Rolandas PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras,  politologas:

- Migrantai Vokietijoje jau įvykdė kelis išpuolius, o Angela Merkel sako, kad ne pabėgėliai atnešė terorizmą. Ar tokie pareiškimai yra bandymas slėpti pražūtingą politiką?

- Pripažinkime: daliai Vakarų Europos politinio elito pabėgėliai yra priimtini, reikalingi, ir šis elitas, juos pasitelkdamas, sprendžia „savo“ problemas. Iš pirmo žvilgsnio žiūrime į nesąmoningus žmogaus veiksmus ir galvojame, ar jis apsimeta, ar nemato, ar negirdi. Prisiminkime grafą Kalergį, knygą „Praktinis idealizmas“, ir viskas stoja į savo vietas, tereikia pripažinti kitokią logiką ir visi veiksmai pasidaro prasmingi, teisingai orientuoti. Kažkas vadovaujasi mano minėtos knygos idėjomis. Vakarų Vokietijoje žmonės turi tam tikrą savo pasaulėžiūrą ir jos nenori griauti. Kai gyvenime kažkuo tikėjai, paskui labai sunku pripažinti sau, kad kvailai tikėjai. Vienas iš tų „įsitikinimų“ - kad vokiečiai visus integruos, kad visi gali būti išauklėti reikiama Vakarų Europai kryptimi. Tačiau realybė bado akis. Labai panašiai Tarybų Sąjunga byrėjo, problemos jau akis badė, o komunistai varė savo, lyg nieko nevyktų.

Įdomesnis klausimas pačios Vokietijos visuomenės, nepaisant visų problemų, 50 proc. žmonių Merkel pasitiki. Kodėl vakarų vokiečiai vienaip reaguoja, o rytų - kitaip? Todėl, kad rytų vokiečiai yra labiau patyrę žmonės, daugiau matę, nukentėję per Vokietijos Demokratinės Respublikos griūtį. O vakarų vokiečiai keliasdešimt metų gyveno be didesnių problemų. Vaizdžiai aiškinant, puikiai situaciją iliustruoja eksperimentas su pelėmis: kai joms buvo sudarytos idealios gyvenimo sąlygos, po kurio laiko jos nugaišo. Žmogus irgi yra „socialinis padaras“, jam irgi galioja tie patys dėsniai: jeigu žmogus neišmoksta įveikti sunkumų, ruošti savo vaikų kovoti už egzistenciją, tai ir nebesusigaudo, kas yra kas.

- Kodėl ignoruojamos akivaizdžios problemos, ir tai daro net politikai?

- Tiesiog žmonės nori į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Visas judėjimas Vakaruose, ypač JAV, ir vadinasi „think positive“. Pažiūrėkite į mūsų šalies partijas, dauguma jų jokių problemų nekelia, kalba gražiais, tuščiais žodžiais. Ir daugelis už jas pasirengę balsuoti, neturėdami žalio supratimo, kaip ta partija elgsis su pabėgėliais, ką darys dėl kitų svarbių klausimų.

Vakarų vokiečiai nemato problemų, nes gyvena, kaip minėjau, savo susikurtame gyvenime, kuris iš tiesų buvo geresnis nei kitose šalyse. O Lietuvos visuomenė bijo užpykdyti „šeimininką, esantį Vakaruose“. Suprantame, kad su tais pabėgėliais nieko nebus, bet įstojome į „Europos klubą“, ten yra lietuvių vaikai, ir tų vaikų tėvai galbūt viską mes čia ir ten išvyks. Ta pati Merkel yra už pabėgėlius, tai jei mes būsime prieš pabėgėlius ir balsuosime už partijas, kurios yra prieš pabėgėlius, taigi šeimininkas gali duot velnių, ar ne?

Daug žmonių, kurie pergyveno Tarybų Sąjungos žlugimą, neteko darbų, sugriuvo jų karjeros. Visuomenėje buvo didžiulis lūžis, tačiau praėjo ketvirtis amžiaus, mes įstojome į Europos Sąjungą, ir žmogus kažkaip „prisilaižė“ prie šio naujo gyvenimo: tai vaikus išsiuntė į Vakarus, iš jų gauna pinigėlį, ir visada pats su mintimi, kad jeigu ką - ir aš išvažiuosiu. Todėl ir bijo kritikuoti Europos Sąjungą, nes bijo, kad ir vėl bus tas pats. Ir dar pyksta ant tų, kurie rodo visas vakarų Europos problemas. Toks žmogus nenori nieko girdėti.

- Nenorėjimas girdėti nekeičia situacijos.

- Iš čia ir yra tas lietuvių entuziazmas Briuselio atveju. Mes apklausose pirmaujame pagal šį rodiklį. Vos prisijaukinome naują gyvenimą, vėl atsirado problemų. Taigi žmogus užsimerkia ir gyvena savo susikurtame pasaulyje. Tuo mes panašūs į vakarų vokiečius, kurie įsikibę į savo susikurtą pasaulio tvarkos darytojų vaidmenį - jis jau seniai nebe toks; o mes, patikėję vakariečių teisingumu, einame paskui juos ir tikime, kad bus gerai, nes patys nenorime atsisakyti savo iliuzijos.

Greičiausiai taip ir brisime į šį liūną, kol paskęsime. Niekas nieko nekeis, mano akimis žiūrint, Vakarų Europos ateitis yra labai miglota, skaudžiausia tai, kad mes, galėdami išvengti problemų, irgi nieko greičiausiai nepadarysime, vėl išsirinksime tuos pačius, kurie nedrįs prieš Briuselį kelti balso.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"