Katalonai ne nepriklausomybės norėjo

Apie Katalonijos, o kartu ir Europos ateitį „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu PAULAUSKU.

- Ko vertos Karleso Pučdemono kalbos apie tai, kad reikia „lėtinti“ nepriklausomybę? Ką apskritai reiškia jo pabėgimas iš Katalonijos? Žaidimo pabaigą?

- Pirmiausia reikia visiems prisiminti, kad ypač retai būna, jog nepriklausomybę kas nors kam nors padovanotų... Antra vertus, lygiai taip pat retai būna, kad kokia nors šalis taikiai išsiskirstytų - iš pastarųjų dešimtmečių mes, ko gero, galėtume prisiminti tik Čekoslovakijos variantą, kai žmonės taikiai, ramiai suorganizavo referendumą ir išsivaikščiojo. Visais kitais atvejais vyko ir tebevyksta vienokia ar kitokia kova. Man buvo iškart neaišku, ko tikisi K.Pučdemonas, kai pasiūlė po Katalonijos referendumo Madridui derėtis. Juk iškart buvo aišku, kad Madridas niekada nesutiks su jokiomis derybomis. Tuomet lieka du variantai: arba tu turi dėl savo nepriklausomybės kariauti - ir čia turi būti ne „demokratinis pasipriešinimas“, kaip jis sakė sekmadienį, o rimtas, galbūt net ginkluotas pasipriešinimas. Arba yra kitas variantas - tu tiesiog pasiduodi ir dingsti iš politinės kovos arenos. Tai jis ir padarė... Tai labai simptomatiška, nes žmonės amžinai nori to, ko būti negali. O K.Pučdemonas fantazavo, kad gali pasiekti tai, kas žmonijos istorijoje būna ypač retais atvejais.

- Tačiau ar gali tokie besiblaškantys ir ryžto neturintys žmonės, kaip K.Pučdemonas, pasiekti tokių tikslų? Jeigu jis nesugeba kovoti už savo paties idėjas, už savo tautos reikalą, bijo netgi šiek tiek pasėdėti kalėjime, tai kas juo gali pasitikėti?

- Galiu tik konstatuoti, kad jokie Europos „lyderiai“ šiandien apskritai nėra pasiruošę panašiems dalykams ar rimtiems iššūkiams... Ar mes galėtume įsivaizduoti, pavyzdžiui, buvusį Prancūzijos prezidentą Fransua Olandą (Francois Holland), organizuojantį ir tęsiantį kokią nors rimtą kovą? Atėjo visai kita politikų karta ir tai yra demokratijos akligatvis. Nes demokratiniai rinkimai reikalauja, kad žmogus būtų malonus, švelnus, nuolat besišypsantis, t.y. patinkantis rinkėjams. Ta sistema į avansceną išveda politikus, kurie moka įtikti publikai, bet labai retai moka kovoti už tos publikos tikruosius interesus. Netgi to paties K.Pučdemono išvaizda mums viską pasako... To paties F.Olando kopija, kuri nelabai skiriasi ir nuo kokio nors Emanuelio Makrono (Emanuel Macron). O kitoje šio reikalo pusėje stovi realios grėsmės tai pačiai Europos Sąjungai - pasižiūrėkite į migrantų, kurie masiškai čia traukia, veidus, į jų energetiką...

- Kitaip sakant, tikėtis, kad tokie politikai galėtų pradėti ginti paprastų europiečių interesus, neverta?

- Žinoma, jie nieko negali nei ginti, nei apginti... Aš su dideliu liūdesiu drįstu konstatuoti, kad Europos Sąjunga, kaip krikščioniškosios europietiškos civilizacijos projektas, baigėsi. Kaip čia neprisiminus to legendinio eksperimento su pelėmis - kai yra sudaromos idealios sąlygos, populiacija išmiršta. Tą matome ir Katalonijos atveju. Dar tauta šiek tiek jėgos turėjo, dar į gatves sugebėjo išeiti, o vadai sėdi Briuselyje... Tie vadai išsigando jau iškart po referendumo - jie pabijojo net paskelbti nepriklausomybę, ką jau kalbėti apie kažkokį pasipriešinimą...

- Dabar jau aišku, kad Madridas skelbia naujus rinkimus Katalonijoje. O kaip įvykiai klostysis, jeigu K.Pučdemonas su savo draugais ir vėl nugalės, vėl taps premjeru? Toliau trypčios ir mikčios, ar sėdės Briuselyje, „lėtindamas“ nepriklausomybę?

- Ar galime įsivaizduoti šiuolaikinėje Ispanijoje tokio lygio konfliktą, kaip buvo generolo Franko laikais? Žinoma, ne. Štai čia ir slypi atsakymas į šį klausimą. Tuo labiau kad laikas iš tikrųjų eina ne katalonų naudai. Nes daugėja mišrių šeimų ir migrantų, kurie tikrai nebus už Katalonijos nepriklausomybės idėją. Kita vertus, juk katalonai ne nepriklausomybės norėjo. Jie tik norėjo atsiplėšti nuo Madrido ir su Briuseliu bendrauti ne per Madridą, o tiesiogiai.

- Tačiau Briuselis juos nelabai prisileido...

- Dėl to, kad Briuselis šiandien oficialiai kitaip šnekėti negali. Tačiau vargu ar įmanoma ginčytis, kad Briuseliui būtų daug maloniau su Barselona kalbėtis tiesiai, o ne per Madridą. Tai sako elementari logika, o ką jie ten šneka oficialiai - yra visai kitas dalykas. Tvirtai prognozuoti galima kitą reiškinį: kai po trejų ketverių metų tas migrantų klausimas bus aiškus netgi pačiam banaliausiam protui ir jis suvoks, kad tai yra civilizacijos pabaiga, štai tada galbūt eiliniams piliečiams atsiras energijos pasipriešinti. Tačiau tada, ko gero, jau bus per vėlu. Vėliau galbūt atsiras ir tie tikrieji lyderiai, tačiau jų galimybės bus smarkiai apribotos. Nes gimstamumo rodikliai vienareikšmiškai, vos užmetus akį į pačių vakariečių statistiką, rodo, kad dar po 15-20 metų Europa bus visiškai kontroliuojama musulmonų. Senųjų tikrųjų europiečių šeimose gimsta vidutiniškai tik 1,3 vaiko, o kad populiacija bent jau nenyktų, turi gimti 2,11... Taigi tuomet, kai visiems taps aišku, kad senosios Europos nelieka, prasidės įvairūs individualūs bandymai gelbėtis, bet tai vyks itin sunkiomis sąlygomis, dar blogesnėje demografinėje aplinkoje... Tiesiog bus per vėlu.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“