Izraelis ir Palestina: ėjimas plonu ledu

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, komentuodama Artimųjų Rytų planą, sakė: „Lemiamą žodį dėl ilgalaikio ir teisingo konflikto sprendimo turi tarti palestiniečiai ir Izraelis“.

Palestiniečiai šiam planui griežtai nepritaria, jų teigimu, planas yra šališkas ir daug palankesnis Izraeliui nei palestiniečiams. Dėl to jie parengė atitinkamą rezoliuciją Jungtinėms Tautoms. D.Trampo planą sukritikavę palestiniečiai atskleidė, kad rezoliucijos projektą planuoja įteikti per Tunisą, kuris yra nenuolatinis Saugumo Tarybos narys.

Rezoliucijos turinys dar nebuvo paviešintas, tačiau labiausiai tikėtina, kad JAV jį atmes: net jei rezoliuciją palaikytų devynios Saugumo Tarybos narės, JAV pasinaudotų savo veto teise.

2017 m. antroje pusėje palestiniečių inicijuota rezoliucija, smerkianti vienašališką Vašingtono sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine, sulaukė 14 balsų Saugumo Taryboje, tačiau Vašingtonas, pasinaudojęs savo veto teise, rezoliuciją galiausiai atmetė.

Komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas PAULAUSKAS:

Kodėl Izraelio ir Palestinos konfliktas egzistuoja tiek daug metų? Jis prasidėjo XIX a. antroje pusėje - Vilniuje gyvenę tuometiniai žydų veikėjai iškėlė idėją, kad reikėtų įkurti Izraelio valstybę tuometinėje Palestinos teritorijoje, kurioje gyveno arabai. Šis projektas tęsėsi ilgai ir galutinai buvo realizuotas po Antrojo pasaulinio karo, didžia dalimi Stalino dėka... Nes Stalinas, kaip vienas iš nugalėtojų, šią idėją labai rėmė ir turėjo planų, susijusių su Izraeliu, nors teritorija tuo metu buvo administruojama britų, kurie šios valstybės įkūrimui priešinosi.

Tačiau Izraelio valstybė vis dėlto atsirado palestiniečių gyvenamose žemėse - milijonai palestiniečių pasitraukė iš teritorijos, užleisdami savo vietą naujai kuriamai valstybei. Tie milijonai palestiniečių iki šiol gyvena aplinkinėse valstybėse. Štai kodėl Izraelio nepripažįsta daugelis aplinkinių arabų valstybių. Tai tęsiasi ne vieną dešimtmetį.

Kodėl dabar D.Trampas staiga pateikė šį planą? Viena iš priežasčių yra prezidento rinkimai. Juo labiau kad apkalta D.Trampui nebuvo realizuota ir jis vėl turi didelius šansus laimėti rinkimus. Neužmirškime, kad žydų lobistai yra viena iš įtakingiausių finansinių bei politinių grupių Jungtinėse Valstijose, o taip pat ir pasaulyje. Todėl turėti jų paramą D.Trampui yra labai svarbu. Galima prisiminti, kad jo duktė yra priėmusi judėjų tikėjimą... Todėl tas sumanymas ir buvo pateiktas, kaip „taikos planas“, kad turėtų žydų bendruomenės palaikymą - visiškai nesvarbu, ar tą planą kas nors priims, ar ne.

Plano esmė yra tokia: Palestinos valstybė būtų įkurta iš kelių gabalėlių, daugiausia negyvenamoje dykumoje, nesuteikiant jai net oro erdvės kontrolės... Praktiškai tai yra pasišaipymas iš pačios valstybingumo idėjos. Dėl to nesunku buvo prognozuoti, kad nieko čia neišeis, bet čia buvo svarbiau parodyti gerus ketinimus vienos bendruomenės atžvilgiu, o ne išspręsti konfliktą.

Ir štai neseniai matėme B.Netanjahu vizitą į Maskvą, kad pristatytų šį planą V.Putinui. Šiuo atveju V.Putinas yra unikalus valstybės vadovas, kuris gali kalbėtis beveik su visais. Neseniai būdamas Izraelyje, kai buvo minimas 75-erių metų Aušvico išvadavimo jubiliejus, po poros valandų nuvyko į Palestiną... Libijoje dabar pešasi dėl valdžios dvi pagrindinės jėgos, tai abiejų jų lyderiai buvo Maskvoje... Jis kalbasi ir su Iranu, ir su Iraku, ir su Turkija, ir su Kinija, ir su visa Afrika, ir su D.Trampu ar net V.Zelenskiu. Tad nėra ko stebėtis, kad pas jį važiuoja ir B.Netanjahu derinti reikalų, nes Rusijos įtaka Artimuosiuose Rytuose tik auga. Dėl to be rusų mažai kas sprendžiasi šiame pasaulyje. Verta susimąstyti mūsų politiniams strategams, ką jie daro ir šneka. Nes jie gyvena visiškai kitame, nerealiame, pasaulyje. Jie tarsi eina ledu ir įsivaizduoja, kad jis juos išlaikys, nors ledas visur labai plonas - bet realiai to suprasti mūsiškiai nenori ir įsivaizduoja, kad toliau liks sausi...