JAV užbaigs arba pailgins Irano agoniją

Šalys viena kitą be perstojo atakuoja, Tel Avivas ragina iraniečius sukilti bei nuversti ajatolų valdžią, Irano Islamo revoliucinė gvardija ketina tęsti kovą tol, kol Izraelis bus sunaikintas.

Apie tai, kur veda dabartinė situacija ir kokia galėtų būti jos atomazga, „Respublika" diskutuoja su arabistikos specialistu, profesoriumi Egdūnu Račiumi.

- Ar, turint omenyje Irano ir Izraelio santykius, buvo galima prognozuoti tokią įvykių eigą?

- Tai tikrai nebuvo jokia paslaptis ir didžioji dalis komentatorių, kurie sekė dvišalių santykių dinamiką, pabrėžė, jog staigmena prasiveržęs konfliktas netapo. Tiksliau, staigmena galima vadinti tai, jog Izraelis tokio puolimo nesurengė anksčiau.

Turime paradoksalią situaciją - Iranas esą nori sužlugdyti Izraelį, tačiau sklinda kalbos, kad dabartinis premjeras Benjaminas Netanjahu jau prieš 20 metų siūlė smogti Iranui.

Kodėl Tel Avivas tiek delsė? Atsakymas paprastas - JAV nebuvo įjungusi žalios šviesos. B.Netanjahu rankos seniai niežėjo, bet vis nebuvo progos pasireikšti. Ji atsirado tik dabar, į Baltuosius rūmus sugrįžus Donaldui Trampui.

Pastarasis teigia, kad Amerika su Izraelio atakomis nesusijusi, tačiau tikrai viskas vyksta su jos žinia. Nežinau, ar D.Trampas B.Netanjahu pasakė, kad jau galima smogti Teheranui, ar pastarasis tai pasakė amerikiečiui, bet aišku, kad sprendimas buvo priimtas bendrai.

Kadangi daug kalbėta apie branduolinę Irano programą, smūgiai turėjo būti preciziški, nukreipti į šios programos objektus, tačiau Izraelis taiko ne tik į juos, bet ir užsiima aukštų Irano karininkų „užsakomuoju žudymu". Tai suponuoja klausimą - koks yra galutinis jo tikslas?

Atsakymas irgi aiškus - sužlugdyti Iraną tiek, kad ne tik artimiausioje ateityje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje jis nekeltų Izraeliui jokios grėsmės. Kartais šio tikslo siekiama prisidengiant branduoline programa, bet esmės tai nekeičia.

- Tel Avivas užsiminė apie ajatolos Ali Chamenėjaus nužudymą, Islamo revoliucinė gvardija paskelbė, kad kovos tol, kol Izraelis bus sunaikintas. Kuris nors iš šių scenarijų realus?

- Abi pusės blefuoja. Iranas pasako tai, ko fiziškai negalėtų pasiekti. Kita vertus, Izraelis blefuoja daugiau, bet daro tai panašiai kaip D.Trampas - pasakysiu ir žiūrėsiu, ar tai suveiks.

Ar Izraelis galėtų fiziškai pasiekti ir sunaikinti ajatolą? Neabejoju, kad žydų ir amerikiečių žvalgybos gali jį lengvai susekti ir nužudyti. Kartais B.Netanjahu sprendimais galima abejoti, bet jis puikiai suvokia bendrą situaciją, todėl čia kyla kitas klausimas - ar šalies lyderio nužudymas iš išorės neatsisuktų prieš pačius žudikus. Jau ir dabar, lyginant su 2023 m., palaikančių Izraelį mažėja, o po tokios žmogžudystės jų iš viso galėtų nebelikti.

Tas pats pasakytina ir apie Ukrainos-Rusijos karą. Kremlius tikrai galėtų pasiekti Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, bet tuomet tokiu poelgiu būtų peržengtos visos raudonos linijos, todėl jis to nedaro.

Tel Avivas gali nužudyti ajatolą, jis nori, kad A.Chamenėjus mirtų, tačiau pats to vargu ar imsis. Nes jam reikia ne vieno asmens mirties, o įvykių sekos, kurie paskatintų Irano režime suirutę ir pradėtų iraniečių sukilimą, kuris baigtųsi valdžios Teherane pasikeitimu.

Izraelis pasimokė iš JAV nesėkmių Afganistane su talibais ar Irake su Sadamu Huseinu, todėl tokių pačių klaidų nekartos ir ajatolos krauju nesusiteps. Juolab kad sunaikinti Iraną jis gali, bet negali sukurti ten demokratijos ar į valdžią atvesti Izraeliui palankų režimą.

Užaugo jau kelios iraniečių kartos, kurios žino, kad Izraelis yra priešas, todėl jie šito per dieną nepamirš. Todėl, nepaisant to, kaip viskas pasisuktų pačiame Irane, jo žmonės izraeliečių nepamils. O bandymas valdžią pakeisti jėga, greičiausiai, paverstų Iraną antra Sirija arba Libija, kas būtų pragaištinga visam regionui.

- Konfliktas trunka savaitę. Gal jau galima daryti kokias nors išvadas?

- Akivaizdžiausias lygmuo yra fizinis-karinis. Čia matome ne tik Izraelio pranašumą, bet ir tai, kad jis nėra toks nepažeidžiamas, kaip buvo skelbiama viešai. Galbūt anksčiau tai žinojo tik kariuomenė, tačiau dabar sužinojo visas pasaulis - žydų turimos gynybos priemonės jų 100 proc. neapsaugo. Kol kas Iranas smogia nestipriai, bet skaudžiai: yra žuvusių, yra sugriovimų. Izraelis dominuoja, bet ir jam apsiginti nepavyko taip, kaip buvo tikėtasi.

Tai pat pasitvirtino tai, ką seniai įtarėme - Iranas apsiginti sugeba dar mažiau. Izraelis kasdien atakuoja ir sėkmingai naikina iraniečių gynybos sistemas. Iranas tiek metų stiprino savo karines galias, ir ruošėsi galimam konfliktui, tačiau tinkamai nepasiruošė.

Karinės struktūros - butaforinės, daugiau negu pusę milijono žmonių turinčios karinės pajėgos - neparuoštos, vadai žūsta vienas po kito. Beje, tai įrodo, kad Iranas nelabai turėjo galimybių kažką, išskyrus savo mažuosius kaimynus, tokius kaip Bahreinas ar Kuveitas, užpulti (Irano gyventojų skaičius - 90 mln., Bahreino - 1,6 mln., Kuveito - 4,8 mln.). Jis buvo pateikiamas kaip milžinas, tačiau dabar matome, kad jo kojos - molinės.

Netgi slėptuvių civiliams, ir tų nėra paruošta. Sakyčiau, savo laiku Irakas buvo labiau pasiruošęs kovai su JAV, negu šiandien Iranas pasiruošęs konfrontacijai su Izraeliu.

Politinių dalykų dar nežinome ir nematome, bet čia klausimų kils daugiau, nes Iranas niekada nebuvo vienalytis etnine ir ideologine prasme. Centrinėje dalyje gyvena persai, prie Pakistano ir Afganistano sienos, Sistano ir Beludžistano provincijoje gyvena sunitai balučiai, kurie etniškai artimesni Pakistanui ar Indijai.

Ten seniai vyksta separatistinis karas, bet ne dėl kažkokios ideologijos, o dėl to, kad žmonės tiesiog nenori būti Irano dalis. Ahvaze gyvena arbai. Jų separatizmas irgi žinomas. O kur dar kurdai.

Klausimas, kuris, tikėtina, kyla Izraeliui - ar jis gali sugundyti atskiras ginkluotas grupes, kurios nesitapatina su Iranu ir nenori būti jo sudėtyje? Potencialo tam tikro lyg ir yra, tačiau jis nėra pakankamas, nes šios išcentrinės jėgos nėra pakankamai skaitlingos ar galingos. Vedant analogiją su Lietuva, tai būtų ne politinių partijų kova, o, tarkim, žemaičių, lenkų ar gudų bendruomenių sprendimas išsivaikščioti, pasibaigęs valstybės subyrėjimu.

Visgi tokios informacijos apie Iraną neturime. Režimas susilpnėjęs, bet apie jį žmonės telkiasi, nes Izraelis ir JAV suvokiami kaip vienas, kaip priešas ir jų karių niekas su gėlėmis nelaukia. Ženklų, kad kiltų „persiškas pavasaris" ir režimas byrėtų, nesimato, todėl kažką prognozuoti būtų sunku.

- Kokią įtaką konfliktui turi JAV, kuri esą karą nusiteikus užbaigti dar šiomis dienomis?

- Esminis klausimas - ką ir kaip darytų amerikiečiai: bombarduotų giliai kalnuose esančius branduolinius objektus ar užsiimtų režimo keitimu. Čia reikia įvertinti, kad, kaip minėjau, režimo pakeitimas iš išorės automatiškai neveda į šviesų rytojų.

Tarkim, subombarduoti Iraną yra planas „A", sistemos pakeitimas - planas „B". Bet kaip jį realizuoti, jeigu šalyje nėra aiškios opozicijos. Analogiškai Irako ir Afganistano atvejams? Tada reikia įvertinti, kad šios dvi valstybės, tiek teritorija, tiek žmonių skaičiumi, nebuvo didelės, todėl koalicija, kuri norėtų užimti ir kontroliuoti Iraną, turėtų sutelkti ypač daug pajėgų ir tai ne faktas, kad tokia operacija būtų sėkminga.

Patys amerikiečiai bombų dar nemėto, tik jas duoda, bet jeigu jie įsikištų, konfliktas suintensyvėtų. Tik ar jiems, įvertinus, kad regione apstu JAV karinių bazių, to reikia? Juk jas nuo Irano skiria ne tūkstančiai, o keli šimtai kilometrų, todėl neabejotina, kad Iranas bandytų joms smogti. Kariauti su kaimynais jis nėra suinteresuotas, bet amerikiečiams tikrai atsakytų, todėl konfliktas išplistų po visą regioną ir jį suvaldyti būdų dar sudėtingiau.

- Ar Rusijos arba Kinijos įsitraukimas įmanomas ir ar tai kažką pakeistų?

- Tam tikra prasme šios šalys jau įsitraukusios. Rusija seniai bendradarbiauja su Iranu karinėje ir branduolinių technologijų srityje. Visgi Rusija jaučiasi pažeidžiama, nes Iranas, jeigu neskaičiuosime Turkijos, liko bene paskutinis partneris šiame regione.

Todėl Maskva mėgins ginti Teheraną tarptautinėje arenoje, tačiau veikti aktyviau ji negali. Gal pasiųs kažkiek ginkluotės ar karinių ekspertų, tačiau tokia pagalba įmanoma tik trumpalaikėje perspektyvoje ir ji iš esmės nieko nepakeistų.

Kinija pasijungė vėliau, bet mėgaujasi pigia Irano ir kitų sankcionuojamų valstybių nafta, todėl irgi turi savų interesų. Tiesa, tiesioginis karinis įsitraukimas mažai tikėtinas, nes tai nėra jos karas. Ji gali kažką regione prarasti, bet žino, kad ir amerikiečiai daug nelaimėtų.

Jeigu kinai pasitrauktų ir jų vietą pamėgintų užimti amerikiečiai, pastarųjų buvimas ilgai netruktų, o kinai moka stebėti ir laukti. Taip pat kinai galėtų rimčiau paspausti žydus ir amerikiečius, bet ir to nedarys. Iranas nėra visai paliktas „ant ledo", bet ir rimtos pagalbos iš minėtų sąjungininkų tikėtis jam neverta.

Juolab kad jeigu JAV nuspręstų panaudoti jėgą, jos nesulaikytų nei rusų, nei kinų prieštaravimai. Bet čia slypi dar vienas pavojus - jeigu JAV pradės bombarduoti Iraną, papildomų kozirių gaus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Tuomet jis galės sakyti: „jūs kovojate su teroristais, aš kovoju su nacistais. Visi jie yra blogis, o kadangi mes už taiką ir laisvę, kovokime su blogiu drauge." Skamba makabriškai ir toks tandemas yra sunkiai įsivaizduojamas, bet tokia situacija nebėra neįmanoma.

- Kokią jūs prognozuotumėte šio karo baigtį ir kada tai galėtų įvykti?

- Pasvarstykime, kas yra karas. Dviejų kariuomenių susidūrimas mūšio lauke? Šiandien jau turbūt nebe, nes minėtame Irake S.Huseino seniai nebėra, bet ar karas šalyje baigėsi?

Jeigu kalbame apie kariuomenę, kuriai vadovauja dabartinis režimas, ji galės priešintis tiek, kiek tai „leis" JAV. Tai yra, kiek laiko tieks ginklus Izraeliui ir kada nuspręs pati įsitraukti.

Yra tam tikra tikimybė, kad visgi karinė JAV operacija bus. Tik arba ji bus greita, arba bus atidėliojama, kas pailgs iraniečių agoniją. Ir tikrai tęsis ilgiau negu tris dienas, nes Iranas - didelė šalis.

Jeigu amerikiečiai nuspręstų įsitraukti tiesiogiai, dabartinei Irano valdžiai duočiau dvi savaites, po kurių jos, greičiausiai, nebeliktų. Bet, kaip sakiau, tokiu atveju kiltų rizika, kad konfliktas išplistų po visą regioną, o karas taip ir nebūtų užbaigtas.

Todėl labiau tikėtina, jog amerikiečiai nesiims keisti režimo ir jiems užteks to, jog nuolat atakuojamas Iranas taptų pavojaus niekam nebekeliančiu „klipata", tačiau kažką prognozuoti nežinant JAV planų ir nusiteikimo būtų sudėtinga.