17 nuotr.

Rinkimus laimėjusios Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderį Jaroslavą Kačynskį sveikino premjeras Mateušas Moravieckis. EPA-Eltos nuotr.

- Kaimyninėje Lenkijoje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose vėl triuškinama persvara laimėjo Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) „Teisė ir teisingumas“ partija. Pas mus ši žinia sukėlė „elitu“ pravardžiuojamų veikėjų susierzinimą, o liberalų valdoma žiniasklaida šią naujieną vos ne vos išstenėjo pro sukąstus dantis - net per televiziją girdėjosi šaižus girgždėjimas, palydimas niekinančių komentarų... Kodėl taip nemėgstame kaimynų? Gal iš pavydo, kad jie sugeba išsirinkti normalią valdžią?

- Tai yra tradicinis Briuselio tarnų požiūris. Lenkai turi savo tikrai nepriklausomą valstybę, kurios žmonių interesus J.Kačynskio partija labai efektyviai gina. Tai atrodo kaip sąžinės priekaištas žmonėms, kurie mielai parduoda tiek savo pasturgalius, tiek mūsų visų interesus tiems, kas Lietuvą iš valstybės pavertė į vieną iš daugelio europinių teritorinių vienetų... Tarnui juk valstybės nereikia. Tarnui nereikia mąstyti apie savo krašto interesus bei nacijos ateitį. Jam tereikia gauti atlyginimą čia ir dabar, kad jis galėtų nusipirkti naujausio modelio „aifoną“ ar dar kokį kitą madingą niekutį ir taip gyventi nuo algos iki algos. Štai tokios prigimties žmonės mus ir valdo. Todėl lenkai jiems yra gyvas priekaištas.

Tuo metu Lenkija yra vienintelis strateginis mūsų partneris pasaulyje jau keletą šimtų metų, kadangi mes nuolat turime tą patį bendrą priešą. Taip, mes su lenkais turėjome ir turime problemų, bet jas nuolat turime dėl išdavikų, kurie sėdi Lietuvos valdžioje. Todėl lenkų kaltinti čia nereikėtų... Be to, lenkai efektyviai sprendžia savo saugumo ir gynybos klausimus, pridengdami mus, lenkai efektyviai dalyvauja Ukrainos-Rusijos krizėje ir yra vienintelė europinė valstybė, tiekianti ukrainiečiams ginkluotę.

Taigi jie elgiasi labai padoriai. Lenkai palaiko ir Vyšegrado valstybių interesus, puikiai derina savo politiką su vengrais bei čekais. Tarp kitko - į šitą triadą reikėtų įstatyti ir Aliaksandro Lukašenkos Baltarusiją, vis mėginančią išlįsti iš Rusijos apynasrių. Jeigu mūsų europiniai kvailiai nebūtų taip prisirišę prie lėkštų frazių, kurias jie nuolat girdi iš Briuselio, jie suvoktų, kad mūsų vienas svarbiausių interesų yra atplėšti šitą teritoriją nuo Maskovijos. Tai darė mūsų protėviai dar XV amžiuje...

- Tuo metu ESBO stebėtojai praneša ne itin džiugias žinias iš Ukrainos-Rusijos fronto: esą paliaubų pažeidimų katastrofiškai daugėja. Kodėl taip yra?

- Volodymyras Zelenskis bando vykdyti savo rinkiminius įsipareigojimus ir stabdyti karą. Bet rusams stabdyti karą reiškia, kad tai galima padaryti tik ukrainiečių interesų sąskaita. Todėl pirmiausia iš rusų pusės stebime agresyvius veiksmus, kurių tikslas yra niekais paversti visus V.Zelenskio bandymus rasti naują santykį su Rusija. Bet tai yra konvulsyvūs veiksmai, kadangi padėtis Rusijos viduje klostosi taip, kad tai nieko gero Kremliaus veikėjams nežada. Todėl ukrainiečiams žūtbūt reikia laikytis, jie turi laimėti laiko, kuris šiandien veikia prieš Vladimirą Putiną ir jo kompaniją.

- Sirijoje taip pat tęsiasi kariniai veiksmai, į kuriuos, panašu, įsitraukė ir reguliari Sirijos kariuomenė, kuri jau pranešė ir apie pirmuosius nuostolius, apšaudžius Turkijos artilerijai. Turkijos pusė vis akcentuoja, jog kovoja su teroristais ir nori sukurti „buferinę zoną“... Ar tikite tokiais paaiškinimais?

- Tai, kas vyksta Sirijoje, iš esmės yra Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) bandymas spręsti savo vidinius populiarumo klausimus. Daug kas, žvelgdamas į R.T.Edoganą, mano, kad tai yra toks savarankiškas sultonas, kuris bando atgaivinti Osmanų imperiją. Deja, gilesnis žvilgsnis rodo, kad jis yra to paties didžiausio R.T.Erdogano priešo pamokslininko Fetulos Giuleno (Fethullah Guelen) pasistatytas vyrukas, kuris šiuo metu pastarajam tiesiog nusprūdo nuo rankos...

Ta R.T.Edogano-F.Giuleno priešprieša, apie kurią Lietuvoje beveik niekas nekalba ir mes matome tik šio reiškinio trupinius, yra labai ryški pačioje Turkijoje. Kadangi Turkija turi „teritorinį kompleksą“, kurį turi visos kitos buvusios imperijos, tai turkai išskirtinai jautriai reaguoja į bet kokius mažumų bandymus nuo jų atsiskirti. Ir dėl to kurdai yra tapę visuotiniu turkų priešu. Bandydamas atakuoti kurdus, R.T.Erdoganas sprendžia savo populiarumo klausimą, nes tokia politika jis patraukia į savo pusę nemažai ir F.Giuleno šalininkų, kurie iki šiol turi didžiulę įtaką Turkijoje. Jeigu pažvelgtume į problemą kariniu požiūriu, tas maždaug 30-ies km ruožas, apie kurį fantazuoja R.T.Erdoganas, šiuo požiūriu yra visiškas niekniekis... Net 1960-ųjų artilerijos sistemos šaudo 35-40 km atstumu...

- Bet R.T.Erdoganas akcentuoja, kad jam tos teritorijos nereikia - ji tik nori sukurti saugią zoną, kur būtų galima nugabenti Sirijos pabėgėlius...

- Galbūt, bet tai nesprendžia jokių klausimų. Nejaugi jis aptvers tą 500 kv. km teritoriją spygliuota viela ir padarys sirų konclagerį? Suprantamas noras atsikratyti pabėgėlių ir čia yra daugybė sprendimo variantų, bet visa tai, kas vyksta, pirmiausia turi vidinius tikslus, susijusius su katastrofiškai prarandamais reitingais. O karinių ar pabėgėlių klausimų jis tuo niekaip nesprendžia. Kita vertus, R.T.Erdoganas iš esmės sėdi tuščiuose kariniuose sandėliuose - paskutiniai pirkimai buvo 2017 metais...

Kaip jis galvoja išspręsti krizę, kai jo priešininkai bus gerai finansuojami ir aprūpinami? Dievai težino... Todėl galime pamatyti ne pergalingą turkų kariuomenės žygį, o Turkiją, įsivėlusią į ilgą konfliktą, kuris netrukus pradės gimdyti naujus minusus R.T.Erdoganui... Kurdų pajėgos paskutinius 7-8 metus yra įpratusios kovoti tose atšiauriose teritorijose ir sunkiausiose sąlygose, todėl tai yra kur kas pavojingesnė jėga, negu iš šiltų kareivinių išėjusi turkų kariuomenė.

- Škotijos premjerė Nikola Stardžen (Nicola Sturgeon) šią savaitę pareiškė, kad britų premjeras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) šįkart galutinai prisižaidė ir škotai iškart po Naujų metų skelbs naują referendumą dėl savo nepriklausomybės. Artėja Didžiosios Britanijos egzistavimo pabaiga?

- Mes tą referendumą „Respublikos“ puslapiuose prognozavome jau prieš keliolika mėnesių. Škotai tiesiog neturi kitos išeities. Škotai, kaip ir airiai, nėra pati lojaliausia britų visuomenės dalis - jie seniai puoselėja valstybingumo idėjas ir kartu gyveno tol, kol tai buvo naudinga. Bet galvoti, jog skūpūs škotai turi šitą B.Džonsono bei kompanijos išsidirbinėjimą palaikyti savo pinigais, būtų klaidinga - jie to tikrai nedarys. Škotų šykštumas, kaip ir lietuvių suvalkiečių, yra puikiai žinomas...

Bet britai klimpsta dar giliau ir tai gali būti labai rimtas postūmis visai Britanijai eiti į naują referendumą „Brexit“ klausimu. Manau, atsiras daug norinčių tą padaryti ir grįžti į ES tokiu būdu. Mums iš viso to kyla tik viena problema: iš šio pasistumdymo Britanija išeis gerokai susilpnėjusi, todėl gaila mūsų labai efektyvaus sąjungininko...

- Tuo metu Hagoje ūkininkai savo traktoriais blokavo visą miestą, protestuodami prieš naujus aplinkosauginius reikalavimus - jie esą skaudžiai smogs per ūkininkų kišenes. Tačiau tos kišenės, panašu, nėra tokios tuščios: internete piliečiai piktai juokauja, kad ūkininkai į protestą suvažiavo blizgančiais mersedesais...

- Jeigu padarytume rimtesnę ūkininkų analizę, pamatytume, kad nemaža dalis, gal net apie pusė jų yra vadinamieji „sofos ūkininkai“, kurie prisiduria įvairiausių išmokų pavidalu. Aš turiu pažįstamų „ūkininkų“, kurie net nesistengia nuimti derliaus, kadangi jo nuėmimas brangiau kainuotų, negu jie gautų pardavę produkciją... Jie faktiškai dedasi į kišenę išmokas. Tik absoliučioje kvailių sistemoje, kuri leidžia tokius fokusus, galima toleruoti tokį ūkininkų „nepasitenkinimą“...

Atskirkime žmones, kurie sąžiningai dirba, nuo šių išmokų gaudytojų ir mes pamatysime, kas lieka. Reikia suvokti, kad šios išmokos mokamos mūsų, likusiųjų, sąskaita. Mano įmonė yra turėjusi 140 ha žemės, todėl žinau, ką kalbu. Tik todėl, jog suvokiau, kad mano 140 ha yra nerentabilūs, nes reikia mažiausiai 300 ha su savo technika, tuomet galėsi išgyventi, nežaisdamas ūkininko - žemę pardaviau. Šioje situacijoje yra lygiai tas pat - jeigu ūkis neišsilaiko be dotacijų, kalbėti apie kažkokius protestuojančius „ūkininkus“ neverta, nes jie tėra pašalpų gavėjai. O bandymas gyventi nuolat alinant žemę ir verčiant ją dykviete, naudojant begalę trąšų bei kenkiant kitų žmonių interesams, kas yra įvykę jau didžioje dalyje Europos, nėra nei ekologinių problemų, nei pačių ūkininkų išgyvenimo klausimų sprendimas.

Reikalingas naujas kokybinis valstybių požiūris į šitą situaciją, o kol kas reikia tiems protestuojantiems „ūkininkams“ duoti paragauti botago... Tai nėra sąžiningas protestas, o tai yra savo, labai dažnai ydingo, gyvenimo būdo gynimas.

Pasidalink: