„Aš aiškiai leidau suprasti, jog visiškai neleistina naudoti žmones, bėgančius nuo karo ir persekiojimo, siekiant politinės naudos arba darant spaudimą Europos Sąjungai“, - aiškino D.Sasolis, užuot paaiškinęs, kodėl ES nevykdo savo pažadų Turkijai.

Be to, D.Sasolis dar kartą pareiškė, kad ES griežtai „smerkia“ Turkijos karinį kišimąsi Sirijos šiaurės rytuose. „Tai - rimtas tarptautinės teisės pažeidimas, kuris pakerta stabilumą ir saugumą regione“, - aiškino jis.

Neliko be dėmesio ir Turkijos veikla, susijusi su gręžiniais Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje. „Aš taip pat iškėliau klausimą dėl tęsiamų neteisėtų Turkijos gręžimo darbų rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Mes visiškai solidarūs su Kipru ir raginame gerbti jo suverenitetą“, - pridūrė EP pirmininkas.

Spalio 9 d. Turkija paskelbė pradedanti Sirijos šiaurėje naują karinę operaciją „Taikos šaltinis“. Jos tikslas - sudaryti Sirijos šiaurėje buferinę zoną, kuri turėtų tapti apsaugine juosta Turkijos sienai ir kur, Ankaros sumanymu, galėtų grįžti iš Turkijos pabėgėliai sirai. Įvairiais duomenimis, jų Turkijoje yra 3,6-4 milijonai.

Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdoğan) pastaraisiais mėnesiais ne kartą grasino ES, kad atidarys pabėgėliams duris į Europą. Pavyzdžiui, spalį Turkijos lyderis žadėjo tai padaryti, jeigu Briuselis laikys Ankaros operaciją Sirijoje karine. O lapkričio pradžioje jis pareiškė, kad Ankara turės paleisti pabėgėlius sirus į Europą, jeigu ES nepadės Turkijai jų įkurdinti, ką Briuselio pareigūnai nuolat žadėjo, bet pažado nevykdo.

Situaciją komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius BUTKEVIČIUS:

Manau, tai yra eilinis, tipiškas europietiškas nesugebėjimas susiorientuoti realijose... Reikėtų pradėti nuo to, kad turkai dar niekada istorijoje nėra buvę tokie geri Europos draugai, kaip pastaruosius 50 metų. Pradedant nuo viduramžių mes su jais turėjome nuolatinius konfliktus, tačiau dėkui Didžiajai Britanijai, kad ji sugebėjo turkus įvelti į konfliktus su Rusija ir statyti į vietą rusų imperiją, uždarant jai priėjimą prie Viduržemio jūros. Tam tikra prasme XIX šimtmetyje Turkija yra pasitarnavusi Europos interesams.

Bet štai dabar, kodėl turkai, taip ir nepriimti į ES, turėtų žaisti mums naudingus žaidimus? Kitas ne mažiau svarbus klausimas: ar reikėjo priimti Turkiją į ES? Ar reikėjo sulošti žaidimą, pavaizduojant šiuos geruosius musulmonus europinės tapatybės dalimi? Klausimas diskutuotinas, bet aš, ko gero, būčiau rizikavęs juos priimdamas ir tuo pačiu blokuodamas visus kitus čia besiveržiančius musulmonus, ženkliai sumažindamas dabar stebimą milžinišką spaudimą į ES sienas. Žinoma, galima suprasti ir skeptikus šioje situacijoje, kadangi Turkija tik išoriškai primena europinę valstybę, t.y. Ankaros ir Stambulo centruose. O jeigu pamėginsi bent kiek giliau lįsti į Turkijos gilumą, susidursi su tokiais gūdžiais islamo viduramžiais, kad iškart pasibaigs bet kokios kalbos apie tam tikras europines vertybines orientacijas... Taip kad šis klausimas išlieka sudėtingas.

Visiškai natūralu, kad turkai dabar migrantais šantažuos vokiečius ir prancūzus: arba jūs duodate pinigus ir mes ieškosime, kur juos padėti, arba šitą armiją paleisime ant jūsų galvų... Taip pat, kaip ES valstybės bando dalintis Angelos Merkel „pabėgėliais“, lygiai tokią pačią teisę turi ir turkai. Šiuo atveju mes tarsi galime pasijuokti, kadangi sąlygos pas mus nėra labai priimtinos šiems veikėjams, tačiau žiūrint į perspektyvą, naujosios invazijos bangos pasieks ir mus. Nes iš paskos Turkijos pabėgėliams pajudės visa Afrika bei Artimieji Rytai, kurie nesugeba tvarkytis savo šalyse, o visa ši publika yra potencialūs mūsų kraštų kolonistai...