- Vokietija ir Prancūzija faktiškai apkaltino Rusiją panaudojus cheminį ginklą prieš Aleksejų Navalną. Ką reiškia toks pareiškimas?

- Už šitų pareiškimų, kaip visada, nieko rimto nėra. Juolab kad „Novičiokas" yra toks preparatas, kuris dėl savo cheminės sudėties net nėra įtrauktas į cheminių ginklų sąrašą. Kitaip šnekant, tai yra formalus pretekstas atsikratyti atsakomybių, teigiant, jog joks cheminis ginklas nebuvo panaudotas. A.Navalnas taip pat tai suprato ir kreipėsi į Jungtinių Tautų ekspertus įvairiausių žmogaus teisių klausimais dėl bandymo nužudyti. Ten yra specialūs ekspertai, kurie tiria tokius atvejus. O jis, suvokęs, kad per cheminio ginklo draudimo sutarties organizaciją šis reikalas užsivilkins, žengė kita kryptimi...

Žinoma, toliau pareiškimo čia niekas nenueis. Būtų daugiau negu keista, jeigu šiandien Prancūzija ir Vokietija pradėtų laužyti savo politiką. Prancūzai juk buvo pirmieji, kurie pasiūlė Rusijai apsivalyti murziną mundurą, tampant oficialiu Karabacho konflikto tarpininku. Valstybė, siūlanti žudikui užsiimti savo įvaizdžio gerinimu, vargu ar gali išstenėti ką nors rimto. Todėl europinės partijos, gelbėdamos savo įvaizdį, gali sugalvoti kokias nors demonstratyvias priemones, kurios niekam nepakenks, o Rusijai jos tesukels juoką... Tipiškas tokių „priemonių" pavyzdys yra vadinamosios sankcijos Baltarusijai, kuomet pagrindinis asmuo, kaltinamas viešomis represijomis ir netgi kankinimais kalėjimuose, net nėra įtraukiamas į Europos sankcionuojamų asmenų sąrašus, o juose dominuoja 3-4 eilės kaltininkai. Ši situacija rodo, jog Europai principų pakanka tik tiek, kiek to reikia, siekiant išgelbėti „kovotojų už demokratiją" ir „žmogaus teises" vaizdelį...

- Kalnų Karabacho konflikte kažkaip daugelis užmiršta greta Turkijos, Irano, Azerbaidžano ar Armėnijos išryškinti Rusijos interesus. Kokie jie? Kuo ten pasireiškia rusų žaidimas?

- Žinoma, rusai ten turi daug interesų. Pirmasis interesas - susitvarkyti su jiems nepatinkančiu Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, kuris yra stipriai remiamas armėnų diasporos (vien tik Prancūzijoje yra apie milijonas armėnų). Tai yra žmonės, kurie puikiai pažįsta vieni kitus ir aktyviai dalyvauja armėnų interesams atstovaujamoje politikoje, turi „armėnų pasus" ir visi jie kuria proarmėnišką mitologiją apie tai, kaip jie dalyvavo Žalgirio mūšyje bei kaip jie suvaidino lemiamą vaidmenį Europos istorijoje... Armėnų diasporos plačiai išsibarsčiusios po pasaulį - Jungtnėse Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ar, pavyzdžiui, Kipre (beje, Kipro parlamente yra labai daug armėnų, kurie bet kada gali aktyviai sudalyvauti, užblokuojant kokią nors europinę iniciatyvą, jeigu ji neatsižvelgia į jų inteeresus). Taigi, rusų interesas yra sukurti pačioje Armėnijoje didžiulį nepasitenkinimą N.Pašinianu ir taip jį nušalinti nuo valdžios.

- Matyt, N.Pašiniano reikalai nėra vienintelis Maskvos interesas kariaujančiame regione?

- Žinoma. Antrasis aspektas - tai Rusijos išlikimo Pietų Kaukaze klausimas. Šiandien jau niekam nekyla abejonių, jog „blogoji" NATO narė Turkija turės savo bazę Azerbaidžane, todėl 102-osios Rusijos karinės bazės Armėnijoje išlikimas Maskvai yra išskirtinai svarbus. Be to, Rusija ir toliau pageidauja išlikti svarbiausiu sprendžiančiu balsu visuose Užkaukazės ir Kaukazo klausimuose. Tie, kas atsimena, kaip Armėnija gavo Karabachą ir 7 papildomus rajonus, supras, jog Rusija iš čia niekur neis. Dar 1993 metais tuometinis Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas, stipriai rūstaudamas ant azerbaidžaniečių už tai, kad jie išvijo Rusijos pajėgas iš Azerbaidžano, pareiškė, kad „jums šis reikalas skaudžiai atsirūgs". Netrukus konflikte dėl Karabacho Rusija stipriai parėmė Armėniją, t.y. Rusijos artilerija faktiškai pavertė nieku azerbaidžaniečių pastangas išlaikyti Karabachą savo teritorijoje. Dar vienas svarbus Rusijos interesas - dujos. Vos pažvelgus į žemėlapį, matyti, kad vos tik Azerbaidžanas atgautų Karabachą, jis faktiškai gauna išėjimą į Nachičevanę, kuri turi sieną su Turkija, o tai reiškia, kad dujoms iš Azerbaidžano nereikia keliauti dideliu lanku per Sakartvelą į Džeichaną, dar Ševardnadzės ir senojo Alijevo laikais pastatytu dujotiekiu-naftotiekiu, kuris apėjo Rusijos strateginius interesus ir neįsileido rusiškos naftos į šias rinkas. Kadangi dujų vamzdis ilgą laiką buvo pagrindinis Rusijos oligarchatą maitinantis instrumentas, tai jų gyvybiniai interesai bus labai efektyviai ginami. Reikia priminti ir tai, jog apie 50 proc. „Gazpromo" akcijų šiandien oficialiai priklauso įvairioms užsienio kompanijoms. Žinoma, dalis iš jų yra Rusijos kompanijų klonai Šveicarijoje ir kitose padoriose vietose, tačiau tam tikra dalis priklauso ir „geriesiems" europiečiams. Taigi, šrioderizacija ir putinferšteiniška politika Maskvos yra stipriai laukiama...

- Ar greta išvardintų merkantilinių interesų egzistuoja koks nors geopolitinis faktorius?

- O kaipgi be jo... Azerbaidžanui paėmus Kalnų Karabachą ir išėjus į Nachičevanę, Turkija faktiškai išeina į tiurkiškąjį pasaulį - Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją, Kazachstaną... Prie jų pridėkime visą eilę tiurkiškai kalbančių tautų Rusijos teritorijoje. O tai reiškia, kad R.T.Erdogano turkiškojo pasaulio vizija, kuri jo aplinkoje šiandien yra pagrindinė ideologija, tampa realybe. Pažvelgę į žemėlapį, pamatysime, kad Turkija jau dabar faktiškai pradeda kontroliuoti Europos „papilvę", t.y. Libiją, puikiai tvarkosi Sirijoje ir plečiasi į Vidurinės Azijos teritorijas. Visa tai reiškia, jog sena Rusijos baimė, kad „jauna tarybinė respublika iš visų pusių apsupta priešų" tampa tikrove.

- Persikelkime į Ameriką. Pastaruoju metu skelbiamos įvairios apklausos rodo, kad D.Trampas nuo Dž.Baideno (J.Biden) atsilieka apie 15-16 procentinių punktų. Prisimenant praėjusius rinkimus, skaičiai buvo panašūs, tik D.Trampas tuomet atsilikinėjo nuo Hilari Klinton. Kiek galima pasitikėti tokiomis apklausomis? Ar jų rezultatai bent panašūs į tikrovę?

- Anksčiau esame kalbėję, jog spalio mėnuo Jungtinėse Valstijose bus netikėtų sprogimų rinkiminėse valstijose laikotarpis. Vienas iš tokių sprogimų jau įvyko: D.Trampas (D.Trump) išslaptino specialiųjų tarnybų tyrimų duomenis, iš kurių matosi, jog visas skandalas apie jo bendradarbiavimą su rusais buvo sukurtas Hilari Klinton (Hillary Clinton) biure... Tai yra parodymai, taip pat raštiški įrodymai, ir tai sukuria kur kas rimtesnę situaciją, nei Votergeito skandalo metu. Tai ne kažkoks pasiklausymo aparatėlis, o ištisas sąmokslas prieš kandidatą į Jungtinių Valstijų prezidentus, vykdomas kito kandidato bei veikiančio prezidento Barako Obamos (Barack Obama). Čia reikia šį tą pasakyti ir apie vadinamuosius „nuomonių tyrimus", kurie atliekami JAV. Visi, dalyvaujantys rinkimuose, žino, kad žmonės nori būti su laimėtoju. Todėl rinkiminių apklausų klastojimas yra nuolatinis nesibaigiantis reiškinys. Todėl labai dažnai stebėtojams tenka remtis ne kokiais nors sociologiniais tyrimais, o, atrodytų, pašaliniais faktoriais, kuriais gali būti, pavyzdžiui, partijos narių skaičiaus augimas. Čia respublikonai renka didelį kiekį naujų partijos narių ir dalyvių rinkimuose, lyginant su demokratais. Taip pat gali būti netikėtas mažumų palaikymas. Skaitytojams tai gali būti įdomu: praėjusį kartą pasakojau, kaip raudonavau, klausydamasis D.Trampo ir Dž.Baideno debatų. Tačiau atomazga net man buvo visai netikėta: JAV gyvenantys išeiviai iš Lotynų Amerikos, klausę ne tiesioginių debatų anglų kalba, o vertimo į ispanų kalbą, netikėtai palankiai įvertino tai, ką sakė D.Trampas. Leitmotyvas yra toks: „tas ryžas kalba tiesą ir mes už jį balsuosim". Ir taip mano apie 70 proc. apklaustų lotynų amerikiečių... Taigi, čia dar gali būti daugybė netikėtumų, tuo labiau kad D.Trampas, kaip efektyvus vadybininkas, aiškiai yra pasidėjęs ginkluotės atsargas rinkiminės kampanijos pabaigai.