3 nuotr.Apeliaciniame procese prieš buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką ir buvusį kandidatą į prezidentus Fransua Fijoną (Francois Fillon) prokuratūra vakar pareikalavo penkerių metų laisvės atėmimo bausmės, iš kurių ketverių metų lygtinai. F.Fijonas ir jo žmona neteisėtai praturtėjo, Paryžiuje pareiškė prokuroras Ivesas Mikoljė (Yvesas Micolet).
Procesas vyksta dėl to, kad F.Fijonas įdarbino žmoną Penelopę asistente parlamente. Tačiau, prokuratūros nuomone, ji faktiškai nedirbo.
Buvęs konservatorių politikas pirmosios instancijos teisme dėl valstybės lėšų švaistymo buvo nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme, iš kurių treji metai skirti lygtinai. Ši byla 2017-aisiais sukėlė politinį žemės drebėjimą Prancūzijoje. Procesas baigsis tik šiandien, tačiau neaišku, kada bus paskelbtas nuosprendis.
Svarbiausias klausimas, kiek darbo iš tikrųjų buvo padaryta, nes parlamento asistentams mokama alga iš valstybės lėšų, sakė prokuroras.
F.Fijonas teisme atkreipė dėmesį į tai, kad žmona skaitė jo kalbas, atstovavo jam priėmimuose ir rūšiavo laiškus. Jis akcentavo, kad savo metu įprasta praktika buvo šeimos narius įdarbinti asistentais parlamente.
Šias pareigas ėjusi P.Fijon 1998-2013 metais „uždirbo" iš viso 612 tūkst. eurų grynųjų pajamų. Tačiau, prokuratūros nuomone, ji tik vykdė politiko žmonos visuomeninį vaidmenį.
F.Fijonas, būdamas senatorius, 2005-2007 metais, įdarbino du iš penkių bendrų vaikų. Jo žmona už patrauklią sumą papildomai dirbo pažįstamo verslininko „literatūrine patarėja".
Tiriamosios žurnalistikos ir satyrinio žurnalo „Canard Enchaine" atskleista medžiaga apie sutuoktinius Fijonus atvėrė kelią netikėtai Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) pergalei 2017 metų prezidento rinkimuose.
Komentuoja politologas Vadimas VOLOVOJUS:
Prancūzijoje išties gana dažnai aukštas pareigas ėję politikai patenka į teismus korupcijos bylose - galima prisiminti ir eksprezidento Nikolia Sarkozi bylą, ir visas kitas. Aš, žinoma, nemanau, kad tai vien Prancūzijai būdingas reiškinys - tiesiog Prancūzijoje, ko gero, labiau nei kur kitur tai išnaudojama politiniams tikslams, kaip politinės kovos elementas.
Tokiais dalykais, kuo kaltinamas F.Fijonas, nesunkiai aptiktume kiekvienoje valstybėje. Ir nebūtinai tos valstybės būtų Rytuose, kur korupcija yra gana įprastas dalykas, kaip ir gyventojų pakantumas jai. Vakaruose korupcija nėra retesnis reiškinys, tiesiog viešieji ryšiai sukuria įvaizdį, kad, nepaisant „atskirų atvejų", ten egzistuoja „skaidrumas". Šiame kontekste galima prisiminti ir Italiją, kur Berluskonis dešimtmečiais vaikšto į teismus kaip į darbą...
Ko gero, prasminga būtų šnekėti apie visuomenės pakantumą korupcijos reiškiniui. Pavyzdžiui, ką reiškia „priimtinas korupcijos lygis"? Pagal ką tai nustatoma? Pagal kyšių dydžius ar ėmimo dažnumą? Ir kas blogiau - kai kyšius ima prezidentai ar policininkai? Pirmiausia reikia apsispręsti, ko mes norime... Galbūt tas priimtinas lygis yra tuomet, kai tai reikšmingai neveikia pačios valstybės raidos, nes visiškai panaikinti korupcijos neįmanoma.
Jeigu šiame kontekste prabylama apie Rytų Europą, pavyzdžiui, Ukrainą - visi iškart numoja ranka: viskas aišku, visi politikai ten vagys, visi korumpuoti... Išties, tokiuose kraštuose į korupciją žiūrima pakančiau - na, štai pavogė koks Janukovyčius 10 milijardų, bet žmonių pragyvenimo lygis dėl to nenukrito, man nereikia už paslaugas mokėti gydytojui ar policininkui duoti „į delną", gyvenu neblogai, tegul jis pavagia dar 20 milijardų, kad tik man netrukdytų... O jeigu biudžetas išskiria tuos pačius milijardus keliui pastatyti, bet nelieka nei kelio, nei pinigų, tiltas po mėnesio sugriuvo, tuomet gali būti ir Maidanas...
Štai net pas mus sakydavo: „Zuokas - vagis, bet kažką daro"... Galbūt Rytų Europoje pakantumas korupcijai yra didesnis, bet pats reiškinys visada buvo ir bus visur.
