„Islamo valstybė“ kuria naują religiją

- Kuo skiriasi sunitų ir šiitų religijos? Ar galima „Islamo valstybės“ veikėjus priskirti musulmonų-sunitų religinei pakraipai? Kokios yra istorinės tarpusavio neapykantos šaknys?

- Čia reikėtų išskirti dvi pagrindines linijas. Viena linija yra istorinė teologinė, o kita - ideologinė. Nors galbūt kai kas mums pasakys, kad teologija ir ideologija viena nuo kitos nėra pernelyg toli, aš vis dėlto drįsčiau jas atskirti. Kalbant apie istorinę teologinę liniją, tai klausimas visada buvo keliamas taip: kurie yra teisesni arba tikresni musulmonai? Tada atitinkamai santykis su Dievu yra perkeliamas į ginčą, kurie teisingiau tiki ar teisingiau praktikuoja, o tai natūraliai gali išvirsti ne tik į retorinę kovą ar įtampą, bet net ir fizinį susidūrimą. Šia prasme mes galime atsekti istoriškai, kad visada būdavo tokių mąstytojų, kurie savo tekstuose nagrinėdami, kaip teisingai reikia garbinti Dievą, polemizuodavo ir įvardydavo, kad „tie kiti“ (vadinkime juos šiitais) neteisingai tai daro. Visai natūralu, kad tokiu atveju tie žmonės, kurie skaito tuos tekstus, patiki, kad štai jau mes esame tie teisingieji ir tikrieji, o anie štai neteisingi ir mes jiems turime įrodyti arba „parodyti“, kaip reikia tikėti, o tada viskas gali virsti smurtu... Kita plotmė yra ideologinė, kuri tą tikėjimo „teisingumą“ suabsoliutina ir pakylėja jį į politinį lygmenį. Kitaip tariant, ne tik tos religinės praktikos brėžia skirtumus (štai, jie neteisingai meldžiasi), bet ir politiškai primetamas tikėjimo „teisingumas“. Jeigu įmanoma, tas „teisingumas“ įrodinėjamas per teisinę sistemą valstybėse, kuriose vyrauja islamiškų įstatymų „teisingųjų“ samprata. Žinoma, toks įrodinėjimas visada vyksta kitų tikėjimo sampratų sąskaita. Tuomet atsiranda grupės, kurios tokio įrodinėjimo nepriims, tam priešinsis, o prasidedantis smurtas iš teologinio virsta ideologiniu politiniu...

- Kitaip sakant, kažkas sugalvojo, kad tik jis moka teisingai tikėti Alachą, ir prasideda pjautynės?

- Norėčiau atkreipti dėmesį, kad didžiausias susipriešinimas yra ne tarp musulmonų sunitų ir šiitų, o tarp tradicinių sunitų ir postsunitinių revaivalistų. Kai mes kalbame apie „Islamo valstybę“, jokiu būdu negalime sakyti, kad ši organizacija yra sunitinė. Ji nėra sunitinė dėl to, kad sunizmas klasikine prasme yra suprantamas kaip keturių teisinių tradicijų visuma. Kitaip tariant, tradiciniai sunitai istoriškai suskilo į keturias atšakas, atspindinčias jų teisines tradicijas (chanafitai, chanbalitai, malikitai ir šafitai), šiitai - į tris (ismailitai, imamitai ir zaiditai). O tokios organizacijos kaip IS ar Talibanas yra postsunitai-revaivalistai, t.y. ta dalis musulmonų, kuri pirmiausia atmeta šiitines tradicijas, taip pat kharidžitų ibaditų teisinę tradiciją, tačiau jie atmeta ir sunitų teisines tradicijas. Revaivalistai ypač suvešėjo XIX amžiuje ir jie itin kritiški buvo savo pačių sunitinių teisinių tradicijų atžvilgiu. Jie manė, kad sunitai bei jų dvasiniai vadovai nuvedė musulmonų visumą klystkeliais. Kitaip tariant, jų požiūriu sunizmas yra toks pats blogas kaip ir šiizmas savo istorine forma. Revaivalistui didžiausias blogis yra ne tiek šiitai, kiek visi tradicionalistai, t.y. visų klasikinių teisinių tradicijų atstovai.

- Ar tai reiškia, kad revaivalistai kuria savą teisinę tradiciją ar kažkokią ypatingą tikėjimo pakraipą?

- Vienareikšmiškai taip. Jie perkuria tas teisines tradicijas, perkuria islamą. Labai gražus tų teisinių kazuistikų pavyzdys yra požiūris į vergovę dabartinėje „Islamo valstybėje“. Kaip žinoma, IS paėmė daug vergų jazidžių, tai kilo didžiulė diskusija, ką sako klasikinės sunitų teisinės tradicijos apie vergovę ir kaip ji suprantama „Islamo valstybėje“, ypač kai kalbama apie prievartavimus, žaginimus ir t.t. Apie visa tai klasikinėse tradicijose taip pat kalbama, bet jokia iš tų tradicijų nesutampa su revaivalistų požiūriu. Dar daugiau - kiekviena iš revaivalistinių grupių turi savo sampratą ir jos net kovoja tarpusavyje. Puikus to pavyzdys - Al-Qaeda ir „Islamo valstybė“ Sirijoje arba „Al-Nusros frontas“ ir IS, kurios viena kitą neigia kaip autentišką islamą. Tai nėra sunitai versus šiitai, ar net revaivalistai versus sunitai, o netgi revaivalistai versus revaivalistai, kurie vieni kitus neigia kaip „paklydėlius“.

- Kitaip sakant, vieningos islamo versijos ar tradicijos pasaulyje apskritai nėra?

- Su Muhamedo mirtimi 632 metais baigėsi vieningasis islamas, kuris tęsėsi 23 metus, kol pranašas buvo gyvas. Nepaisant to, kad Kalifatas po Muhamedo mirties politiškai buvo vienintelis ir vieningas, teologiniu lygmeniu jau buvo susiskaldymas pirmiausia tarp tų, pavadinkime, proto-šiitų ir proto-sunitų, o greitu laiku ir tarp visų kitų teisinių tradicijų sunitų ar šiitų viduje. Vektorių galima brėžti taip: iš teologinio susiskaldymo į teisinį susiskaldymą, o tuomet ir į politinį susiskaldymą. Iškart po Muhamedo mirties jau nebuvo jokios vienybės, nes nebeliko ir to centro, dogmos monopolio, kas galėjo nuspręsti, kurie yra tikrieji ar teisingieji musulmonai. Teoriškai galėjo nuspręsti kalifas, kuris priiminėdavo politinius sprendimus (užpulti ką nors ar ne, įvesti mokesčius ar ne, ir t.t.), bet tai visiškai nereiškia, kad Kalifate gyvenę teisininkai besąlygiškai pritardavo kalifo veiksmams.

- Ši sudėtinga religinė-teisinė ekvilibristika puikiausiai parodo susiskaldymo lygį musulmonų pasaulyje ir galbūt net amžinų ten vykstančių karų šaknis. Tačiau žmones labiausiai domina paprastas klausimas: kaip užbaigti visas tas amžiais besitęsiančias kovas? Ką reikia daryti dabar, kad pagaliau ten būtų įvesta tvarka?

- Klausimas, aišku, vertas šimto milijonų... Aš sakyčiau, kad mes turėtume suvokti, jog visa tai, ką dabar matome, yra vidinės musulmonų visumos dinamikos išraiška. Veiksmai, vykdomi išorinių veikėjų - ar tai bus Jungtinės Valstijos, ar dar kiti - gali būti tik chirurginiai, t.y. tam tikros chirurginės intervencijos pagal analogiją su vėžiu, pašalinant kažkokius piktybinius auglius organizme, tačiau tie veiksmai nebūtinai panaikina pačią ligą... Juk dažnai tos vėžio ląstelės vėl atsiranda ir sunaikina visą kūną. Klausimas, kokie būdai? Jeigu ieškotume paralelių su tuo pačiu vėžiu, tai dar gali būti švitinimas, tik šiuo atveju pakeiskime žodį į „švietimas“... Kitaip tariant, tai turi būti labai kompleksiniai veiksmai, kurie galbūt kartu su chirurginėmis intervencijomis gali atnešti rezultatą. Tiek JAV, tiek Europos Sąjunga, tiek musulmonų valstybės, jų vyriausybės turėtų sukurti kažkokį grandiozinį planą, kuris nebūtinai iš karto būtų sėkmingas, bet tolesnėje perspektyvoje vis dėlto suveiktų.

- „Maršalo planas“ visam musulmonų pasauliui?

- Kažkas panašaus į tai. Bet yra didžiulė problema: Jungtinės Valstijos niekaip nesugeba atsižegnoti, jeigu tinka toks žodis kalbant apie islamą, nuo kai kurių režimų, kurie ir yra didžioji problema pasaulyje. Pirmiausia taip yra Saudo Arabija, iš dalies ir Kataras. Kitaip tariant, JAV, vedinos savo pragmatinių ekonominių sumetimų ir interesų, nesugeba būti atviros sau ir pasakyti: na tiek to, tegul nafta kainuoja labai brangiai, bet mes su Saudo Arabija nenorime nieko bendro turėti ir su ja nuo šiol mes elgsimės taip, kaip kadaise elgėmės su Tarybų Sąjunga. Kol JAV visgi taip nesielgia, labai sunku tikėti, kad kas nors ten gali pasikeisti, nes visiškai nesvarbu, kokius planus Vašingtonas, Jungtinės Tautos ar ES braižytų, musulmonai visada galės pasakyti, kad JAV remia labai agresyvų režimą, kuris savo ruožtu visame pasaulyje remia radikalizaciją ir terorizmą. Todėl ir turime lazdą su dviem galais, o amerikiečiai to vieno galo niekaip nesugeba suvaldyti...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"