EK vakar deklaravo ir savo tikslą: aprūpinti valstybes nares veiksmingomis priemonėmis, nepažeidžiančiomis griežtų ES konkurencijos taisyklių.

Tačiau kai kurios bloko narės jau siekia apsaugoti privačius namų ūkius nuo itin aukštų elektros ir šildymo kainų , nelaukdamos EK veiksmų ar deklaracijų. Pavyzdžiui, Prancūzija pažadėjo gyventojams tarifų lubas ir planuoja pasiūlyti labiau nepasiturintiems namų ūkiams 100 eurų išmokas. Italija nori palengvinti naštą mokestinėmis lengvatomis.

Manoma, kad EK priemonių rinkinį sudarys tokios ir panašios priemonės.

Kai kurios bloko šalys, įskaitant Ispaniją, Prancūziją ir Graikiją, paragino Europos lygmeniu imtis platesnio masto priemonių. Šalys, be kita ko, nori koordinuoti dujų įsigijimą, įkurti bendrus dujų rezervus ir atsieti elektros ir dujų kainas.

Manoma, kad EK priemonių rinkinys gali apimti ir tokius vidutinės trukmės siūlymus.

Konkretesnės derybos dėl šio klausimo vyks per ES aukščiausiojo lygio susitikimą spalio 21-22 dienomis.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vakar pareiškė, kad Maskva „pasirengusi" padidinti dujų eksportą, nes kai kurie „veikėjai" Europoje kaltina Maskvą tyčia nedidinant tiekimo, kai žemynas susiduria su dujų krize.

Tuo pat metu Rusijos energetikos ministras Nikolajus Šulginovas vakar pareiškė,kad dėl gamtinių dujų tiekimo į Europą, kuri susiduria su kylančiomis energijos kainomis, reikės sudaryti naujas sutartis. „Jei bus pageidavimų, tą bus galima padaryti tik nustačius naujus sutartinius įsipareigojimus", - sakė ministras, apibūdindamas Rusiją kaip „patikimą tiekėją".

Kritikai dėl kainų augimo kaltina Rusiją, kuri tiekia daugiau kaip trečdalį Europai reikalingų dujų.

Jie teigia, kad Maskva tyčia nedidina tiekimo, kad darytų spaudimą Europai, siekdama sudaryti daugiau ilgalaikių sutarčių ir sertifikuoti prieštaringai vertinamą dujotiekį „Nord Stream 2".

Rusijos pareigūnai ne kartą sakė, kad tiekėjai vykdo savo įsipareigojimus pagal sutartis su Europos pirkėjais.

Tačiau Maskva nedidina tiekimo trumpalaikėse neatidėliotinų sandorių rinkose, kurioms ES teikia pirmenybę, teigdama, kad jos yra konkurencingesnės.

Paklausa Europoje didėja, kadangi atsigauna ekonomika po uždarymų dėl pandemijos, o atsinaujinančių energijos šaltinių, pavyzdžiui, vėjo, tiekimas mažėja.

Komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, ekonomistas Audrius RUDYS:

Kodėl kyla energetinių išteklių kainos? Pirmiausia, pasaulis pradeda stipriai atsigauti po pandemijos: aktyvėja tiek gamyba, tiek kelionės, o kaip žinoma, kelionės reikalauja didelio energetikos sunaudojimo. Taip pat atsigauna antžeminis transportas bei aviacija. Šitie poreikiai, kurie pastaruoju metu smarkiai auga, natūraliai kelia kainas.

Kalbant apie Europą, tai, be abejonės, yra nemažai ir dirbtinių kainų auginimo elementų. Tai, kad pasaulyje kyla naftos ir dujų kainos, pirmiausia „kalta" Rytų Azija, kuri itin suintensyvino gamybą ir dabar suskystintų dujų tanklaiviai iš JAV ar Kataro plaukia ten - tiekimo kryptis pasikeitė tada, kai Europoje kainos buvo dar žemos, o Rytų Azija pradėjo staigiai augti. Žinoma, tiekimo kryptys grįš, nes ir Europoje kainos jau smarkiai pakilo, tačiau tam reikia laiko.

Tuo metu pagrindinis dujų tiekėjas Europai išlieka Rusija ir čia svarbų vaidmenį vaidina jau grynai politinis faktorius - dėl geostrateginių reikalų Rusija nori atsisakyti dujų perdavimo sistemos per Ukrainą. Priežastys čia labai paprastos: pirmiausia, rusai nenori finansuoti Ukrainos, nes už tranzitą reikia mokėti.

O antras dalykas - jeigu dujos per Ukrainą nebus eksportuojamos, tai tuomet galima su ja kariauti. Kitaip sakant, vienas iš Rusijos agresiją stabdančių faktorių yra tai, kad karo atveju nutrūktų dujų tiekimas į Vakarų Europą per Ukrainą, tuomet „Gazpromas" mokėtų baudas už savo įsipareigojimų nevykdymą, o Europa apskritai mėgintų pakeisti pagrindinį dujų tiekėją.

Dabar, kai atsirado „Nord Stream 2", visą tą kiekį galima nuimti nuo Ukrainos ir paleisti per šį vamzdyną, todėl Rusija yra labai suinteresuota kaip galima labiau paspartinti „Šiaurės srauto 2" sertifikavimo procesą.

Antra vertus - rusai nori prispausti Europą, kad šitam dujotiekiui nebūtų taikoma trečioji energetikos direktyva, t.y. nebūtų taikomas reikalavimas vamzdyno operatorių atskirti nuo to, kas tuo vamzdynu naudojasi, ir kad vienas tiekėjas galėtų naudoti daugiau nei 50 prc. pajėgumų.

Taigi, Rusijos valdžia nutarė paspausti Europą ir sukelti didelę krizę, sakydama: jeigu jūs norite aukštų kainų, tai ir turėkite, o jeigu to nenorite, tai sutvarkykime tiekimą per „Šiaurės srautą 2" taip, kaip mums reikia... Tai yra akivaizdus šantažo elementas, siekiant geopolitinių tikslų.

Kaip tai bus išspręsta, šiuo metu dar nėra aišku, bet galimi keli variantai: arba pasiduoti Rusijos šantažui ir daryti, kaip jie nori, ir staiga pradėti gauti daug pigių dujų, tačiau tuomet būtų pažeisti ES įsipareigojimai Ukrainai, o karas ten taptų beveik neišvengiamas.

Kita alternatyva yra šią žiemą kiek pašalti, pamokėti daugiau, bet per tą laiką užmegzti stabilius ryšius su kitais tiekėjais - paskatinti norvegus paleisti daugiau jų dujų į eksploataciją, nes dabar jie savo galimybes apriboję, pasistatyti papildomus suskystintųjų dujų terminalus, kad būtų galima daugiau dujų gauti iš kitų geografinių platumų.

Dar vienas kelias - aktyviau siekti apeiti Rusiją iš Turkmėnijos, Uzbekijos ir Kazachstano pusės per Šiaurės Kaukazą. Tokiu atveju Europoje dujų tiekimas būtų išspręstas ir kainos taip nešokinėtų.

Bet yra dar viena bėda. Mano nuomone, Europa pernelyg skuba su „žaliosios energijos" įvedimu, o ypač skuba uždarinėti atomines elektrines. Nes, kuo daugiau atsinaujinančių išteklių naudojama energijos gamybai ir didėja tokios energijos lyginamasis svoris, tuo labiau didėja energijos tiekimo netolygumai.

Pavyzdžiui, didelę dalį Europos užklojo debesys ir pagaminama perpus mažiau energijos, nustoja pūsti vėjas - vėl sumažėja, o štai Šiaurės jūroje labai sumažėjo bangavimas ir bangų jėgą naudojančios elektrinės visai nustojo gaminti elektrą... Vadinasi, alternatyvinė energetika šiuo metu vis dar nėra patikima, reikalingas subalansuotojas. O juo galėtų būti hidroelektrinės arba iškastiniu kuru kūrenamos elektrinės. Kadangi šiuo metu pablogėjusios „žaliosios energetikos" sąlygos, tai tapo dar vienu kainas keliančiu faktoriumi.