Džo Baideno vizitas į Ukrainą - JAV diplomatijos pergalė

- JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) netikėtai atvyko į Kijevą. Koks buvo šio vizito tikslas?

- Politiškai teisingas veiksmas turi ne vieną tikslą, o minėtu vizitu buvo pasiekti net keturi tikslai. Pirmiausia, jis buvo skirtas JAV vidaus politikai. Amerikos demokratai sparčiai praranda visuomenės paramą savo užsienio politikai, todėl Dž.Baidenas Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo didelę viešųjų ryšių bendrapartiečių vykdomos politikos palaikymo kampaniją. Vertinant per šią prizmę, jo vizitas yra simbolinis, drąsus aktas, kuriuo demonstruojama, kad JAV brėžia naujas savojo pasaulio ribas ir Ukraina yra šio pasaulio dalis. Taip pat tokiu poelgiu Dž.Baidenas gali užsitikrinti nors ir nedidelės, bet svarbios respublikonų elektorato dalies paramą.

Antra, tai yra labai aštri ir stipri demonstracija Rusijai, vėl nusprendusiai gąsdinti pasaulį branduolinio ginklo panaudojimu, kad jos niekas nebebijo. Šiuo vizitu JAV prezidentas tarsi tarė: „Nagi, tik pabandyk". Be to, Rusija apie planuojamą vizitą buvo informuota likus iki jo tik kelioms valandoms, kas, konkrečiu atveju, yra labai mažai laiko, todėl metiniam pranešimui besirengiančiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui teko skubiai perrašyti savo kalbą. Kažką buvo spėta pakeisti, tačiau pats metinis pranešimas Rusijos Federacijos taryboje žlugo - V.Putino kalba labiau priminė varganą mekenimą, taip ir nesugebant aiškiai pasakyti, o kas bus toliau. Pagrindinė kiekvieno lyderio funkcija yra rodyti savo tautai kelią, vesti ją ir nubrėžti ateities gaires. Rusijos vadovo kalboje viso to nebuvo.

Trečia, tai buvo Kinijai skirtas simbolinis judesys. Jau anksčiau buvo žinoma, kad Kinija vasario 24 d. rengiasi pasiūlyti savo konflikto sureguliavimo versiją. Kinija tikėjosi pasinaudoti proga ir pabandyti išeiti į viešumą, pateikiant save kaip dar vieną naują pasaulio tvarkos polių, kaip pasaulinės tvarkos reguliuotoją. Taip pat Pekinas skubėjo gelbėti V.Putiną, kadangi jau tapo akivaizdu, jog, šiam nesugebant įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, skubiai reikalingi bent jau veidą padėsiantys išsaugoti sprendimai.

Ketvirta, tai buvo signalas ne tik kinams, bet ir visiems tiems, kurie galvotų bandyti riboti Ukrainą. Kinijos sugalvotas konflikto sureguliavimo planas buvo daugialypis. Jis buvo nutaikytas į dalį Vakarų Europos bei kitas, prie JAV koalicijos neprisijungusias šalis, kurios į konfliktą žiūri su vis didėjančiu susirūpinimu, bet stengiasi nekišti pirštų į tarpdurį. Taip pat jis buvo orientuotas ir į ukrainiečius. Šiems buvo užsiminta, kad kol šalį remia JAV, tol kinai nesikiš, tačiau jeigu Amerikai čia nepavyks įsitvirtinti, teks prisiminti, jog tam tikrų interesų Ukrainoje turi tiek Rusija, tiek ją galinti pradėti remti Kinija. Pekinas ukrainiečiams planavo pasiūlyti apriboti savo siekius susigrąžinti tai, ją jie prarado. Keistoka pozicija, ypač prisiminus tai, jog pagal 2011 metų pasirašytą Kinijos ir Ukrainos strateginės partnerystės sutartį kinai į rusų įsiveržimą turėjo sureaguoti nedelsiant, o ne po metų.

Nors ir dabar kinai ne tiek padeda Ukrainai, kiek mėgina žaisti savo į keturias pasaulio kryptis (Ukraina, Rusija, Vakarų Europa ir JAV) orientuotą žaidimą. Jie tarsi pripažįsta, kad Ukrainos teritorinis vientisumas negali būti pažeistas, bet tuo pat metu primena, jog tiek jie, tiek rusai irgi turi tam tikrų saugumo ir gynybos interesų. Sakant paprasčiau, Ukraina turi pamiršti apie NATO ar aljanso bazes savo teritorijoje, o vėliau, tikėtina, kinai sugalvos ir naujų reikalavimų, kurie guls ant derybų stalo. Tik ištransliuos juos kinai ne patys, o V.Putino lūpomis. Tai yra labai įdomus momentas. Tačiau, jeigu Lietuvos saugumo ir gynybos politikos organizuotojai į Miuncheną tesugebėjo nusiųsti vieną Dovilę Šakalienę, tai rodo, kad Lietuvos santykis su šios dienos saugumo ir gynybos realijomis yra silpnaprotiškas.

Tad Dž.Baideno vizitas į Kijevą turėtų būti vertinamas tokiame kontekste. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į ypač tiksliai parinktą laiką, nes jis atvyko ne tik į Ukrainą, bet ir į Lenkiją. Lankydamasis kaimyninėje valstybėje jis taip pat nubrėžė naujas Baltojo pasaulio ribas, pabrėždamas, kad Centrinė ir Rytų Europa amžiams tampa Vakarų dalimi ir bet koks Rusijos bandymas kėsintis atkurti 1997 metų padėtį (iki NATO plėtros į Rytus) yra neįmanomas.

Taip pat tai buvo Dž.Baideno ženklas mums - galite save pozicionuoti kaip Šiaurės Europą, tačiau mes jus suvokiame kaip Centrinės ir Rytų Europos bloko dalį, todėl, pavojaus atveju, stosime ginti.

Šiuo vizitu buvo pasakyta daugiau, negu įvairiais ligšioliniais pareiškimais. Ir daroma tas ne todėl, kad JAV neturėtų kuo užsiimti. Konfliktas vystosi labai sparčiai ir įgauna vis didesnes apimtis. Tikėtinas Rusijos puolimas Ukrainoje gali pranokti viską, kas iki šiol buvo daroma, todėl Vakarų pasaulio reakcija turi būti staigi. Kaip tik tai ir buvo padaryta. Tas lėmė, kad, užuot paskelbęs naują Kryžiaus žygį, V.Putinas turėjo galvoti naują kalbą, kinams teko koreguoti savo pasiūlymus ir net Miunchene kalbėjęs visiems įsiteikti bandantis Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emanuell Macronn) šį kartą turėjo užimti nedviprasmišką poziciją.

- Miunchene Vakarams nepavyko nuteikti prieš Rusiją Afrikos ir Lotynų Amerikos. Ką tai rodo?

- Tai, ką nuolat sakome savo skaitytojui. Propagandistų brukama vizija, kad esą Ramštaino koalicija savo apimtimis pralenkia net antihitlerinę koaliciją ir todėl Rusijai ateina galas, neturi nieko bendro su realybe. Daugeliu atvejų pasaulio šalys sparčiai pasirenka joms palankiausias pozicijas ir Rusija, kurią remia BRICS bei kai kurios Afrikos valstybės, turi ne tokį jau menką palaikymą. Norint pakeisti situaciją, reikia ne konferencijų, o intensyvaus darbo vietose. Europocentristinė atlantinės ašies idėja yra pervertinta, o tai kenkia pasaulio ir situacijos suvokimui. Dar kartą sakau - konfliktas žygiuoja į priekį, jo augimas stebimas plika akimi ir bandymas įsivaizduoti, kad viskas yra gerai, o priešas - nugalėtas, yra vienas klaidingiausių dalykų.

Minėtos pasaulio dalies pozicijai įtaką daro ir įsišaknijęs antiamerikonizmas. Kaip buvusiose TSRS respublikose žodžiai „Maskva" ir „maskolis" tapo keiksmažodžiais, taip keiksmažodžiu Lotynų Amerikoje ar Afrikoje tapo „JAV". Labai dažnai ta vyraujanti nuostata lemia ir renkamų valstybės politikų poziciją. Be to, JAV, kaip ir Rusija, vykdė grobikišką politiką statant jiems palankius asmenis į valdžią, eksploatuojant gamtinius išteklius ir stabdant atskirų šalių vystymąsi, todėl su tuo susidūrusios valstybės Ameriką vertina neigiamai.

Tad tokios pozicijos negalima sieti nei su Rusijos diplomatijos pasiekimais, nei su esą iš jos gaunamu gėriu. Indija arba Iranas sprendžia savo klausimus, savo konfliktus ir juose Rusijos politika jiems yra palankesnė. Todėl jie spekuliuos tuo Ukrainos konflikte ir, tarptautinėje erdvėje pasirinkę dviprasmišką poziciją, per daug giliai į jį nesikiš.

- Vakarai nebeslepia, kad patiria nuostolių, bet sankcijų politiką vis tiek tęs.

- Pripažįstant, kad situacija kenkia kainų politikai Vakarų Europoje ir padėtis blogėja, reikia pripažinti ir kitką. Iki šiol Vakarų politika saugumo interesų požiūriu buvo nusikalstama. ES ir NATO prekiavo principais, keisdamos juos į pigią dešrą. Jos ignoravo bet kokios strategijos poreikį, nes tuomet būtų tekę vystyti šiai dienai svarbius komponentus, o ne fantazuoti apie pigias rusų dujas.

Europos Sąjungoje, ir ypač - Vokietijoje, susiformavo milžiniška priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių, bet tuo pat metu buvo „nepastebima" pavojingo ginklavimosi fakto. Ta pati Vokietija ar Prancūzija piktybiškai tiekė Rusijai svarbius aukštos technologinės ginkluotės komponentus, puikiai suvokdamos, jog, pradėjus keistis pasaulio energetikos politikai, ši ginkluotė bus nukreipta prieš jas pačias.

Didžioji Britanija palaipsniui pereina nuo dujų prie vandenilio mišinio. ES vis dar yra priklausoma nuo rusiškų dujų. Kita vertus, stebint atsuktus į save rusų ginklų vamzdžius, tokiems manevrams niekas nebūtų pasiryžęs. Visgi šiandien Europa privalo rinktis tarp laisvės, demokratijos ir principų bei tarp šlapios, pigios dešros.

Laikas daryti tai, ką jau daro amerikiečiai - pradėti Europoje rimtą viešųjų ryšių kampaniją ir paaiškinti, kas vyksta. Daryti tai reikia skubiai, nes Europoje vis labiau įsigali rusiškojo pasakojimo apie tai, kaip paprastam žmogui kasdien yra vis blogiau, versija. Paprasto žmogaus situacija iškeliama aukščiau negu principai, kuriais remiantis buvo sukurtas šiandieninis Vakarų pasaulis. Kalbant Radijaro Kiplingo terminais, europiečiai bando atsisakyti baltojo žmogaus naštos, bet kartu rizikuoja prarasti baltojo žmogaus veidą.

- Lietuvos politikai nevyko į ESBO. Tai duos kokią praktinę naudą?

- Pagąsdinsime ežį pliku užpakaliu ir tiek. Tokius absoliučiai nekompetentingus ir neadekvačius veiksmus gali daryti tik analogiški politikai. Lietuva neturi tos masės, kad jie, kur nors nedalyvaudami, galėtų daryti įtaką arba atkreipti dėmesį. Lietuvos politikai, tarkim, negali pasakyti, jog nemokėsime tarptautinių mokesčių ar kad savo nedalyvavimu sugriausime vieną ar kitą kvorumą, susitarimą. Lietuva visur privalo būti išskirtinai aktyvi dalyvė ir efektyviais sprendimais, siūlymais, perspektyviu ir protingu planavimu daryti įtaką tam, kas vyksta. Dabar gi tenka apgailestauti dėl tokios menkavertės kaimo jurgių diplomatijos, kuria save pasauliui pristato kasčiūnai ir jais sekantys.