Karai vis dažniau kyla dėl pinigų

- JAV užsiminė, kad 2025 metais gali prasidėti karas su Kinija. Kiek tai realu?

- Dėl karo abejočiau, bet įtampa tikrai didės. Kodėl? Kinija su savo gamyba ir vis dar pigia darbo jėga sparčiai veržiasi į priekį, o prie to prisidėjo ir fabrikus joje stačiusios ir darbuotojus apmokiusios Vakarų šalys. Dabar jos mato, kad raketas į kosmosą leidžiantys (tikrai kosminių valstybių nėra daug) bei savo GPS analogą sukūrę kinai gali paveikti ir Vakarų ekonomiką. Kitaip sakant, šiandien iš esmės tarpusavyje „kariauja" būtent ekonomika, finansai ir įtakos sferos, todėl visos priemonės ir ištekliai skiriami šių sferų kūrimui bei stiprinimui.

Aišku, gali būti, kad kažkas suinteresuotas dar vienu kariniu konfliktu, todėl jau dabar programuoja visuomenę, jog toks susidūrimas neišvengiamas. Visgi nemanau, kad didesnė žmonijos dalis ar blaiviai mąstantys šalių vadovai norėtų naujo karo. Visi puikiai supranta, kad jeigu kažkas prasideda tarp didžiųjų galybių, blogai būna visiems. Šiais laikais nebebus taip, kad visus klausimus išspręstų viena atominė bomba. Tokią numetus ant technologiškai išsivysčiusios branduolinės valstybės atsako ilgai laukti netektų.

Žiūrint į kovą per žmonių skaičiaus prizmę, Kinija čia kartu su savo sąjungininkais irgi turi stiprias pozicijas, todėl mažai tikėtina, kad kažkas iš tikro norėtų tiesioginio susidūrimo.

- Netrukus po šio pareiškimo JAV oro erdvėje atsirado kinų skraidantis aparatas, kuris buvo numuštas tik po trijų dienų.

- Visoje šioje istorijoje nematau nieko sensacingo, nes oro balionai potencialiai priešiškų šalių žvalgybai buvo naudojami ir anksčiau. Kodėl buvo delsiama jį numušti? Tai lėmė keletas veiksnių. Pirmiausia, neaišku kokiame aukštyje JAV teritorijoje skrido tas balionas. Kitas klausimas - ką jis iš tikro gabeno ar galėjo gabenti? Kalbu apie tai, kad čia buvo galima įtarti ne tik žvalgybą, bet ir siekį panaudoti bakteriologinį ar cheminį ginklą, tad tiesiog imti ir numušti įtartiną skraidantį objektą būtų buvę neatsakinga.

Be to, yra ir tam tikros tarptautinės normos, kuriomis vadovaujamasi tada, kai pasirodo neatpažintas, oro srovių nešamas neaiškios kilmės ir neaišku kam priklausantis skraidantis objektas. Gali būti, kad kinai tikrai informavo amerikiečius, jog balionas nukrypo nuo kurso, gali būti, kad ir ne. Tokiu atveju JAV oro pajėgos veikė pagal protokolą - užfiksavo, stebėjo, pabandė susisiekti, negavo atsakymo ir priėmė sprendimą numušti taip, kad niekam nebūtų pakenkta. Tas ir įvyko.

- Kaip vertintumėte JAV siekį dislokuoti Japonijoje hipergarsines raketas?

- Šiame Azijos regione susikerta daugelio valstybių interesai, o pro pastaruoju metu dėmesio centre atsidūrusį Taivaną eina pagrindiniai prekybiniai laivų, gabenančių krovinius iš Vakarų pasaulio į Rytinę Eurazijos dalį, keliai. Tiesa, yra ir kitas kelias, per Arkties vandenyną, tačiau čia viską kontroliuoja Rusija, be to, laivams dažnai trukdo ledai. Kelias pro Taivaną yra trumpesnis bei saugesnis. Be to, kaip ir naudojantis šalių oro erdve, per teritorinius vienos ar kitos valstybės vandenis plaukiantys laivai moka ne tokius jau mažus mokesčius. Nusistovėjusiai tvarkai pastaruoju metu bando grasinti Kinija, vis garsiau reiškiasi ir Šiaurės Korėja.

Tuo pat metu japonai palaiko darbinius santykius su JAV, be to, Japonija yra Vakarų pasaulio dalis ir jau ne kartą sulaukė žodinių Šiaurės Korėjos grasinimų bei susidūrė su netoleruotinais jos veiksmais savo atžvilgiu. Kartas nuo karto prisimenami ir neišspręsti teritoriniai klausimai su Rusija.

Vakarai supranta, kad čia formuojasi nesunkiai galintis sprogti „užtaisas", todėl imasi prevencijos - raketų dislokavimo. Hipergarsinės raketos yra puiki atgrasymo priemonė, nes jas naudojant ženkliai sumažėja laikas, per kurį gali būti sunaikintas priešiškas objektas. Be to, jos gali skristi tokiame aukštyje, kokiame neskraido naikintuvai, ir vis dar sukelia problemų radiolokaciniams daliniams, nes žmonės nėra pratę prie tokių greičių (iki 6000 km/val.).

Neatsilikti bando ir Rusija, kuri teigia, jog ginkluojasi atsakydama į Vakarų ginklavimąsi, tačiau Kremlius „pamiršta", kad greta viso to jis aplinkinėms šalims bando primesti ir savo politiką. Vakarams pastaroji nėra priimtina, todėl jie stengiasi nuo jos apsisaugoti.

- Akivaizdu, kad Rusijos „blitckrygas" nepavyko ir ji įstrigo Ukrainoje. Nepaisant to, Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas jau pareiškė norintis „demilitarizuoti" Lenkiją. Kiek pavojinga ši situacija?

- Būdų priminti apie save yra įvairių, tačiau tai nereiškia, kad į visus garsiai ir viešai kalbančius reikėtų kreipti dėmesį. Juolab kad ir pačioje Čečėnijoje ne viskas taip gražu, kaip jie stengiasi parodyti - ne visi palaiko dabartinį vadovą, o ir jis pats, išskyrus tai, kad turi asmeninę kariuomenę, realiai yra nulis.

Na taip, per Čečėnijos karus subombarduota sostinė Groznas buvo atstatyta, šalyje įvesta tam tikra tvarka, tačiau visi supranta, kad R.Kadyrovas ir jo aplinka gyvena iš Rusijos duodamų dotacijų. Pastarosios skiriamos jo lojalumui palaikyti, jis už tai atidirba siųsdamas karius į Ukrainą arba reikšdamasis viešumoje, bet labai didelis klausimas, kaip ir kokių vertybių propagavimui skiriami gaunami pinigai.

Žvelgiant į situaciją plačiau, reikėtų prisiminti, kad politikoje esantys žmonės dažnai naudoja įvairias filosofijas (religiją suprantu kaip gyvenimo filosofiją). Visada sakiau ir sakysiu, kad tikėjimas yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tačiau blogai, kai tuo imama manipuliuoti. Kalbant apie musulmonų bendruomenę, įprastai joje nėra sutarimo ir vyksta vidinės kovos. Viskas pasikeičia, kai koks nors politikas randa tikrą ar menamą islamo priešą.

Tuomet bendruomenė pamiršta vidinius nesutarimus ir operatyviai susivienija. Dabar tokiu priešu pateikiamas Koranus deginantis danų politikas Rasmusas Paludanas (Rasmus Paludan). Mano nuomone, tokie jo veiksmai tik demonstruoja bukumą ir protinį atsilikimą. Kita vertus, jeigu tokių realybėje nesigaudančių politikų (kokių netrūksta ir Lietuvoje) daugės, situacija gali tapti sunkiai kontroliuojama.

Prisiminkime Pirmąjį pasaulinį karą. Jis tikrai kilo ne todėl, kad studentas nušovė Austrijos- Vengrijos sosto įpėdinį. Žmonės žūsta kasdien, tad viena mirtis tikrai negalėjo sukelti karo. Bet kadangi Europoje tvyrojo įtampa, šis išpuolis tapo pretekstu. Dabar Europoje vėl tvyro įtampa, o tokie politikai, kaip minėtas danų veikėjas, tarsi tyčia stengiasi sukurti pretekstą rimtesniam konfliktui.

- Ar šiandieninė Europa yra pasirengusi galimiems ginkluotiems konfliktams?

- Šiame kontekste Europa atrodo labai prastai. Netgi būtų galima teigti, kad dabartinius savo pajėgumus Europos šalys išsaugojo buvusio JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pastangomis. Juk būtent jis pagrasino, kad Amerika pasitrauks iš NATO, jeigu kitos narės gynybai neskirs bent 2 proc. nuo savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Ir tai suveikė, nes šiuo metu būtent JAV yra galingiausia jėga. Bendras ES gyventojų skaičius siekia beveik 450 mln., o JAV turi „tik" 332 mln. gyventojų, tačiau jos BVP siekia 23,32 trilijonų JAV dolerių, kai ES BVP sudaro 14,5 trln. eurų.

Europos šalys, nebent išskyrus Švediją ir Šveicariją, ilgą laiką į savo gynybinius pajėgumus žvelgė atmestinai. Gal dar kažkiek savo šalių saugumu rūpinosi italai ir prancūzai, tačiau visi kiti jautėsi saugūs ir niekuo nesirūpino. Tarkime, vokiečius užliūliavo jų teritorijoje stovintys amerikiečių daliniai. Taip, vokiečiai turi ir tankų, ir lėktuvų, tačiau kiek jie turi naujos technikos?

Ir kiek ginkluotės jiems liks, kai Ukrainai bus perduota viskas, kas žadama? Jau dabar akivaizdžiai matosi, kad atskirų ES šalių-narių gynybinės struktūros nėra pakankamos. Galbūt jas visas suvienijus ir susidarytų rimtesnis karinis darinys, tačiau ne toks, kuris išgąsdintų potencialų priešininką.

Čia būtina prisiminti, kad Lietuva irgi yra viena iš tų Europos Sąjungos šalių. Turime protingų, gabių žmonių, tačiau patys nieko negaminame, nes taip vadinamam politiniam elitui krašto gynyba nėra įdomi tema. Jie labai mėgsta kalbėti apie užsienį, žvalgytis po kaimynų „kiemą", pamiršdami, kad patys yra to kiemo dalis. Žadama, kad iki 2030 metų atsiras karinės struktūros, kurios turėjo būti jau vakar.

Šiandien Ukrainai atiduodami turimi kariniai ištekliai, bet visiškai nesirūpinama jų atkūrimu. Politikai aiškina, kad esą mes patys agresijos atveju kovosime žemėje, o oro apsauga pasirūpins kaimyninės šalys. Čia maždaug tas pas, jeigu sakyčiau - kadangi kaimynas jau turi žmoną, tai aš galiu ir nesituokti.

Praėjo daugiau negu 30 Nepriklausomybės metų, bet krašto gynyba taip ir liko negyjančiu sopuliu. Dar būdamas kariuomenėje kartojau, kad turime turėti tankų, o mane tildė sakydami, jog tankai reiškia agresiją ir puolimą, o mums reikia tik gynybos. Tai kam tada žmonės stato šarvines duris? Galėtų neužkirsti piktavaliams kelio, o gintis nuo jų namų viduje.

Jeigu suprantame save kaip valstybę, kaip teritoriją su žmonėmis, turime prezidentą, tai kodėl neturime kariuomenės? Realiai turime neišvystytas sausumos pajėgas ir aviacijos bei laivyno užuomazgas. Nesiginčiju, Ukrainai padėti svarbu, o ką patys turime oro gynybai? Nieko. Kas norės, tas mūsų padangėmis naudosis, o atsakyti jam negalėsime. Ir, jeigu neturėsime savo, niekas neskubės nei padėti, nei dalintis. Deja, bet tenka konstatuoti, kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį su gynyba susiję „namų darbai" taip ir nebuvo atlikti...