Amerikietiška dvikova, kuriai negali būti abejingų

Dvikovą galima vertinti pačiais įvairiausiais pjūviais. Pirmiausiai į akis krinta ganėtinai solidus demokrato Dž.Baideno amžius. Tai ir žavi, ir gąsdina. 78 metų politikas mano dar nepritrūksiantis nei sveikatos, nei energijos vadovauti daugiau kaip 230 milijonų gyventojų turinčiai valstybei. Šiuo metu kaip ir visas pasaulis pergyvenančiai koronaviruso pandemiją. Turinčiai komplikuotus santykius su Kinija ir Europa. Purtomai rasinių nesutarimų, gamtos stichijų ir t.t. Tai parodo, kad Dž.Baidenas yra savimi pasitikintis ir net labai drąsus. Gal net per daug drąsus.

Kita vertus, tai parodo, kad demokratai per šią JAV prezidento rinkimų kampaniją neturėjo nieko geriau pasiūlyti. Tik žmogų, kuris 1988 metais, demokratams renkant savo kandidatą į prezidentus, pralaimėjo partijos kolegai demokratui Maiklui Dukakiui (Michael Dukakis). O 2008 metais, kai demokratai vėl ieškojo tinkamiausio asmens į JAV prezidento postą, pralaimėjo partijos kolegai Barakui Obamai (Barac Obama). Pastarasis buvo išrinktas JAV prezidentu, o B.Obama pasirinko viceprezidentu Dž.Baideną. Žmogus gavo „paguodos prizą". Tačiau kyla klausimas. Kodėl demokratai nepageidavo JAV prezidento poste Dž.Baideno, kai jis buvo 46 metų, o vėliau - 66 metų amžiaus? Bet užsimanė būtent dabar? Kai žmogui jau sukako 78 metai. O po dviejų JAV prezidento kadencijų jau būtų 86 metai? Priežasčių gali būti įvairiausių. Jei veteranams kino aktoriams suteikiamas „Oskaras" už viso gyvenimo nuopelnus, tai demokratai gal norėjo suteikti JAV prezidento postą savo partijos veteranui už nuopelnus politikoje. Visgi žmogus buvo šešis kartus perrinktas į Senatą. Be to, gal tikimasi per 4-8 metus užsiauginti demokratų gretose kokį nors perspektyvų, jauną, charizmatišką politiką, tinkamą į JAV prezidentus. Kol veteranas darbuosis Baltuosiuose rūmuose. O jei pavargs, neįstengs, jį pavaduos viceprezidentė, buvusi senatorė Kamala Haris (Kamala Harris). Parinkta, matyt, ir todėl, kad Dž.Baidenas labiau patiktų afroamerikiečiams rinkėjams. Tačiau politinė kultūra, kai šaliai vadovauja kuo senesni išminčiai, labiau būdinga Rytams ar diktatūroms. O vakarams labiau tinka jaunatviškas veržlumas. Todėl savotiškai gaila amžiumi vyresnių prezidentų, kai jie jaunatviškai turi kopti, vos ne bėgioti lėktuvų trapais ir visada demonstruoti puikią sveikatą. Net tuo atveju, jei ji tik pusėtina.

Pilkuma ir išsišokėlis

D.Trampas - tik 4 metais jaunesnis, tačiau pridėjo sau papildomos jaunystės, nes daug mažiau nei Dž.Baidenas baidėsi koronaviruso infekcijos. O susirgęs gana greitai pasveiko ir vėl metėsi į atvirą kovą už rinkėjus. Kai jo priešininkas atvirų kontaktų vengė. Dvikova yra įdomi ir tuo, kad susidūrė visiškai skirtingi asmenybių tipai. Advokatas, visą savo karjerą susiejęs su rutininiu, daugumai visiškai neįdomiu senatoriaus darbu ir tik dabar pasiekęs savo žvaigždžių valandą. O kitame ringo kampe - visiškai ne rutininis verslininkas išsišokėlis. Savo gyvenime turėjęs daug žvaigždžių valandų, pakilimų, nuopuolių. Bet niekada negyvenęs nuobodžiai ir nelikęs kitų nepastebėtas. Jei amerikiečiai ir europiečiai tikėjosi patirti per ateinančius 4 metus kokios nors originalesnės politikos, įdomesnio viražo, jie tikriausiai palaikė D.Trampą.

O mums jokio skirtumo?

Tačiau pasaulis visada klausia - o kas mums iš to? Kokia nauda, jei Ameriką valdys demokratas ar respublikonas. Pirma, tie pavadinimai yra tik sutartiniai. Abi pusės yra demokratiškos, nes pripažįsta demokratinius rinkimus. Abi pusės yra demokratiškos, nes tiek respublikonai, tiek demokratai, jei pažvelgtume į JAV istoriją, vis panūsta diegti demokratinius procesus kitose valstybėse. Pvz., Afganistane, Irake, Sirijoje, Venesueloje. Tad pavadinimai - „respublikonas", „demokratas" - veikiau yra sutartiniai. Vėlgi iš abipusių demokratinių paskatų. Kad neišnyktų demokratijos garantas - daugiapartinė sistema. Tik vieni atstovauja konservatyvesnei Amerikai, o kiti - labiau vertybiškai prairusiai. Panašesnei į europiečius, todėl labiau papiktinančiai musulmonus ir labiau džiuginančiai tam tikras mažumas. Tačiau abi pusės - vienodi globalistai, nes kitokių didžiavalstybių pasaulyje nebūna. Jos visos sunkiai išsitenka savo geografinėse vietose.

O kokia nauda mums, Lietuvai? Naiviai mąstant, kas mus labiau gintų? Amerikonas D.Trampas ar amerikonas Dž.Baidenas? Geriausia būtų, jei mums netektų to patikrinti praktiškai. Nes, galimas daiktas, labai nusiviltume. Tačiau, žvelgiant iš istorijos, demokratai prezidentai, kai tekdavo spręsti Europai rūpimus klausimus, būdavo gerokai patižę. Amerikiečiai, vadovaujami demokrato Franklino Ruzvelto (Franclin Roosevelt), neįvertino Vokietijoje demokratiškai išrinkto fiurerio Adolfo Hitlerio pavojaus. Kitas demokratas JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry Truman) faktiškai leido Antrąjį pasaulinį karą laimėjusiai Sovietų Sąjungai nusisavinti didžiulį gabalą Europos. Patižę, ne itin susivokiantys Europos reikaluose, buvo ir kiti demokratai, įskaitant Baraką Obamą. Vienintėlis demokratas, pademonstravęs Sovietų Sąjungai stiprų stuburą, buvo Džonas Kenedis (John Kennedy). Per vadinamąją „Kubos krizę" neleidęs šioje saloje dislokuoti sovietų karinių bazių. Bet šis demokratas vadovavo Amerikai tik 1961-1963 metais ir buvo nušautas.

Dž.Baidenas per rinkimų kampaniją elgėsi kaip dvasininkas. Sakė galintis pagydyti šios tautos sielą. Tarsi ši siela spurdėtų sužeista „šetono" D.Trampo gniaužtuose. O D.Trampas - kaip ir mūsiškiai verslininkai, pralaimintys viešųjų pirkimų konkursą. Iš anksto paskelbia, jog konkurso rezultatai galimai suklastoti ir žada kreiptis į teismą. Tai ir atgrasinimo taktika. Esą net nebandykite rinkimų rezultatų klastoti. Vis vien jus demaskuosiu. Kad ir kaip būtų, visada geriau, kai valstybei vadovauja ne mėmė, bet kovotojas.

Amerikiečiai jau pasirinko patys. O tada apsižiūrės, kaip mes po Seimo rinkimų, kad pandemija, kaip buvo taip ir liko. Problemos, kaip buvo taip liko. Ir ką berinksi - Donaldą, Džo ar ančiuką Donaldą, problemos neišnyko ir neišnyks.