kaip aiškų signalą Kinijai, kad jos nerealizuojamų grasinimų pasaulis nebepaiso. Nors ši valstybė yra didžiulė, jos galia ir balsas tarptautinėje arenoje silpsta. Beje, tai supranta ir šalies vadovybė, todėl buvo atsisakyta garsiai reklamuotos „nulinės kovido politikos", kadangi valdžia nebepajėgė susidoroti su kylančiu visuomenės nepasitenkinimu.

N.Pelosi vizitas buvo savotiškas lakmuso popierėlis, kurio rezultatą patvirtina vėlesni politikų vizitai, todėl šiandien galima teigti, kad Kinija, nepaisant visos savo karingos retorikos, Taivano nepuls.

Pekinas supranta, kad jis yra smarkiai priklausomas nuo Vakarų ir nutraukti santykių su jais negali. Gal viskas būtų pasisukę kitaip, jeigu būtų pavykusi Rusijos vadovo Vladimiro Putino pradėta avantiūra, tačiau dabar akivaizdu, kad tiek ji, tiek su ja sieti tikėtini kinų lūkesčiai žlugo. Ir nors viešumoje galima išgirsti teiginių, kad kinai, bet kokiu atveju, bus tarp nugalėtojų, realybė yra kiek kitokia. Kadangi jie daug vilčių siejo su Kremliaus fiureriu, dabar už tai teks sumokėti nemažą kainą, įskaitant ir visuotinį pažeminimą.

Amerikiečių, vokiečių ir kitų šalių atstovų vizitai kinams parodo jų vietą. Vakarų politikai tarsi sako - mes skrendame ir ką jūs, gerbiamoji Kinija, mums padarysite? Taip, ji, dėl savo ploto ir gyventojų skaičiaus, toliau liks tarp didžiųjų valstybių, tačiau dabartinė situacija aiškiai parodo, kad Kinija nebėra tokia svarbi, kaip ji pati galvoja.

- Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos politikų kelionė į Taivaną?

- Lietuva pasaulinėje geopolitikoje nevaidina visiškai jokio vaidmens. Globalūs vykstantys procesai yra ne mūsų nosiai, tad veikti tautos išrinktieji gali tik savo „pelkės" lygmenyje.

Dabartinė valdančiųjų atstovų kelionė į Taivaną irgi verta tik liūdnos šypsenos. Na taip, Laurynas Kasčiūnas prasitarė, kad visada norėjo paskraidyti verslo klase. Sveikinu, jo svajonė išsipildė, tačiau Lietuvai tai neduos visiškai jokios naudos. Netgi bijau, kad, žvelgiant plačiau, ši kelionė, kai už viską moka Taivanas, eilinį kartą neigiamai atsilieps šalies įvaizdžiui. Įžvelgiau čia viešų bei privačių interesų konfliktą, prekybą poveikiu ir lobizmą blogąją jo prasme. Kadaise konservatoriai prikaišiojo vienam ministrui pietus, o dabar patys elgiasi daug blogiau. Tai rodo akivaizdų politikų moralės nebuvimą, tačiau kartu atspindi ir bendrą visuomenės situaciją, nes turime tai, ką patys išugdėme.

Aš jaučiu gėdą dėl to, kad Lietuvos Seimo narys leidžia sau „viskas įskaičiuota" keliones už taivaniečių pinigus. Jaučiu gėdą, kai kolegos prancūzai manęs klausia - kas čia vyksta? Kokia čia politika? Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje tai būtų neįmanoma, o pas mus tai yra realybė, nes visuomenė yra sužalota. Sovietai išrovė sąžinę, išrovė moralę, todėl turime ką turime. Belieka tikėtis, kad tai išgyvensime ir vėliau viską prisiminsime tik kaip gėdingą praeitį, o nauji politikai pažadės nebesismaginti už kitų šalių pinigus. Tai pamoka, kurią privalome išmokti, kad atėjus naujiems rinkimams nebekartotume ankstesnių klaidų, dėl kurių ir vėl būtų gėda...

- Kinai neseniai surengė eilines plataus mąsto karines pratybas. Tai nieko nereiškia?

- Tai rodo, kad kinai galutinai neišprotėjo. Jie negali bombarduoti Taipėjaus, negali įkąsti, todėl, organizuodami karines pratybas, bando bent paloti. Nepaisant to, Taivanas ruošiasi bet kokiam galimam scenarijui, nors, mano vertinimu, ženklų, kad grėsmė iš Kinijos pusės būtų padidėjusi, nėra. Pasikartosiu, jeigu V.Putino planas - per kelias dienas užimti Kijevą ir žygiuoti toliau į Europą - būtų suveikęs, jeigu rusų armija dabar stovėtų Lenkijos ar Rumunijos pasienyje, situaciją reikėtų vertinti kitaip. Konkrečiu atveju kitų variantų kaip „žvanginimo ginklais" kinai nelabai turi, todėl bando daryti bent tai.

- Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas iš tikrųjų stiprėja?

- Rusija bando parodyti, kad stiprėja jų santykiai su Kinija, kad auga bendradarbiavimo apimtys, tačiau tokia informacija sutinkama tik pačių rusų parengtuose pranešimuose. Oficialiuose Kinijos pranešimuose nieko panašaus nėra. Šiai dienai Pekinui Maskva reikalinga tik kaip pigių išteklių šaltinis. Vakarams Rusijai pritaikius sankcijas pastaroji savo naftą ir dujas priversta pardavinėti vos ne į minusą, nors dujų Kinijai ir taip nelabai reikia, kadangi šioje šalyje plačiai naudojama anglis. Kinija žaidžia savo žaidimą, tarkim aprūpina Rusiją esą jos gaminamų „moksvičių" dalimis, o tuo pat metu tyliai ruošiasi Sibiro okupacijai.

Kalbant vaizdžiai, Kinija kepa Rusiją ant lėtos ugnies ir ims skanauti tik tuomet, kai ši bus gerai ištroškinta ir minkštutė. Kinai nepamiršo to, kad Rusijos imperija atsiriekė dalį jų žemių ir visą laiką puoselėjo revanšistinius planus. Šiandien apie tai kalbama vis garsiau ir net viešinami žemėlapiai, kuriuose trečdalis dabartinės Rusijos vaizduojama kaip Kinijos teritorija.

Kinų ir kitų, galima sakyti jau buvusių, Rusijos satelitų Azijoje požiūris į Maskvą yra akivaizdus. Kinai drąsiai „trenkė į dantis" apie branduolinio ginklo panaudojimą užsiminusiam V.Putinui ir jis klusniai šią temą pamiršo.
V.Putino nevengė pažeminti buvusių „broliškų" sovietinių respublikų vadovai, su juo nesusitiko Indijos lyderiai. Šiai dienai V.Putinas yra tarsi į voratinklį įkliuvusi musė - kuo labiau jis muistosi, tuo labiau klimpsta. O Kinija elgiasi kaip nuodus suleidęs ir dabar musės agoniją stebintis voras. Jis ją suės, bet sulauks tam palankiausio momento.

Kinai netgi neskuba įvesti į norimas atsiimti teritorijas savo armijos, nes ten ir taip viskas yra kolonizuota - žemės išnuomotos kinams, mokyklose vaikai mokomi kinų kalbos, nes kinų klasėse daugiau negu rusų. V.Putinas pats perleido kinams salas, dėl kurių sovietai intensyviai kovojo. Rusai gali daug pasakoti, kokie esą kinai jų draugai, tačiau realybėje tai yra musės ir voro draugystė.

- Tuo metu JAV prabilo apie augantį Pietų Korėjos vaidmenį.

- Pietų Korėjos ekonominė ir karinė galia visuomet buvo didelė ir ji dar labiau augs. Silpstant buvusiai regioninei galybei Kinijai, logiška, kad auga Pietų Korėjos reikšmė. Tą puikiai supranta savų tikslų siekianti ir savo pozicijas regione norinti sustiprinti Amerika. Šioje pasaulio dalyje jos pagrindinis priešininkas ir toliau išlieka Kinija, todėl JAV kuria atsvarą būtent jai ir tam vaidmeniui puikiai tinka sena partnerė - Pietų Korėja.

- Jeigu konfliktas Azijoje visgi kiltų, kiek tikėtina, kad jis išplistų po visą regioną ir įtrauktų daugiau valstybių?

- Visi puikiai supranta, kad jeigu šioje pasaulio dalyje prasidės konfliktas, tai bus branduolinis karas tarp Kinijos ir JAV. Kitaip sakant, tai reikštų susinaikinimą, todėl, manau, kad net ir įvykus incidentui, kinai atsitrauktų, pakeltų „letenėles" ir tyliai sėdėtų kamputyje. Jeigu taip nutiktų, kad JAV smogtų Kinijai, šiandien mažai tikėtina, kad ji atsakytų tuo pačiu.

Reikia nepamiršti, kad 80 proc. išgirtosios Liaudies išlaisvinimo armijos ginkluotės sudaro sovietinis palikimas, o likusią dalį - Vakarų ginklų kopijos ir pavogtos technologijos. Jeigu neįvyks ko nors nenumatyto, tikroji Kinijos galia galėtų pasireikšti po metų 20-imt. Nesiimsiu prognozuoti, kaip viskas galėtų pakrypti tada, bet šiandien abejočiau ar kinai rizikuotų veltis į atvirą karą.

- Kokią įtaką dabartinė situacija Azijoje daro likusiam pasauliui?

- Tiesioginę. Auga užsakymų ginklų gamintojams skaičius, daugėja investicijų į mikrolustų gamybą. Karantinas ir kinų vykdyta politika privertė kitas šalis ieškoti alternatyvų, todėl Kinija vis labiau izoliuojama. Kinai nenori to pripažinti, bet jų ekonomikai suduotas rimtas smūgis ir ateina sunkūs laikai. „Nulinio kovido" politika su miestų uždarymais ne tik nepasiteisino, bet ir pridarė akivaizdžios žalos - sutrūkinėjo tiekimo grandinės, kinai prarado turėtas rinkas, ėmė strigti bendri su kitomis šalimis projektai.

Problemų neišspręs ir trečioji Si Dzinpingo (Xi Jinping) kadencija. Manau, jo perrinkimas - kvailas ir neapdairus sprendimas, kuris tik dar labiau pablogins situaciją. Kinijoje galėjo veikti dar Deng Siaopingo (Deng Xiaoping) sukurta sistema. Ji numatė remtis Kinijos komunistų partija kaip vienintele politine jėga, galinčia išsaugoti šalies vienybę, kovoti su dvasiškai tvirkinančia liberalių ir demokratinių Vakarų politinių idėjų įtaka, plėtoti ūkį remiantis ir rinkos ekonomika, išsaugoti vyriausybės žinioje komandines aukštumas - energetiką, ryšius, susisiekimą, sunkiąją ir karo pramonę.

Si Dzinpingas ją sugriovė, todėl šalis po kelių metų pajus to pasekmes. Tai lems Kinijos silpnėjimą, kuo gali pasinaudoti Singapūras, Malaizija ir Indonezija. Tikėtina, stengsis neatsilikti ir strategiškai svarbių sektorių atgaivinimu susirūpinusi Amerika.