- Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir visa eilė ES valstybių po Aliaksandro Lukašenkos inauguracijos pareiškė, jog nepripažįsta jo Baltarusijos prezidentu. Tuomet, kaip ketinama bendrauti su šia valstybe - juk visus ambasadorius bei kitus valstybės pareigūnus skyrė „neteisėtas" prezidentas, vadinasi, ir jų įgaliojimai neturėtų būti pripažįstami?

- Visi tiesiog supranta, jog „Batka" yra laikinas reiškinys. Dabar dėl mūsų politikų pastangų jis visiškai priklausomas nuo Rusijos politikos, o pastariesiems toks sąjungininkas yra nereikalingas, be to, tam turi įtakos ir įvairios asmeninės nesantaikos, todėl „Batka" bus nuimtas. Tai yra kelių mėnesių ar vienerių metų klausimas... Kur kas svarbesnis klausimas yra kitas: ką mes darysime, turėdami pašonėje teritoriją su tiesioginėmis Kremliaus įtakomis? Kaip mes pasielgsime su Lietuvos politikais, padariusiais viską, kad Kremlius sėkmingai „žaistų žaidimą", nukreiptą prieš mūsų saugumo ir gynybos interesus? Šiandien svarbus klausimas yra tik vienas, t.y. Baltarusijos atstumo nuo Kremliaus klausimas. Mes vis dar nesugebame įvertinti tos lengvatinių santykių politikos, kurią mums buvo suteikęs „Batka", bandydamas atitrūkti nuo mirtino Maskvos glėbio. Mes iš esmės turėjome galimybę balansuoti jo politiką, derinant tai su ekonominiais interesais bei jo noru būti gana nepriklausomam. Tai visiškai atitiko mūsų interesus, tačiau visa tai sunaikino žmonės, šiandien esantys valdžioje. Šie mūsų (?) politikai, arba dėl savo rinkiminių žaidimų, arba tiesiogiai vykdydami Kremliaus valią, padėjo „Batkai" prarasti iki šiol turėtą galimybę manevruoti tarp Rytų ir Vakarų, palikdami jį Rytuose...

- O ką Kremlius pastatys į valdžią vietoj jo?

- Na, kokį nors iliuzoriškai-demokratišką, „nepriklausomą" asmenį, kuris tiesiog įvykdys visų ankstesnių ES pripažintų Baltarusijos parlamentų priimtą doktriną dėl bendros sąjunginės valstybės su Rusija. Kitaip sakant, atliks tuos veiksmus, kurių „Batka" mėgino atsikratyti paskutinės savo kadencijos laikotarpiu. Žinoma, greičiausiai tai bus Viktoras Babaryka, kadangi Baltarusija yra „Gazpromo" protektoratas, o jis yra „Gazpromo" žmogus. Todėl situacija yra daugiau negu liūdna ir šiandien pasiekti kokių nors mūsų įtakų, per kurias būtų galima ginti Lietuvos interesus, bus labai sunku.

- Tuo metu Bulgarijoje ir toliau nerimsta antivyriausybiniai protestai. O štai bulgarų valdžia kaip tik pačiame jų įkarštyje išsiunčia iš šalies kelis rusų diplomatus. Tikriausiai netikėtas sutapimas?

- Seniai nebetikiu jokiais sutapimais. Kremliaus politiniai technologai seniausiai įsisavino įvairias riaušių kūrimo technologijas. Jie tą puikiai pademonstravo Baltarusijoje, o šiuo metu tai demonstruoja Bulgarijoje. Kadangi mes ne kartą esame sakę, kad rusai yra nuostabūs Jungtinių Valstijų mokiniai, tai jie dabar tai ir demonstruoja... O tai, kas vyksta, Bulgarijoje rodo, kad Rusijos specialiųjų tarnybų blogai atliktų užduočių skaičius tik didėja - jeigu net amžini Rusijos skolininkai yra priversti pripažinti rusų šnipus savo teritorijoje... Žinoma, tai nesako, kad tos rusiškos tarnybos yra prastos savaime - mes tiesiog nežinome efektyvių jų operacijų skaičiaus ir dažniausiai tų operacijų nematome. Bet, turint galvoje, kaip klasiškai suveikė Lietuvos URM „Batkos" medžioklėje su varovais, atlikdami varovų vaidmenį, galima įtarti, kad rusai dirba ne taip ir prastai...

- Rusija paskelbė sankcijas kai kuriems Briuselio pareigūnams neva „veidrodiniu principu", tačiau nei ES, nei Maskva nekonkretizuoja sankcionuojamų asmenų sąrašo. Dėl ko užvirė visos šios diplomatinės ir politinės batalijos?

- Vienas iš Rusijos politikos komponentų yra demonstruoti save (ir pirmiausia - prieš vidaus auditoriją), kaip vis dar gana „didelį gabalą mielių, vis dar gebančių ryti aplink save visus mažesnius"... Žinoma, tai vyksta, išplaukiant iš to „daugiapoliarinio" pasaulio politikos suvokimo, kuriame Rusija save laiko labai nemenku poliumi. O bet koks nemenkas polis privalo turėti galią kitiems įvedinėti sankcijas. Taigi, čia yra labai demonstratyvus veiksmas, kuriuo nieko neįmanoma pagąsdinti. Štai jeigu Maskva paskelbtų, jog galioja sankcija neišvažiuoti iš Rusijos visiems, kurie ten pateko, būtų kur kas baisiau...

- Sunku patikėti, kad Europa šitaip išgyvena dėl kažkokio Aleksejaus Navalno likimo? Ar jo istorija netrukus bus pamiršta, ar dar kurį laiką tęsis?

- A.Navalno istorijoje jau pradeda ryškėti visiškai kiti, nei pas mus rodoma, komponentai. Štai pažvelkime į Izraelio spaudą ir pamatysime, kad A.Navalnas yra antisemitas, keliantis tostus už holokaustą... Išmetama informacija apie jo bičiulystę su rusiškaisiais juodašimtininkais, apie jo ypač „protingus" pareiškimus, kad Krymas yra Rusijos teritorija „per amžius"... Žinoma, tai rodo du dalykus. Pirmiausia, kad A.Navalno ir už jo stovinčių asmenų pretenzijos paversti jį rimta alternatyva šiandieninei Rusijos valdžiai rinkimuose susidūrė su pasipriešinimu. Kita vertus, A.Navalnas iš tikrųjų yra tokia „dėmėta" figūra, kad palyginus jį su pačiu V.Putinu paaiškėja, jog V.Putinas yra švaresnis... Mums čia verta rimtai susimąstyti, nes turint tokį juodašimtiška politika alsuojantį vyruką Rusijos valdžioje, netrukus galime pradėti ilgėtis V.Putino ir jo retų pasilinksminimų, vaišinant arbatėle vadinamuosius „opozicionierius"... A.Navalno politinės pažiūros ir jo pareiškimai Rusijos istorijos bei antisemitiniais klausimais rodo, jog tai yra pavojingos psichikos asmuo. Todėl visi šie spaudoje pasirodę dalykėliai rodo, jog A.Navalną ir „Novičioko" istoriją visiems bus daug patogiau pamiršti

- D.Trampas tuo metu nepažadėjo, kad taikiu būdu perduos valdžią oponentui, jeigu pralaimės prezidento rinkimus. Pačioje Amerikoje leftistinė spauda tiesiog springsta, šaukdama, kad D.Trampas yra demokratijos duobkasys ir siaubas, tačiau mums kur kas įdomesnis kitas klausimas: ar gali Amerikoje pasikartoti baltarusiškas scenarijus?

- Manau, gali. Mes gerai nesuvokiame Jungtinių Valstijų konstitucinių vingrybių. Pavyzdžiui, garsusis leidimas kiekvienam turėti šaunamąjį ginklą. Jungtinėse Valstijose tai turi ne kokią nors egzotinę prasmę, bet labai aiškią dar nuo Bostono arbatėlės laikų einančią tendenciją, pagal kurią JAV pilietis turi teisę priešintis, net ir ginklu, savo valdžiai tada, jeigu ji pažeidžia esminius įsipareigojimus savo piliečiams. Be to, ten yra įvairių niuansų, susijusių ir su valdžios pasikeitimo ypatumais. Kaip žinoma, D.Trampas laimėjo rinkimus ne eilinių rinkėjų balsų dauguma, o valstijų rinkikų instituto balsais, t.y. pasinaudodamas korekcijomis, kurios numato neteisingą balsavimą, o tokio balsavimo atveju rinkikų institutas tiesiog koreguoja padėtį... Taigi, manau jog D.Trampas ir jo nuostabusis Džulijanis atras panašių juridinių vingrybių ir pralaimėjimo atveju. Bet kol kas niekas nerodo D.Trampo pralaimėjimo. Mano draugai ir ekspertai Amerikoje tiesiai sako, jog JAV D.Trampą palaikančių asmenų skaičius stabiliai auga ir jis nesiruošia pralaimėti. Tuo labiau kad kiekvieną dieną į veišumą išmetama vis daugiau Dž.Baideną kompromituojančių duomenų. Antai ką tik pasirodė šviežia informacija apie buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo žmonos Jelenos Baturinos pervestus 3,5 milijono dolerių į Dž.Baideno rinkiminę sąskaitą ir svarstant, kokiu būdu Dž.Baidenas galėjo tokią sumelę „užsidirbti"... Visa tai, žinoma, nedidina Dž.Baideno populiarumo, o turint galvoje dar jo sūnelio korupcinius žygius Ukrainoje bei kitur, baudžiamosios bylos jam gali būti pradėtos kelti tiesiog akimirksniu, juolab kad demokratų bandymai pakeisti D.Trampo generalinį prokurorą nuėjo šuniui ant uodegos...

- O tuo metu Briuselyje pristatytas naujasis migracijos politikos planas, kuris iš esmės menkai kuo skiriasi nuo dabartinės politikos šiuo klausimu. Aiškėja, kad ir toliau šalys bus priverstos priimti nelegalus pagal kvotas, jeigu kuri nors šalis paskelbs, jog ji jau „perkrauta"... Ką norima apgauti?

- Mes puikiai suprantame, kad šiuo atveju yra dairomasi į tokias „neperkrautas" teritorijas kaip mūsų tėvynė Lietuva, į kurią naktį įvažiavus dėl tamsos ir menko žmonių skaičiaus gali išsidurti akį... O šiaip nieko naujo: kuomet kalbama apie atsakomybės prisiėmimą už bendrą politiką, pridengiant lietuviškų kvailelių vykdytus, niekam Europoje nenaudingus, veiksmus Baltarusijos atžvilgiu, tuomet niekas atsakomybės prisiimti nenori ir apie visokias centralizacijas užmiršta. Bet kai prasideda kalba apie pasidalijimą „mūsų nuodėmimis" bei ES vykdyta idiotiška imigracine politika, o taip pat nenoru dalyvauti nelegalių migrantų stabdymo operacijose Afrikoje, netgi nužudant Europai visiškai palankų Libijos vadovą Muamarą Kadafį (Muammar al-Gaddafi), tada atsiranda aiškus supratimas, kodėl tik Vakaruose turi būti arabų kvartalai bei iš ten kilę didžiųjų miestų merai - atiduokime dalį jų ir Rytų europiečiams...