Karo istorikas: ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą?

„Manau, Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti atgrasymo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė tam atvejui, jeigu tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Tai buvo signalas Vladimirui Putinui, leidžiantis jam patikėti, kad Vakarai yra silpni", - Vilniaus NATO viršūnių susitikimo išvakarėse sakė S.Neitcelis.

- Balandį Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama oficialiai pakviesti Ukrainą prisijungti prie Aljanso. Kokių vilčių ji gali turėti?

- Ukraina negali tikėtis, kad dabar bus pradėtas stojimo procesas arba kad jam bus pritarta, kaip tai buvo Suomijos ir Švedijos atveju. Bus deklaracija, kad Ukraina yra Vakarų bendruomenės dalis, kad mes su ja solidarizuojamės ir remsime kovoje su Rusija. Ir tikriausiai bus kažkokia ateities perspektyva. Galbūt kažkas panašaus į tai, kad Ukraina taps NATO nare, bet tik tada, kai bus išspręstos problemos, o visiems aišku, kad artimiausius kelerius metus to tikriausiai nebus.

Taip pat aišku, kodėl Baltijos šalys ir Lenkija tuo labai suinteresuotos, tačiau tai nėra valstybės, kurios kariniu požiūriu būtų lemiamos kare su Rusija. Tai lemia eskalavimu nesuinteresuotus Jungtinės Valstijos. Jos tai parodė - masiškai rėmė Ukrainą, tačiau nesiėmė visų veiksmų. Ir vokiečiai, kaip ir 2008 m., to nepalaikys. Reikia užduoti klausimą - ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti - vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai.

Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip. Vakarų valstybės darys viską, kad pačios nekovotų dėl Ukrainos. Manau, kad pasiekus kažkokią taiką bus sukurtos garantijų formos, panašios į tas, kurias turime Izraelyje ar Taivane. <...> Ji taps partnere, saugumo partnere, bet artimiausioje ateityje NATO nare netaps.

- Diskutuojama, kas prasmingiau ir mažiau kainuoja: modernizuoti Ukrainą taip, kad Rusija jos nebepultų ar priimti į NATO. Gal būtų saugiau, jei tokia didelė šalis būtų kontroliuojama Aljanso?

- Manau, kad de facto jie jau turi kontrolę. Be amerikiečių šiame kare nieko nevyksta. Ir ukrainiečiams aišku, kad jei amerikiečiai pasakys - mes jūsų daugiau neremsime, Ukrainoje užges šviesa. JAV gali aiškiai pasakyti: jeigu jums tieksime ginklus, tokios yra mūsų sąlygos. Jei jas pažeisite, daugiau to nebedarysime. Nežinome, kas buvo sutarta, bet Ukraina yra priklausoma nuo Vakarų, be kurių ji nebeegzistuoja. Ir būtų absoliučiai kvaila, jei jie dabar peržengtų tam tikras raudonas linijas. <...> Ukraina yra priklausoma nuo ginkluotės tiekimo.

- Kelių pastarųjų savaičių įvykius galima apibūdinti kaip eskalacijos spiralę. Kur yra paskutinė raudona linija?

- Raudona linija yra labai aiški - NATO sausumos pajėgų, lėktuvų su savo pilotais ar laivų, kitaip tariant, NATO šalių karių tiesioginiai kovos veiksmai prieš Rusijos karius. Žvalgyba, parama, planavimas, bet kokios rūšies ginklų, išskyrus masinio naikinimo ginklus, tiekimas šios linijos neperžengia. Riba aiški, tačiau nemanau, kad ji būtų peržengta.

- Kaip Ukrainos kontrpuolimo sėkmė ar nesėkmė gali paveikti NATO susitikimo sprendimus?

- Kontrpuolimu galima daryti politinį spaudimą NATO šalims, laikantis moto: žiūrėkite, mes puolame, bet jei jūs parūpintumėte daugiau ginklų, būtume daug sėkmingesni. Susitikimas Vilniuje yra aktualus sprendžiant klausimą, kas bus ateityje, kas bus rudenį, kas bus kitais metais. Ar darysime didesnį spaudimą Europos ginklų, artilerijos gamybai? Ar vis dar yra šalių, kurios ir toliau įsipareigoja teikti tolesnę pagalbą, ar bus naikintuvų aljansas, kada jie bus pristatyti? Tai yra susitikimas, kuriame kalbama apie ateitį, o ne tiesiogiai apie įvykius, kuriuos dabar matome Ukrainoje.

- Kaip prognozuojate šio karo baigtį?

- Manau, kad karo baigtis dar yra atvira. O tai reiškia, kad Ukraina šį karą gali pralaimėti. Neturėtume ignoruoti tokios galimybės. Manau, esame linkę nuvertinti rusus, ir patarčiau mums, vakariečiams, juos pervertinti, o ne nuvertinti. Geriau suteikti daugiau saugumo, daugiau ginklų. Tiesiog norėčiau, kad parama Ukrainai būtų tiekiama sparčiau, norėčiau didesnio tempo ir čia, Vokietijoje. Kalbama ne apie ginkluotę, o apie tai, kad tai, ką turime, būtų tikrai operatyvu. Šaltojo karo metais, kai Federacinė Respublika buvo mažesnė, vokiečiai turėjo 12 divizijų; dabar kalbama apie trijų divizijų sukūrimą iki 2032 metų, o yra tik viena. <....> Tai nepaprastai svarbu visiems, ypač mūsų Vidurio Rytų Europos partneriams. Galiausiai, jei Rusija užpuls Lietuvą, šios vokiečių divizijos suvaidins lemiamą vaidmenį ginant ir išlaisvinant Lietuvą. Nežinome, kaip viskas baigsis, bet turime atlikti namų darbus, nes gali būti ir taip, kad Ukraina, jei jos pakankamai nepalaikysime, pralaimės.

Gali būti, kad Ukraina nebegalės ilgiau ištverti karo, kad ji vis dėlto bus užgrobta. Gali būti, kad neužimta teritorija išsilaikys tik kur nors Ukrainos vakaruose, bet Ukrainos valstybė, kokią ją pažįstame šiandien, žlugs, nebebus gyvybinga, turėsime milijonus pabėgėlių, nes žmonės nenorės gyventi Rusijos valdžioje. Manau, toks scenarijus galimas. Negalime teigti, kad Ukraina laimės arba neturi pralaimėti. Yra ne tik klausimas, kiek teritorijos ji gali atsiimti, nes viskas gali pasisukti ir kitaip. Karai gali baigtis kitaip, kontrpuolimai gali žlugti, Ukraina gali pritrūkti karių, galbūt mes, europiečiai, nebenorėsime tiekti amunicijos. Tokia galimybė išlieka, todėl turime sustiprinti savo paramą.