JAV paskelbė ekonomines sankcijas Rusijai ir nurodė išsiunčiančios 10 Rusijos diplomatų, tarp kurių yra įtariamų šnipų, reaguodamos į Kremliaus kišimąsi į pernai vykusius JAV prezidento rinkimus, surengtą didžiulę kibernetinę ataką ir kitą priešišką Rusijos veiklą. Panašu, kad tuo pačiu keliu eina ir britai, o rusai rengia adekvatų atsaką. Į ką gali perauti šis konfliktas?
JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) nurodė išplėsti jau galiojantį draudimą JAV bankams prekiauti Rusijos vyriausybės skolos vertybiniais popieriais, išsiuntė 10 diplomatų ir paskelbė sankcijas 32 asmenims, kurie esą bandė kištis į 2020 m. prezidento rinkimus. Tarp išsiunčiamų diplomatų yra penki Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai.
Neabejojama, kad sankcijos, kuriomis siekiama pasiųsti aiškią žinią Rusijai ir atgrasyti nuo panašių veiksmų ateityje, dar labiau pakenks įtemptiems JAV ir Rusijos santykiams.
JAV prezidentas Dž.Baidenas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas šią savaitę kalbėjosi telefonu. Tai buvo antrasis abiejų prezidentų pokalbis telefonu nuo Dž.Baideno kadencijos pradžios. Jo metu amerikietis paragino Rusiją mažinti įtampą su Ukraina ir aiškino, kad JAV tvirtai gins savo nacionalinius interesus.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova ketvirtadienį pareiškė, kad atsakas į naujas JAV sankcijas yra neišvengiamas, ir pridūrė, kad ministerija iškvietė JAV ambasadorių Maskvoje Džoną Salivaną (John Sullivan).
Jungtinės Karalystės (JK) užsienio reikalų ministerija taip pat praneša, kad ketvirtadienį iškvietė Rusijos ambasadorių, norėdama pareikšti savo susirūpinimą dėl „piktybiško Rusijos elgesio". Ministerijos teigimu, ši piktybinė veikla apima „kibernetinius įsibrovimus, kišimąsi į demokratinius procesus bei karinių pajėgų telkimą prie Ukrainos sienos ir neteisėtai aneksuotame Kryme.
Dėl panašių priežasčių užvakar tris rusų diplomatus išsiuntė ir Lenkija.
Komentuoja saugumo politikos ekspertas Ignas STANKOVIČIUS:
Visada, jeigu tik šalys tarpusavyje nustoja bendrauti arba galimybių bendrauti mažėja, kyla įtampa - čia kaip ir bendravime tarp žmonių. Pirmiausia žmonės pradeda nesikalbėti, po to atsiranda nepasitikėjimas, įtarumas, užsisklendimas, prasideda abipusiai kaltinimai, vaizduotėje atsiranda patys blogiausi scenarijai, o tuomet gimsta priešiškumas ir agresija.
Taigi, jeigu yra išsiuntinėjami diplomatai, tai nėra gerai. Koks yra to „negerumo laipsnis"? Tai gali būti mėginimas parodyti, kad „jūsų politika mums nepriimtina". Žinoma, kad žvalgybos veikia intensyviai, o Rusijos žvalgyba iki šiol sugeba Vakarų šalyse turėti savo agentūrą ir „draugus". Vieni žmonės „pakabinami ant ideologinių dalykų", kiti - už pinigus arba tiesiog iš naivumo. Dažniausiai taip veikiama po diplomatine priedanga, todėl, jeigu jau juos išsiunčia, tikriausiai turi tam priežastį. Kita pusė pasielgs lygiai taip pat, nepriklausomai nuo to, turi priežastį ar ne. Tai rodo, kad įtampa tik didėja.
Norint prognozuoti konflikto eigą, galima prisiminti, kaip panašios krizės vystėsi anksčiau. Pavyzdžiui, Kubos krizės metu bombonešiai su branduoliniu ginklu jau buvo pakelti į orą... Tačiau visa tai buvo sustabdyta ir nebuvo prieita iki atakų. Taigi, tokiais atvejais visada kyla klausimas: koks yra tas jautrumo slenkstis? Iki kokios ribos galima įtampą kelti, kad ji vėliau būtų sustabdyta ir palengva atslūgtų? Na, nebent kažkam pasimaišytų protas...
Visą laiką Tarybų Sąjunga, o dabar ir Rusija, mėgino bandyti Vakarus, kur jie nubrėš raudonąją liniją. Jokie moraliniai dalykai, gąsdinimai ar įtikinėjimai rusų niekada neveikė. Visada buvo tik vienas klausimas: kur yra ta raudona linija, kurią peržengus gali būti panaudota reali jėga? Anksčiau mes matėme Barako Obamos (Barack Obama) brėžiamas raudonas linijas, kurios buvo lengvai pereinamos ir jokio atsako nebuvo. Vadinasi, tos linijos buvo butaforinės. Ar tas pats bus prie Džo Baideno? Sunku pasakyti... Vėlgi, grįžkime prie pasaulinių patirčių. Hitlerinis reichas „žaibišką karą" buvo sumąstęs ne šiaip sau - jeigu tu neturi išteklių ilgalaikiam konfliktui, kai žaidžia iš esmės tik tavo resursai ir ekonominiai pajėgumai, tai yra vienintelė galimybė laimėti. Hitleris taip parklupdė Prancūziją ir Lenkiją ir labai nedaug trūko, kad palaužtų sovietus, bet buvo pats parklupdytas, kai didžiausios pasaulio galybės susivienijo prieš jį ir įvėlė į ilgalaikį karą. Kalbant iš tolimesnių konflikto perspektyvų, Rusija čia neturi jokių šansų. Bet, kas žino, kas dedasi jos generolų, maršalų ir prezidento galvose... Galbūt jų galvose gimsta ta pati idėja, kuri buvo gimusi ir Adolfo galvoje, juolab kad ši idėja yra teisinga, žiūrint iš karinės strategijos varpinės - jeigu tavo pirmasis smūgis yra pakankamas.