Arabų pasaulis Vakarams ruošia staigmeną

- Arabų pasaulis vieningumu nepasižymėjo, tačiau pastaruoju metu matomos bendrystės tendencijos - santykius atkūrė Sirija ir Egiptas. Kur link jos veda?

- Vieningas arabų pasaulis galėjo būti tik kalifato laikais. Tiesa, vienybės idėjas puoselėjo XX a. antros pusės Egipto vadovas Džamalas Abdelis Naseras (Gamal Abdel Nasser), tačiau labiau pasisekė arabus mėginusiai vienyti Islamo valstybei.

Šiandieninėje situacijoje tik labai retos valstybės gali sau leisti neturėti santykių su kaimyninėmis šalimis, todėl vertinti vykstančias tendencijas kaip teigiamas ar neigiamas būtų sudėtinga. Vyksta natūralūs pokyčiai - šalys stengiasi išlaikyti turimus ar atkurti nutrūkusius santykius, tad klausimas, kad ir Egipto bei Sirijos atveju, buvo - ne ar atkurs, o kada.

Lyginant Siriją su Talibanu, daugelio arabų valstybių vadovų vertinimu Bašaro al-Asado (Bashar al Assad) režimas yra truputį „nusikaltęs". Jis buvo pabartas, nustumtas į užribį, tačiau visi pamatė, kad nuo to niekas nepasikeitė, todėl buvo nuspręsta, kad užteks ignoruoti „prisišposinusį giminaitį". Arabų valstybės nesitiki ir neprašo, kad jis atsiprašytų už tai, kas buvo padaryta. Politika ir diplomatija arabų pasaulyje veikia kiek kitaip negu JAV.

Vašingtonas elgiasi taip - mes jus įvardiname blogiečiais, o jeigu su tuo nesutinkate, pritaikome sankcijas. Jeigu atsiprašote, jas švelniname arba... nuverčiame. Tai puikiai atspindi Libijos atvejis. Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) pabandė nuversti Muamarą Kadafį (Muammar al-Gaddafi). Tai nepavyko, ir jau kito prezidento, Džordžo Bušo (George Bush), atstovė Kondoliza Rais (Condoleezza Rice) atvyko į Libiją, tuo parodydama, kad „nuodėmės atleistos" ir galima bendrauti toliau. Tik netrukus prasidėjęs „Arabų pavasaris" vis tiek M.Kadafį nušlavė.

Kalbant apie Siriją, arabai ją mato kitaip, negu Vakarai, nevertina režimo kaip neligitimaus ir keistino, todėl daugelio šalių santykiai su Damasku tik gerės. Daugelio, bet tik ne Turkijos.

Turkijos ir Sirijos santykiai liks įtempti dėl kelių priežasčių. Ankara remia Idlibo provincijoje įsitvirtinusius ir prieš B.al-Asadą, kurį palaiko Rusija, Kinija ir Iranas, kovojančius maištininkus. Minėta teritorija ribojasi su Turkija, todėl turkai maištininkams nesunkiai gali tiekti būtinus reikmenis ir, svarbiausia, maistą. Kitaip keli milijonai žmonių neišgyventų. Nors jie yra ne liberalai, o nuožmūs džihadistai, Turkija juos remia, nes nori nusilpninti Siriją.

Kitas momentas - kurdai. Irako kurdai turi savo sostinę Irbilį ir visai neblogai ten tvarkosi. Nors gerai sekasi ir Sirijos kurdams. Iki pilietinio karo jie gyveno šiaurinėse teritorijose, o šiandien valdo gerokai didesnius plotus, negu užima jų etninės žemės. Pagrindinė sirų kurdų organizacija artima Kurdistano darbo partijai, kuri kariauja su Turkija, todėl turkai, faktiškai, okupavę dalį Sirijos. Tai traktuojama kaip buferinė zona, kad kurdai negalėtų atakuoti Turkijos teritorijos.

Be to, turkai dažnai bombarduoja Sirijos kurdų teritorijas. Ir problema ne ta, kad žūsta kurdai, o ta, kad gali žūti JAV kariai. Pastarieji Sirijoje, netoli sienos su Jordanija, turi įsirengę nelegalią karinę bazę. Nemažai amerikiečių instruktorių padeda kurdams. Pastarieji nėra gerai organizuoti, todėl JAV jiems aktyviai talkina. Beje, jau yra buvę turkų ir amerikiečių karių susidūrimų. Konfliktus tuomet kažkaip pavyko išspręsti, bet įtampa išlieka. Ir situacija nesikeis, kol nebus išspręsti kiti aspektai. O tai nėra taip paprasta.

Tarkim, galime galvoti, kad turkai grąžins Sirijai Idlibą, tačiau tuomet jie turės atidaryti sienas ir priimti milijonus maištininkų. Pastarųjų Turkijoje niekas nelaukia, todėl jie gali būti atiduoti Europai.

O štai buferinė zona, nepaisant to, kas laimės netrukus vyksiančius Turkijos prezidento rinkimus, vis tiek išliks. Nė viena turkų partija, nė vienas politikas nenuolaidžiaus sirų kurdams. Čia taikomas tik lazdos metodas, todėl, faktiškai, turime antrąją Padniestrę ir nemanau, kad greitu laiku kažkas pasikeistų.

- Visgi su kitomis šalimis santykiai gerėja. Tai gali turėti įtakos karams Sirijoje ir Libijoje?

- Jeigu dabar bus išrinkta sekuliari valdžia, o ne Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogano), tikėtina, kad tuomet religinio atsigavimo judėjimų rėmimas sumažėtų ir Turkija kitaip pradėtų spręsti Idlibo klausimą. Tarkim, nutrauktų paramą, atidarytų sienas ir pan. Tik tokie pokyčiai abejotini, nes, tyliai spėju, jog R.T.Erdoganas bus perrinktas. Gal negaus tiek balsų, kiek anksčiau, bet abejoju, kad turkai turėtų naują valdžią ar pasikeis dabar galiojančios nuostatos.

Iš to, ką matome, galima sakyti, kad Libijos karas ne tiek pasibaigė, kiek abi pusės išsikvėpė. Kalifa Haftaras (Khalifa Haftar), kuris teigė kovojęs su valdžią užgrobusiais islamistais, atrodė sukaupęs jėgų nuversti Tripolio vyriausybę ir suvienyti šalį. Gal ir gerai, kad jam nepavyko, nes abejoju, ar jis būtų geras lyderis. Tripoliui taip pat nepavyko palaužti M.Kadafio generolo, todėl šalyje išliko dvivaldystė.

Suprantu, kad yra noras atkurti vieningą Libiją, tačiau kokia ideologija ją valdytų? Bendro sutarimo šiuo klausimu nėra, tačiau netrūksta noro sutriuškinti priešininkus ir tam reikiamų ginklų. Manau, kad į konfliktą įsitraukus kokiai trečiajai šaliai, jis vėl įsipliekstų su nauja jėga, persvarą turint tai pusei, kuri rastų naujų sąjungininkų. Galbūt karas savaime baigtųsi, jeigu numirtų K.Haftaras, tačiau bent kol kas prielaidų tokiai baigčiai nesimato.

Įtampą didina ir padėtis kaimyninėse šalyse. Egiptas šiuo metu ramus, tačiau pilietinis karas vyksta Sudane, neramumai prasidėjo Tunise. Tiesa, bent kol kas, kaip ir 2010 m. rudenį, ginkluoti susirėmimai nevyksta, tačiau prezidentas jau išvaikė parlamentą ir įkalino opoziciją.

Taigi, visas regionas nėra ramus, tad kodėl turėtų nurimti Libija? Be to, Libijos berberai artimai susiję su Čadu, kuriame taip pat vyksta konfliktai. Negalima pamiršti ir Afrikoje savų interesų turinčios „Vagner" grupuotės. Situacija nėra pati prasčiausia, bet tai nereiškia spartaus gerėjimo. Turime būti pasiruošę, kad ginkluotas konfliktas Libijoje atsinaujins. Gal tik be aktyvaus JAV kišimosi, nes pastarajai, kol atviras lieka Ukrainos klausimas, konfliktus norisi įšaldyti. NATO ir sąjungininkai per daug investuoja į Ukrainą, kad galėtų kariauti kituose frontuose. Visos pajėgos mestos ten, tad kažką permesti į Libiją būtų sudėtinga.

- Koks čia būtų kinų vaidmuo?

- Pragmatiškas - jūs kariaukite, o mes legaliai lobsime viską atstatydami. Jų interesas - taika, bet su galimybe investuoti. Kinams nesvarbu, koks bus režimas, jie nesuinteresuoti karais, ir ypač - Afrikoje. Pekinas norėtų išlaukti, neįsitraukti net ir diplomatinėje sferoje, kad vėliau nesulauktų priekaištų, jog palaikė „ne tuos". Kinijai naudinga, kad infrastruktūra griaunama, bet svarbu, kad tai neužsitęstų. Pekinas tarsi pakampėje stovintis ir mažiukų muštynes stebintis milžinas. Jis ramiai laukia, kol anie pavargs, o tada padės nugalėtojui.

- O karas Jemene?

- Nuomonės dėl Jemeno konflikto gali radikaliai, bet argumentuotai skirtis. Situacija panaši į esančią Libijoje, nes reiškiasi ir separatistai, ir ideologinės grupės, o pats karas yra įžengęs į nusiraminimo stadiją. Šiitai neturi kėslų užimti visą Jemeną. Jiems užtenka šiaurinio Imamato, buvęs britų ir komunistų Jemenas jų nedomina.

Pasaulio bendrijos remiama Adeno vyriausybė nėra neligitimi, bet ir neturi jėgų legitimumui pagrįsti. Tą jau suprato į konfliktą įsikišusi Saudo Arabija, todėl dabar stengiasi jį įšaldyti. Kažkokie procesai vyksta, bet jie neveda į tvarią taiką. Tiksliau, tą galima įžvelgti Libijoje, bet Jemene, kuris dar išgyvena ir humanitarinę katastrofą, nieko panašaus nėra.

Nors nenustebsiu, jeigu tiek Libija, tiek Jemenas vieną dieną skils į kelias atskiras mažesnes valstybes. Iki 1991 metų, kai šiaurinis Jemenas „prarijo" komunistinį pietinį, Jemenai buvo du. Tas pats, tik kiek anksčiau, įvyko Libijoje, kur buvo sujungtos Tripolitanija ir Kirinaika.

Nei ten, nei ten nesusiformavo vieninga tauta, o valstybės negali funkcionuoti, jeigu nėra horizontalaus sutarimo tarp jos piliečių ir vertikalaus - tarp gyventojų ir valdžios.

Tai veikia Šveicarijoje, kur susivienijo skirtingi kantonai, tačiau neveikia arabų pasaulyje. Visur gyvena arabai, bet regioninė tapatybė virto politine tapatybe. Paveldas lemia, kad nėra vieningumo, o dirbtinai to nepadarysi.

- Įvertinus bendras tendencijas, kokios permainos tikėtinos arabų šalyse ir kokią įtaką tai turės likusiam pasauliui?

- Pirmas dalykas - didžiulis demografinis spaudimas. Net be karų ir konfliktų jaunimas linkęs emigruoti ir migrantų srautai jau didėja. Skaičiai grįžta į 2015-2016 m. ribas, kai buvo perspėjama, kad į ES atvyksta milijonai migrantų. Be to, reikia įvertinti, kad migruoja ne tik arabai.

Pridėjus karus ir sukrėtimus, galime kalbėti ir apie 10 mln. pabėgėlių. Tiek yra pasirengę išvykti ir pirmiausia - į Europą. Lietuva irgi dalyvauja šiame procese, tad turime nusiteikti, kad iš svetur atvykstančių žmonių tik daugės.

Antra - galima laukti nacionalinių valstybių žlugimo, kas irgi paskatintų migraciją. Taip pat manau, kad atgims Islamo valstybė, nes džihadizmo ideologija, skirtingai nuo komunizmo, savęs nesukompromitavo. Islamo valstybėje žmonės jautėsi laimingi iki pradėjo kristi amerikiečių bombos. Tuomet jie nusivylė JAV, bet ne turėta ideologija. Nepasakysiu, kurioje iš arabų šalių ji atgims, bet tai įvyks. Tik, tikėtina, ne per teroristinę prizmę ar nacionalinę tapatybę, o vadovaujantis kitais pagrindais.

Ir veiksnių visuma lems, kad tikrai nebebus kaip tais laikais, kai autobusu iš Londono ramiai galėjai keliauti į Delį.