Prancūzija atkūrė su Lietuva diplomatinius santykius 1991 m. rugpjūčio 29 d. Tuoj po Maskvoje žlugusio rugpjūčio pučo. Nuo to laiko Lietuvoje lankosi jau ketvirtasis Prancūzijos prezidentas. 1992 m. gegužę Lietuvoje viešėjo Fransua Miteranas (Francois Mitterrand). Tai buvo pirmasis užsienio valstybės vadovas, atvykęs į atkurtą mūsų valstybę. 2001 m. liepos 26-27 d. Lietuvą vizitavo Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac). Atvykęs su gausia 120 asmenų delegacija, kurioje buvo ne tik verslininkų, kultūros atstovų, bet ir 70 žurnalistų. Galima sakyti, jog tai buvo pažintinė oficialiosios Prancūzijos kelionė į Lietuvą. Suderinta su Ž.Širaku ir tuometiniu mūsų šalies prezidentu Valdu Adamkumi. Į valstybę, kuri tik po trejų metų bus priimta į NATO. O dar vėliau - į Europos Sąjungą. Matyt, reikėjo įsitikinti, jog mes - ne barbarai.

2019 m. lapkritį, kai Vilniuje vyko Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, jame dalyvavo ir tuometinis Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas (Francois Hollande).

Barikadų nestatys. Gavrošu netaps

E.Makrono vizitas, suderintas dar prieš įvykius Baltarusijoje ir Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimą, savo programa buvo panašus į Ž.Širako vizitą. Vilniaus universitetas - iškilmingas pokylis - susitikimas su Lietuvos kultūros, meno, politikos elitu. Tik E.Makrono palydoje buvo keturis kartus mažiau lydinčių asmenų. Tai reikštų, kad Lietuva prancūzams jau nėra egzotika, mokanti rusų kalbą. Lietuvius, ypač menininkus, sportininkus, ir be oficialių vizitų pažįsta. E.Makronas kaip ir Ž.Širakas apsilankė Vilniaus universitete. Ir kalbėjo apie tuos dalykus, apie kuriuos kalba visų Europos šalių vadovai, įskaitant ir Rusiją. Apie Europos saugumą, bendradarbiavimą ir vienybę.

Ar buvo kas nors originalaus? Netikėto? Netikėti buvo tik Lietuvos ir Prancūzijos pirmųjų ponių puikūs apdarai. Juos internautai entuziastingai aptarė, pritarė, įvertino. O E.Makrono pozicija, jog bendradarbiavimas su Rusija yra būtinas, tikrai nesukėlė diplomatinio šoko. Visos ES valstybės visą laiką su Rusija bendradarbiavo ir bendradarbiaus. Nes, anot E.Makrono, negalima gyventi, lyg Europa būtų nuo Rusijos nutolusi sala. Ir tai rodo ne Prancūzijos prezidento naivumą, bet realios politinės situacijos supratimą. Kol Lietuvos diplomatija gieda „Marselietę" už baltarusius, o mūsų prezidentas ES delsimą įvesti Baltarusijai sankcijas pavadina „asmeniniu smūgiu tikinčiam ES", tikras prancūzas E.Makronas elgiasi daug blaiviau. Barikadų nestato. Gavrošu netapo. Sviatlanos Cichanouskajos Baltarusijos išrinktąja prezidente nepavadino. Matyt, dviejų susitikimų iš karto su dviem prezidentais būtų buvę per daug. Išsisuko. Džentelmeniškai papasavo pilietinę Baltarusijos visuomenę ir S.Cichanouskają Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Tačiau ir kitus vizito akcentus sudėliojo išmintingai. Diskutavo su VU studentais apie bendrą ES ateitį. Akcentas - Prancūzija dėl ES neabejoja. Rukloje aplankė apie 300 prancūzų karių. Akcentas - nors Prancūzija nori taikingos Europos, bet nėra naivi. Galų gale, Prancūzija yra vienintelė ES branduolinė valstybė.

Valgantys ir nevalgantys kaliošo

E.Makronas Gitanui Nausėdai padovanojo Romeno Gari (Romain Gary) romaną „Aušros pažadas". G.Nausėda E.Makronui įteikė Romo Kvinto skulptūros „Berniukas, valgantis kaliošą", kopiją. Autobiografinio romano turinys - Rusijos buvusios aktorės, o dabar siuvėjos, sūnus, gimęs ir su mama gyvenantis Vilniuje, vaikystėje tiek įsimyli kaimynę mergaitę, kad ryžtasi dėl jos suvalgyti savo kaliošą. Vėliau berniukas su mama išvyksta į Prancūziją. Tampa lakūnu, kariavusiu Antrajame pasauliniame kare. Ir garsiu rašytoju. Tad toks simbolinis Lietuvos ir Prancūzijos tiltas. Lietuva - entuziastinga paauglė, kuri dėl meilės Baltarusijai, Ukrainai, Sakartvelui, o dabar turbūt ir armėnams bei azerbaidžaniečiams nuolat kramto kaliošą. Prancūzija - brandesnės diplomatijos valstybė, kur kaliošo valgytojai irgi tampa brandesni ir atskleidžia savo talentus. Tačiau mes galime pasiteisinti. Ne mes, lietuviai, o jūs parašėte „Tris muškietininkus". Mes nekalti, kad mokėmės politikos iš Ato, Porto ir Aramio...

... o meno - iš paryžiečių

Prancūzijoje teatro meno mokėsi režisierius Juozas Miltinis, daug tarpukario Lietuvos menininkų. Įskaitant tapytojus Antaną Gudaitį, Stasį Ušinską, poetus Salomėją Nėrį, Joną Aistį. Ir dabar turbūt lietuviai daug daugiau žino apie meilės, bohemos miestą Paryžių, apie prancūzų Rivjerą nei paryžiečiai apie vilniečius. Bet prancūzai irgi žavisi mūsų teatro, kino režisieriais, operos solistais, muzikantais, šokėjais. Kultūrine prasme tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos niekada nebuvo sudegintas. Paryžiuje šiuo metu gyvena ir kuria Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, prozininkas Valdas Papievis. Tiesa, jei abipusį žavėjimąsi kultūra būtų galima įvertinti balais, mes tikrai daug labiau žavimės prancūzų pilimis, maisto kultūra, muziejais nei jie mūsų šaltibarščiais ir Arklio muziejumi. Balų santykis ne prancūzo naudai.

Antrajame dešimtuke

Sprendžiant iš Užsienio reikalų ministerijos (URM) informacijos, pagal prekybos tarp Lietuvos ir Prancūzijos apyvartą (1778,7 mlrd. Eur) Prancūzija, kaip partnerė, Lietuvoje užėmė tik 11-ąją vietą, o kaip eksporto partnerė - tik 13-ąją. Mūsų eksportas į Prancūziją siekia 747,9 mln. Eur. O kas mūsų prekybos partnerė „Nr.1"? Ogi Rusijos Federacija. Bent taip teigia URM interneto svetainė. Prekybos apyvarta - 8,56 mlrd. Eur, o eksportas - 3,97 mlrd. Eur. Daug aktyvesnės mūsų ekonominės partnerės yra ir Lenkija, Vokietija, Latvija. Išvada. Keistoka. Nors Ž.Širakas atvyko su 120 verslininkų, žurnalistų delegacija, itin aktyvūs ekonominiai ryšiai nebuvo užmegzti. Nors Vladimiras Putinas nė karto neatvyko į Lietuvą vizito bent su dviejų verslininkų delegacija, ekonominiai abiejų valstybių ryšiai funkcionuoja kuo puikiausiai. Nepaisant karantinų, sankcijų, netgi istoriškai melagingų pareiškimų. Tad kas mes iš tikrųjų esame? Jei su Dalios Grybauskaitės teroristine valstybe prekiaujame kaip pasiutę, o su bene kultūringiausia Europos valstybe - daug prasčiau?